Šventasis Sostas ir Lietuva: pasakojimas tęsiasi

(Tęsinys. Pradžia Nr. 19, 21, 25)

Kovo 4 dieną Vilniaus universitete vyko mokslinė konferencija, skirta Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto diplomatinių santykių 80-mečiui bei pirmojo konkordato tarp Lietuvos ir Vatikano 75-mečiui paminėti.
“Sovietų valdžios pastangos po Antrojo pasaulinio karo pasiekti globalių religinių permainų Rytų ir Vidurio Europoje nebuvo sėkmingos. Stačiatikių Bažnyčioms visiškai nepavyko pajungti unitų ar realiai paslinkti stačiatikių kultūros ribą toliau į Vakarus. Tačiau Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje pokario dešimtmetis buvo pats tragiškiausias”, - konferencijoje sakė dr.Regina Laukaitytė. Savo pranešime ji apžvelgė sovietų valdžios kovą su Vatikanu pirmąjį Lietuvos okupacijos dešimtmetį.

Pasikeitusi bažnytinė politika

Kaip pasakojo R.Laukaitytė, pirmaisiais pokario metais Sovietų Sąjungoje vykdytos plataus masto akcijos, nukreiptos prieš Vatikaną. Jos nebuvo vien propagandinės ar skirtos poreikiams valstybės viduje. Ši kova tiesiogiai palietė milijonus žmonių, o skaudžiausiai - Rytų apeigų katalikus (unitus), kurie Vakarų Ukrainoje, Rumunijoje ir Čekoslovakijoje buvo prievarta prijungti prie Stačiatikių bažnyčių.
Pokario metų specifika, pasak R.Laukaitytės, buvo ta, jog sovietinė valstybė viešai nebesikišo į konfesinius dalykus. Karo metu bažnytinės politikos metodai buvo peržiūrėti, sovietų valdžia tarsi pasitraukė į šešėlį, ir bažnytiniai projektai pradėti vykdyti pačių Bažnyčių, dvasininkų rankomis. Patikimiausiu sovietų politikos vykdytoju buvo Maskvos patriarchatas, kurio vadovybė, po beveik totalaus šios Bažnyčios sunaikinimo Sovietų Sąjungoje prieškariu, ieškojo būdų išgyventi sovietinėje valstybėje. Tad vyriausybės pasiūlytas bendradarbiavimas buvo jai savotiškas išsigelbėjimas. Tuo tarpu sovietinei valstybei prireikė didžios, įtakingos stačiatikybės savanaudiškam tikslui – jos globaliems projektams įgyvendinti.
Kokios buvo sovietinės valstybės konfrontacijos su Vatikanu priežastys? Atrodytų, Stalinui, sugebėjusiam labai radikaliai pakeisti bažnytinę politiką, ėmusiam bendradarbiauti su Rusijos Stačiatikių Bažnyčia ir besinaudojusiam gerais to bendradarbiavimo vaisiais, visai nereikėjo komplikuoti santykių su Katalikų Bažnyčia. Juo labiau kad į Sovietų Sąjungos sudėtį ar įtakos zoną pateko milijonai Vidurio Europos katalikų.

Ar SSRS ir Vatikanas galėjo taikiai sugyventi?

