XXI amžius

Poeto Bernardo Brazdžionio laiškai – brangi šeimos relikvija

Poetas Bernardas Brazdžionis su žmona Aldona ir giminaite Pranute Petrulyte viešnagės Utenoje metu, 1991 metų birželį

Audronės Driskiuvienės nuotrauka

Praėjusią vasarą Lietuvos žmonės atsisveikino su vienu pačių iškiliausių lietuvių poetų, vyriausiu Lietuvos rašytojų sąjungos nariu Bernardu Brazdžioniu. Keletą šio lietuvių literatūros klasiko laiškų kaip brangią relikviją saugo uteniškė Danguolė Jonaitienė.

Rado seną voką

Utenoje, Molėtų gatvėje, gyvenanti Danguolė Jonaitienė po savo dėdės kunigo Petro Markevičiaus mirties 1987 metais kartu su jo seserimi Jadvyga Paviloniene tvarkydama daiktus atsitiktinai surado seną, 1926 m. gruodžio 28 d. (pašto antspaudas), voką, adresuotą P.Markevičiui. Kairiajame voko kampe smulkiu gražiu raštu tvarkingai parašyta: “Vytė Nemunėlis, gimnazija, Biržai”.
“Iš karto supratau, jog P.Markevičius ir B.Brazdžionis buvo pažįstami, susirašinėjo, - prisiminė D.Jonaitienė. - Panorau ir pati parašyti poetui, nusiųsti po P.Markevičiaus mirties išleistas jo poezijos knygeles. Sename 1929 metų birželio mėnesio vaikų laikraštyje “Žvaigždutė” (Nr. 6) suradau Vytės Nemunėlio slapyvardžiu pasirašytus poeto eilėraščius “Vaikeliams”, “Pas našlaičius”. Šalia vieno jų buvo ir P.Markevičiaus eilėraštis “Darželis”. 1990 m. vasario 15 d. Utenos apskrities laikraštyje “Utenis” pasirodė Lietuvos valstybės atkūrimo dienai skirti šių dviejų poetų eilėraščiai. Šalia jų buvo publikuojama B.Brazdžionio nuotrauka kartu su šeima, kai jis lankėsi Lietuvoje, Kryžių kalne”.
Pamačiusi, jog kunigo P.Markevičiaus ir poeto B.Brazdžionio kūryba kelis kartus išspausdinta kartu, moteris padarė šių leidinių kopijas, pridėjo P.Markevičiaus poezijos rinkinį, susirado poeto adresą ir viską jam išsiuntė. Po kiek laiko sulaukė atsakymo. 1991 m. vasario 8 d. laiške iš Los Andželo B.Brazdžionis D.Jonaitienei rašė: “Ačiū už netikėtą siuntinėlį - didelį voką su P. Markaičio (jaunystėje taip pasirašinėjo P. Markevičius) poezijos rinkiniu “Tarp ūkanų ir saulės” ir spaudos iškarpomis, ir “Utenio” numeriu su P. M. eilėraščiu. Buvo maloni staigmena ten pamatyti mūsų šeimą Kryžių kalne”.
Taip užsimezgė nematoma, tačiau stipri draugystė, nekantrus laiškų laukimas ir maloni palaima juos gavus.
Vėliau, kai uteniškė parodė seną voką Utenoje prieš kelerius metus viešėjusiam poetui, šis juokdamasis patarė atiduoti jį muziejui.
1991 metais Kaune vyko “Caritas” suvažiavimas. Prasidėjus Atgimimui, į laikinąją sostinę suvažiavo daug Lietuvos patriotų. Tarp jų buvo ir D.Jonaitienė. Šiame suvažiavime dalyvavo ir B.Brazdžionis su žmona Aldona. D.Jonaitienė priėjo prie jų, prisistatė, ilgai ir maloniai šnekučiavosi. Taip moteris su poetu susipažino asmeniškai.

