Pirmasis puslapis
Pasaulis
Aktualijos
Krikščionybė šiandien
Ora et labora
Mums rašo
Susitikimai
Laikas ir žmonės
Provincija
Nuomonės
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Dėl pranciškonų vienuolyno patalpų

Netrukus po 1863 metų sukilimo Vilniaus generalgubernatoriaus įsaku buvo nusavinti pranciškonams priklausęs vienuolynas ir bažnyčia. 1919 metais bažnyčia tikintiesiems grąžinta; 1938 metais didžiulis vienuolyno pastatas pripažintas pranciškonų nuosavybe. Deja, neilgai vienuoliai pranciškonai juo galėjo džiaugtis. 1940 metais okupacinė bolševikų valdžia vienuolyną nacionalizavo. Sovietmečiu pastatas paskelbtas respublikinės reikšmės architektūros paminklu.

Šventes švęsk!

Praėjusių valstybinių švenčių - Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios minėjimų atgarsiai šalies spaudoje kelia prieštaringus jausmus. Džiugu, kad daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių jos buvo tikromis šventėmis. Kartu kyla nuoskauda, kad Aukštaitijos sostine vadinamame viename didžiausių Lietuvos miestų Panevėžyje, stiprėjant Lietuvos valstybingumui ir augant ekonomikai, kasmet menkinamas žymiausių mūsų istorijos datų - valstybinių švenčių minėjimas. Jau pamirštama ta proga pagerbti žuvusių už Lietuvos Nepriklausomybę karių ir partizanų kapus, net prie valstybinių įstaigų neiškeliamos vėliavos. Apie būsimus negausius valstybinių švenčių renginius spaudoje apsiribojama vienkartiniu skelbimėliu nežymioje puslapio vietoje, tolygiu parduodamų malkų skelbimui, o šventėms praėjus, po kriminalinių įvykių aprašymo paminima ir šventė, pabrėžiant apie negausiai susirinkusius pagyvenusius žmones bei savo dalyvavimu ir sveikinimu miestelėnus pagerbusius oficialius asmenis. Po tokios informacijos telieka padėkoti spaudai už perspėjimą ateityje nedalyvauti panašiuose renginiuose. Tad norime paklausti...

Viešpats mus kviečia

Noriu pasidalyti mintimis apie Prienų miesto parapijos atsinaujinimo programą „Atgaivink“ pirmą pakopą. Pirmą kartą atėjusi jaučiausi nedrąsiai. Tačiau vadovė šiltai sutikdavo kiekvieną ateinantį. Kūrybingas vikaras kun. Rytis Baltrušaitis buvo programos „Atgaivink“ organizatorius. Be to, žavėjausi ir jo aukojamomis šv.Mišiomis, pamokslais, nuoširdumu. Jis yra mylimas visų: vaikų būriai bėga prie altoriaus palaiminimo, daugiau jaunimo lankosi bažnyčioje, taip pat ir vyresniųjų padaugėjo. Nė nepajutau, kaip buvau apgaubta šiluma, gerumu, nuoširdumu, atjauta.

Didis Velykų nesusipratimas Lietuvoje

Atrodo, kad Velykos Lietuvoje dabar yra kaip ir valstybinė šventė. Įdomu, kokios šalies modeliu Lietuvos Seimas pasinaudojo, nuspręsdamas povelykinį pirmadienį įteisinti kaip šventą?
Visuose krikščioniškuose kraštuose Velykų savaitgalis prasideda Didžiojo ketvirtadienio vakare šv.Mišiomis Paskutinės vakarienės garbei. Tai būna gilaus susikaupimo vakaras. Na, o Didįjį penktadienį viskas tarsi apmiršta: niekas nedirba, visos įstaigos ir pan. būna uždaryta, vieną vienintelę dieną per metus nespausdinami net kasdieniai laikraščiai. Katalikai tą dieną laikosi vieno griežčiausių pasninkų per metus ir visi gausiai dalyvauja šv.Mišiose, kurios, minint Kristaus agonijos ant kryžiaus kančią, prasideda lygiai trečią valandą vietos laiku ir baigiasi apie šeštą valandą vakaro.

Reklama ir spaudos laisvė

Senovės Romos imperijos piliečiai (prieš žlungant imperijai), kad patenkintų savo žvėriškus instinktus, eidavo į amfiteatrus žiūrėti, kaip žvėrys drasko vergus arba gladiatoriai žudo vienas kitą. Šiuo metu „progreso“ dėka žudynes ir seksą galima žiūrėti per televizorių: įjungi ir „mėgaukis“, kaip pjauna, smaugia, šaudo, prievartauja, muša. (Istorija sako, kad Romos imperija žlugo dėl besaikio apsirijimo ir gašlaus ištvirkavimo.)

Kad tik nepavėluotų…

Užaugo vaikai. Jie išeina iš gimtųjų namų, palikdami nerimą motinos širdyje: ar neskriaudžiamas jos vaikelis, ar pavalgęs? Augo šeimoje vyriausias Jonelis. Jis buvo mandagus, švelnus, paklusnus vaikas, iš mažens apgaubtas motinos meile. Jonelis turėjo ir sesutę Onutę. Šeima gyveno labai kukliai, bet buvo darbšti, tvarkinga, darni. Vaikai niekada nematė tėvo girto, negirdėjo barnių.
Kartą Jonelis pamilo mergaitę, tikrą savo priešingybę – griežtą, reiklią, valdingą Astą, kuri tuoj po vestuvių pareiškė vyrui: „Kad tėvai pas mus nevaikščiotų, o mes – pas juos“. Jie nebendravo su giminėmis, kaimynais. Veltui Jonelis mėgino prieštarauti savo žmonai. Ji buvo nepalenkiama.