R.Laukaitytė pasakojo, kad naujausioje Rusijos istoriografijoje dažnai sutinkama nuomonė, kad, baigiantis karui, Stalinas visai neketinęs atskirti graikų ir lotynų apeigų katalikų, o laukęs patogaus momento normalizuoti santykius su Vatikanu. Tačiau Vatikanas nesupratęs jam siunčiamų signalų, nepakeitęs griežtų antikomunistinių pozicijų politikos ir požiūrio į bedievišką bolševizmo režimą, todėl ir sovietinė valstybė atsisakė kompromiso paieškų. Neva, jei Vatikanas būtų buvęs draugiškesnis sovietiniam režimui, Sovietų Sąjungoje Katalikų Bažnyčios nebūtų ištikęs toks tragiškas likimas. Šie teiginiai grindžiami Stalino, kitų SSRS vyriausybės narių pasisakymais, pokalbiais su užsienio politikais ir dvasininkais, baigiantis 1940-1944 metų karui. Remiamasi ir tuo, kad iškart po karo, 1944-1945 metais, okupuotų Baltijos šalių, Vakarų Ukrainos, Lenkijos ir kitų valstybių katalikai ir unitai dar nebuvo persekiojami.
R.Laukaitytės manymu, taikus SSRS ir Vatikano sambūvis galėjo būti įmanomas bent vienai pusei užėmus kompromisines, nuolaidžias pozicijas. Tačiau tuo metu nė viena pusė nesijautė silpnesnė ar klydusi, tai buvo dviem skirtingoms pasaulėžiūros sistemoms atstovaujantys antipodai. Nors Stalinas buvo pradėjęs bendradarbiauti su Stačiatikių Bažnyčia, tai buvo bažnytinės, bet ne religinės politikos permainos. Sovietų Sąjungoje niekas nesirengė revizuoti marksizmo-leninizmo ir atsisakyti vieno kertinių jo postulatų apie religiją – “opiumo liaudžiai”.
Kita vertus, Katalikų Bažnyčia ir Vatikanu Rusijoje niekada nepasitikėta. Bresto unijos likvidavimas XIX amžiuje leido sukurti įtaigų agresyvios prozelitizmu suinteresuotos katalikybės įvaizdį, kuris sėkmingai eksploatuojamas iki šiol.
Sovietų Sąjungoje reikėjo didelių pasaulėžiūros permainų ar politinių interesų, kad istorinį Rusijos ir Vatikano priešiškumą pakeistų pasitikėjimas. Politiniai interesai Sovietų Sąjungoje tuo metu realizuoti be pasaulėžiūrinės revizijos, kuri neišvengiamai būtų paskatinusi ir paties režimo liberalėjimą. Tuo metu palyginti silpnos komunistų partijos vadinamosiose liaudies demokratijos šalyse nedarė nuolaidų Katalikų Bažnyčiai, labai greitai ją eliminavo iš politinio, kultūrinio, socialinio gyvenimo.
Taikus sambūvis su Vatikanu, R.Laukaitytės nuomone, buvo galimas iki tol, kol nebuvo parengta kovos su juo strategija ir neįsibėgėjo jos konkrečios akcijos.

Stalino siekiai sukurti pasaulinę opoziciją Vatikanui

Karo pabaigoje, 1944 metais, Stalinui viešai samprotaujant apie nuolaidų būtinybę, sovietų vyriausybė jau rengė visiškai slaptus dokumentus – kovos su Vatikanu pasiūlymus. R.Laukaitytė supažindino su dviem tokiais globaliais projektais. Pirmiausia mėginta Vatikane organizuoti stiprią opoziciją Vatikanui – visų ne katalikų Bažnyčių bloką. Įgyvendinti projektą buvo pavesta Maskvos patriarchatui. Jis turėjo sušaukti Maskvoje pasaulinę visų ne katalikų krikščionių Bažnyčių vadovų konferenciją ir jos pagalba izoliuoti Vatikaną, sumenkinti popiežiaus autoritetą. Maskvos patriarchatui buvo pavesta parašyti kreipimąsi į viso pasaulio krikščionis, kuriame “būtų pareikšta apie pareigą padėti katalikams išsilaisvinti iš papizmo”. Planuota, kad jį parems Stačiatikių, Baptistų, Metodistų, Sentikių, Anglikonų, Koptų ir kitos Bažnyčios. Uždavinys Maskvos patriarchatui pasirodė per sunkus, jis nepajėgė suvienyti tokio bloko Maskvoje. Konferencija neįvyko ir planas sužlugo.
Tačiau gana toli buvo pažengta telkiant Rytų Stačiatikių Bažnyčias. Maskvoje buvo sušaukta įspūdingų, labai reprezentatyviai atstovaujamų konferencijų. Tose konferencijose priimami Vatikanui priešiški pareiškimai patekdavo į pasaulio spaudą.
Antrasis projektas buvo mėginimas į sovietų įtakos zoną patekusiame regione kurti katalikų autokefalines Bažnyčias, t.y. atskilusias nuo Vatikano savarankiškas Bažnyčias.
1945 metais Stalinas buvo informuotas, kad jau ištirtos galimybės sudaryti aukštų dvasininkų grupę, kuri “galėtų ne tik deklaratyviai pareikšti apie savo pritarimą sovietų valdžiai ir pasirinkimą su ja bendradarbiauti, bet ir nutraukti ryšius su Vatikanu kuriant Sovietų Sąjungoje autokefalinę Katalikų Bažnyčią”. Tačiau jau tuomet buvo konstatuota, kad Sovietų Sąjungoje nė vienas vyskupas to nesiims, ir projektas žlugo. Tuomet Sovietų Sąjungoje pagrindiniu taikiniu, kovojant su Vatikano įtaka, tapo Unitų Bažnyčia Vakarų Ukrainoje, kur labai greitai, per keletą metų, buvo sukurta iniciatyvinė grupė, ir Unitų Bažnyčia buvo prijungta prie Stačiatikių.