Poetas prašė aplankyti vienišą jo giminaite

Per beveik vienuolika metų trukusį susirašinėjimą D.Jonaitienė parašė poetui daug sveikinimų ir laiškų. Pati jų gavo apie dvidešimt. Daugiausia – sveikinimai švenčių progomis, eilėraščiai, laiškai su pamąstymais apie Lietuvos nepriklausomybės atgavimą.
1993 m. balandžio 12 d. laiške poetas prašė D.Jonaitienės pagalbos: “Utenos internate gyvena mano giminaitė Pranutė Petrulytė, anais Lietuvos metais buvusi veikėja, rašto žmogus. Dabar sunkiai laikosi, sirguliuoja. Pagalvojau, gal nesudarytų Jums sunkumų ją aplankyti, paguosti ir įnešti į jos uždarą gyvenimą šviežio oro. Pati jau iš namų nebeišeinanti (taip parašė neseniai ją aplankęs uteniškis Antanas Kasparaitis). Gal galėtumėt jai parodyti P. Markaičio knygeles, ką nors iš dabartinės spaudos. Būčiau labai dėkingas”.
D.Jonaitienė keletą kartų aplankė poeto giminaitę, kalbėjosi su ja. P.Petrulytę aplankydavo ir geras B.Brazdžionio draugas A.Kasparaitis. Poetas giminaitei siųsdavo siuntinius su reikalingais jai daiktais.
D.Jonaitienė prisimena, jog poeto giminaitė buvo labai išsilavinusi, simpatiška, protinga moteris. P.Petrulytė labai mėgo literatūrą, pati kūrė (būdama jauna rašė eilėraščius, pjeses klojimo teatrui ir pasirašinėdavo Audrų Duktės slapyvardžiu). 1990 metais P.Petrulytė “Utenio” laikraščio korespondentei Audronei Driskiuvienei yra pasakojusi, kaip saugumas bandė ją užverbuoti – teikti žinias apie poetą B.Brazdžionį. Nors jokių rimtų žinių apie poetą jo giminaitė saugumiečiams nesuteikė, tačiau išsigandę perdėto domėjimosi ir poetas, ir jo giminaitė nenakvodavo namuose Kaune. 1944 metais B.Brazdžionis su šeima paliko Lietuvą. Jo giminaitė P.Petrulytė išvyko iš Kauno į Panevėžį, norėdama išvengti arešto bei įkyrių saugumiečių persekiojimų.
B.Brazdžioniui uteniškė D.Jonaitienė padėjo surasti ir kitų giminaičių, gyvenančių Panevėžyje, adresus.
Paskutinį laišką iš poeto D.Jonaitienė gavo 2000-aisiais metais. Tai buvo sveikinimas su Kalėdomis. Vėliau poetas sunkiai susirgo ir neberašė.

Sulaukė ir kritikos, ir gerų atsiliepimų

Kartą D.Jonaitienė nusiuntė B.Brazdžioniui uteniškio poeto M.Stundžios knygelę “Lėkimas į ugnį”. Po kiek laiko moteris sulaukė kritiško, tačiau teisingo poeto laiško. Atsakymą - laišką gavo ir pats M.Stundžia.
Visuomet labai gerai B.Brazdžionis atsiliepdavo apie P.Markevičių, jo kūrybą ir tapybos darbus. “Pasirodo, kad P. Markaičio būta E.Matuzevičiaus, P. Drevinio, L. Žitkevičiaus kartos rašytojų. Tatai jaučiama ir jo eilėraščiuose. Gaila, kad jis negalėjo viešai savo darbų spausdinti, išgirsti kritikos, teigiamo ar neigiamo žodžio, kuris jam būtų padėjęs išvengti, kaip rinkinio įžangoje sakoma, nelygumų, silpnesnių vietų, būtų turėjęs galimybių į savo darbus pažvelgti lyg ir iš šalies” (1991 m. vasario 8 d. laiškas).

Lyg netekus artimo žmogaus

Apie lietuvių literatūros klasiko mirtį D.Jonaitienė išgirdo ilsėdamasi su giminėmis prie ežero. “Rodos, per visą kūną perbėgo šiurpuliukai, - sakė visuomet poeto laiškų laukdavusi uteniškė. – B.Brazdžionis man buvo artimas ir savas žmogus, gavus jo laišką užplūsdavo maloni palaima. Du paskutiniuosius metus, net ir negaudama laiškų, visuomet jam rašydavau, papasakodavau, kas pas mus vyksta, kas nauja, kas pasikeitė...”
Visi kada nors su kuo nors susirašinėję žmonės puikiai supranta, koks malonumas gauti laišką iš kitoje šalyje gyvenančio draugo ar giminaičio. Diena, kai gauni laišką, visą savaitę paverčia mažyte sielos švente ir padovanoja daug džiaugsmo akimirkų.
“Aš esu paprasta moteris. Juk poetas susirašinėjo su daugeliu Lietuvoje gyvenančių žmonių - draugais, giminaičiais, kitais rašytojais, - sakė D.Jonaitienė. - Tačiau gauti tokio žinomo, gerbiamo, vertinamo žmogaus laiškus visuomet buvo labai malonu”.

Toma JONUŠKAITĖ