Šilalėje propaguojama katalikiška spauda

Kas savaitgalį nemažai Šilalės tikinčiųjų iš Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios darbuotojos Marytės Šerpytienės pasiima užsiprenumeruotą katalikišką spaudą - „XXI amžių“ ir „Kregždutę“. Žmonės šiuos leidinius prenumeruoja per bažnyčią, nes taip yra pigiau. „XXI amžių“ šilališkiai perka ir iš religinės spaudos platintojo.
Kad vis daugiau šilališkių skaito „XXI amžių“, „Kregždutę“, yra didelis kunigų Petro Merliūno ir Virginijaus Palionio nuopelnas, nes jie vis primena, jog būtina prenumeruoti katalikišką spaudą. Neseniai kan. P.Merliūnas taip patarė: „Geriausia velykinė dovana šeimai - kad visi vyrai užprenumeruotų „XXI amžių“, o savo atžaloms – „Kregždutę“!“

Labiausiai bijokime savęs

Mes bijome Europos Sąjungos, o man atrodo, kad labiausiai reikia bijoti savęs. Keista, bet… Čia paliesiu tik tris punktus.
Mūsų kalba. Dar mažai žinojome apie Europos Sąjungą, o mūsų garbūs vadovai (ne visi), ypač specialistai, taip ėmė kalbėti, kad, norint suprasti jų šnekas, reikėjo po ranka turėti ne tik tarptautinių žodžių, bet ir anglų kalbos žodynus.
O kaip kalba po 50-ies ir daugiau metų mūsų tautiečiai, grįžę iš Vakarų, Amerikos ar kurio kito žemyno? Gryniausia lietuvių kalba! Juk jie baigė mokslus ir dirbo, kur niekas lietuviškai nekalbėjo. Dar ir savo vaikus bei vaikaičius išmokė. Per radiją teko girdėti pokalbį su Amerikoje dirbusiu atominės energijos specialistu. Klausiausi ir stebėjausi jo kalbos grynumu. Nė vieno svetimo žodžio! O, atrodo, toks naujas ir po visą pasaulį pasklidęs mokslas.

Likome sužavėti klebonu

Neseniai teko dalyvauti vienos mūsų mokyklos kolegės tėvelio laidotuvėse, kurios vyko Šilutės rajono Žemaičių Naumiestyje. Mus, dalyvavusius šiose laidotuvėse, sužavėjo Žemaičių Naumiesčio Šv.arkangelo Mykolo bažnyčios klebono kun. Zenono Degučio dėmesys bei pagarba jo vadovaujamos parapijos tikintiesiems, iškeliaujantiems į Amžinybę.

Atgaivinkime tikėjimą

Kelionėje išgirdau tokį palyginimą: ta ne motina, kuri dėl savo vaikų neišgyvena. Kaip šiandien tinka šis pasakymas. Skaitau laikraštį „XXI amžius“. Įstrigo vyskupo J.Kaunecko pasakojimas apie vizitą Filipinuose. Kaip Lietuva žemai puolusi! O Popiežius, suvargęs, sulinkęs nuo gyvenimo naštos, prašo visų melstis, kalbėti rožinį, kad nebūtų karo, apie kurį vis nenustoja kalbėtis politikai.

Knygos ir knygšės

Dabartiniais laikais, kai rašytojų gal daugiau nei skaitytojų, knygų – tikras antplūdis. Išoriškai jos panašios: gerai įrištos, viršeliai spalvingi, popierius geras. Tačiau, panagrinėję jų turinį, rasime, kad ne visas galima vadinti knygomis. Kaip greta tikrojo meno egzistuoja kičas – pretenzingi, nemeniški ir neskoningi kūriniai, taip greta knygų ir knygelių išleidžiamos knygšės ir knygiūkštės, greta tikros literatūros randasi geltonoji, greta mokslinių veikalų – pseudomoksliniai, greta negausios rimtos spaudos – bulvarinė. Trumpame rašinėlyje nedrįsčiau „rūšiuoti“ didžiulių knygų lentynų, tačiau skaitytojams patarčiau atsiversti ir perskaityti kelias knygas: Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“ bei Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės „Užverstų šulinių vanduo“ bei Mariaus Ivaškevičiaus „Žali“. Minimi kūriniai – apie skaudžią Lietuvos praeitį, tačiau pirmieji du – tikros knygos, o M.Ivaškevičiaus, kuriam tremtinių atsiminimai – „amžinas seilėjimasis“, partizanai – žeminančių pašaipų verti padarai, - tikra knygšė.

Gerumo šviesuliai šioj žemėj

Galbūt tavo jautrumą artimui kiti savo abejingumu, bukumu stengsis užgožti. Šiandieninėje visuomenėje yra „modernistų“, kuriuos gero darymas erzina, jie paleidžia visus garsiakalbius, kad tai užslopintų ir apie tai nebūtų girdėti. Nesvarbu, kad ir jų pačių sąžinė kenčia, primena ką kitą, jie nekeičia savo „principo“. Jie nustoję natūralios klausos ir regos, nebemato šeimų problemų, nemato, kad partijos nesusikalba, kad valstybės tarnautojas ar Seimo narys, pamynęs aukso taisyklę - dirbti visuomenei, tautai, valstybei, - žiūri tik savo kišenės, apgaudinėja skriaudžiamą, vagia.

Geriau nebūtų gimęs

Lietuvos spaudoje pastebėjome kritinius straipsnius dėl A.Sniečkaus 100-ojo gimtadienio minėjimo. Reikia dėkoti Dievui, kad atsiranda žmonių, kurie priešinasi tokiems minėjimams. Iš to kyla ir vienas klausimas: ar ne pats laikas būtų A.Sniečkaus paminklą su palaikais perkelti į Grūto sąvartyną?