Lietuvoje stiprintos stačiatikių pozicijos

Panašios politikos regionu kuriam laikui tapo ir Lietuva – vienintelė sovietinė respublika, kur katalikybė buvo vyraujanti. Lietuvos Katalikų Bažnyčia neteko visų legalių ryšių su Vatikanu dar 1940 metais. Liaudies demokratijos šalyse pokario metais dar veikė ir Vatikano atstovybės, ir vyskupams buvo leidžiama išvažiuoti į Romą, tuo tarpu Lietuva iš karto pateko už geležinės uždangos. Būta pogrindžio mėginimų pranešti Vatikanui, kas dedasi Lietuvoje, kartais juos lydėdavo sėkmė, bet žinias perdavę kunigai ir seserys vienuolės dažniausiai būdavo suimami ir įkalinami.
Pasak R.Laukaitytės, komunistų partijos politiką Lietuvoje lėmė bendra jos linija, pasitikėjimas ir bendradarbiavimas su Maskvos patriarchatu. Tad pirmosiomis direktyvomis 1945-1946 metais Lietuvoje siekta sustiprinti Rusijos Stačiatikių Bažnyčią. Nors ši Bažnyčia nuo XIX amžiaus Lietuvoje neturėjo jokių perspektyvų, pokario metais Lietuvoje buvo labai sustiprinta Stačiatikių Bažnyčios struktūra. Pavyzdžiui, per karą sudegęs stačiatikių moterų vienuolynas buvo atstatytas ir 1951 metais iškilmingai pašventintas, kai tuo metu katalikų vienuolynų Lietuvoje nebebuvo nė vieno. Lietuvoje atidaryta stačiatikių dvasininkų seminarija, kai iš keturių katalikų seminarijų trys buvo uždarytos. Specialiai į Vilnių iš Maskvos grąžintos šventųjų stačiatikių kankinių relikvijos. Buvo rengiamasi kurti misijų draugiją, kuri turėtų teisę platinti religinę literatūrą, užsiimti labdara, misijomis, socialine veikla, tai Katalikų Bažnyčiai buvo neįsivaizduojama. Planuota vienoje Vilniaus cerkvių leisti pamaldas lietuvių kalba. Stačiatikių šventikai pokario metais buvo paskirti į Alytaus, Merkinės cerkves, kurios turėjo vos 40-100 tikinčiųjų.
Visa tai atrodė gan keistai Katalikų Bažnyčios struktūrų naikinimo fone. Tačiau visos šios priemonės turėjo sustiprinti Lietuvoje stačiatikybės pozicijas. Kartu 1944-1948 metais sąjunginė valdžia reikalavo, kad Lietuvos stačiatikių vyskupai pradėtų kovą su katalikybe, jos dogmų diskreditavimą ir panašią propagandą. Tačiau, kaip pastebėjo R.Laukaitytė, Stačiatikių Bažnyčia nepajėgė Lietuvoje konfrontuoti su vyraujančia katalikybe. Tai buvo negausi, rusakalbė, į lietuvių visuomenę visiškai neintegruota Bažnyčia. Jai skirtos misijos įgyvendinti nepavyko.
Be to, stačiatikybės stiprėjimas buvo nepriimtinas ir Lietuvos valdžiai, kuri tiesiog blokavo minėtus Maskvos veiksmus. Lietuvos vyriausybės nutarimu buvo uždaryta stačiatikių seminarija. Nors Maskva labai spaudė, Kauno Įgulos bažnyčia nebuvo atiduota stačiatikiams. Iki 1948 metų sovietinei Lietuvos valdžiai pavyko įtikinti sąjunginę vyriausybę atsisakyti visų šių projektų, nes ji negalėjo pasiteisinti, kodėl, naikindama katalikybę Lietuvoje, stiprina stačiatikybę.

Lietuvos Bažnyčios nuo Vatikano atskirti nepavyko

Tada iškilo antrasis projektas, kuriam Lietuvoje padėta daug pastangų ir kurio tikslas buvo atskirti Lietuvos Bažnyčią nuo Vatikano. Tam reikėjo sukurti gausią, įtakingų dvasininkų iniciatyvinę grupę, kuri pageidautų atsiskirti nuo Vatikano. Tam buvo rengiamos kelios akcijos. Išsiaiškinus, kad nė vienas Lietuvos vyskupas nuo Vatikano neatsiskirs, KGB mėgino organizuoti tarp Lietuvos kunigų “Judėjimą už Lietuvos Bažnyčią be Vatikano”. Buvo organizuotos kelios kampanijos.
Plačiausio masto akcija įvyko 1949 metų rudenį, kai kiekvienas Lietuvos kunigas buvo paragintas ir verčiamas pasirašyti peticiją-protestą, pavadintą „Mes ryžtingai smerkiame ir protestuojame!“. Peticija buvo nukreipta prieš Vatikano ir popiežiaus Pijaus XII tų metų liepos mėnesį išleistą dekretą, kuriuo su komunistais bendradarbiaujantys ar jiems prijaučiantys katalikai buvo atskirti nuo Katalikų Bažnyčios. Parašai rinkti prievarta, daromas tiesioginis spaudimas, atsisakiusieji pasirašyti turėjo būti išregistruoti, jiems buvo uždraudžiama gyventi toje vietovėje ir pan. Vis dėlto absoliuti dauguma Lietuvos dvasininkų tos peticijos nepasirašė, motyvuodami tuo, kad neturi vyskupijų vadovų nurodymo, kad nepritaria protesto turiniui ir pan. Peticijos nepasirašė nė vienas Kauno, Panevėžio kunigas, taip pat kunigai iš beveik 20 apskričių. Tačiau Maskvai buvo pranešta, kad protestą pasirašė 108 kunigai. R.Laukaitytės apskaičiavimais, būtų maždaug kas aštuntas kunigas. Tačiau istorikė abejoja šios statistikos patikimumu. Ji pati archyvuose suradusi tik 33 kunigų parašus.
Pasak R.Laukaitytės, Lietuvos dvasinė valdžia tą keletą mėnesių trukusią kampaniją praleido tarsi negirdomis. Mokslininkės nuomone, valstybė nebūtų toleravusi jokio viešo nepritarimo. Skirtingai nuo Vidurio ir Rytų Europos šalių, Lietuvoje nelojalumą Popiežiui deklaravę dvasininkai nebuvo ekskomunikuoti. R.Laukaitytė mano, kad tai suvaidino teigiamą vaidmenį, nes konflikto gilinimas būtų buvęs naudingas KGB, būtų supriešinęs kunigus su dvasine valdžia ir paskatinęs dar didesnį kompromisą su komunistais.
Istorikė pareiškė didelę pagarbą Lietuvos kunigams. “Lietuvos dvasininkų garbei reikia pasakyti, kad visoje Vidurio ir Rytų Europoje tik Lietuvoje ir Kroatijoje nepavyko išjudinti šito “pažangių” kunigų judėjimo”, - sakė ji. Tuo tarpu kitose šalyse nuo 5 iki 25 proc. kunigų laikė save “pažangiais”.

Sovietų smūgis Katalikų Bažnyčiai

Taigi sovietų valdžios pastangos pasiekti globalių religinių permainų Rytų ir Vidurio Europoje nebuvo sėkmingos. Stačiatikių Bažnyčioms visiškai nepavyko pajungti unitų ar realiai paslinkti stačiatikių kultūros ribą toliau į Vakarus. Tačiau Katalikų Bažnyčiai pokario dešimtmetis buvo pats tragiškiausias, jos nuostoliai – represuoti dvasininkai, sunaikintos vienuolijos, prarastas turtas, įtaka visuomenėje, jaunimui – buvo patys didžiausi.
Lietuvoje pokario metais atsirado nauja Katalikų Bažnyčios struktūra, visiškai pasikeitė jos socialinis statusas, teisinė padėtis. Nors Lietuvos Bažnyčia liko visuotinės Katalikų Bažnyčios dalis, sovietų valdžia pasiekė savo tikslą – Vatikano įtaka Lietuvoje buvo ilgam eliminuota, Bažnyčia buvo priversta gyventi pagal sovietinius įstatymus, sakė dr. R.Laukaitytė.

(Bus daugiau)

Arvydas JOCKUS

© 2003 "XXI amžius"