Naujieji Bažnyčios palaimintieji tarnavo vargšams

Kun. Pjeras Bonomas

Vienuolė Doloresa Rodriges Sopenja

Vienuolė Chuana Marija Kondesa Liuk

Vienuolė Caritas Brader

Palaimintasis Laslas Batjanis Štratmanas

Kunigiško uolumo pavyzdys

Palaimintasis kunigas Pjeras Bonomas gimė 1803 m. liepos 4 d. Gramato mieste, Prancūzijoje. Nuo pat vaikystės Pjeras rodė didelį potraukį studijoms, tvirtą pamaldumą ir pagarbą savo tėvams. Jis netruko pajusti dvasinį pašaukimą kunigystei, kuris gražiai derinosi su kuklumu ir artumu vargstantiems žmonėms. 1827 m. gruodžio 23 d. gavęs kunigystės šventimus, nuo pat sielovadinio darbo pradžios gimtajame Gramate jis stengėsi kuo galėdamas pagelbėti kitiems tiek dvasiškai, tiek ir materialiai.
Dar būdamas diakonu, jis atidarė katalikišką mokyklą berniukams, kuri 1831 metais tapo mažąja seminarija, skatinančia ir rengiančia jaunuolius dvasinei tarnybai. Darbuodamasis Gramato parapijoje, jis organizavo jaunų žmonių grupes, kurie rūpinosi vargšais, seneliais ir ligoniais. Šiai veiklai buvo įkurta jaunų moterų dvasinė grupė „Marijos dukterys“, iš kurios vėliau išsivystė Kalvarijos Dievo Motinos seserų kongregacija. Paaukojusios savo gyvenimą Dievui, kunigo P.Bonomo įkurtosios vienuolijos narės užsiėmė vaikų auklėjimu, rūpinosi vargšais ir ligoniais, ypač kurčnebyliais ir asmenimis su fizine bei mentaline negalia.
Tęsdamas savo parapinę veiklą, tėvas Pjeras išgarsėjo apylinkėse kaip talentingas pamokslininkas, su šia savo misija buvo kviečiamas į kitas parapijas, kur ragino žmones į atsivertimą, skatino jaunas moteris stoti į naująją kongregaciją. Ypatingą pamaldumą jautęs Dievo Motinai, jis taip pat gavo stiprybės ir įkvėpimo savo darbams. 1836 metais, po apsilankymo Mortanės trapistų vienuolyne trumpam meditacijų laikotarpiui, kun. P.Bonomas buvo pats sumanęs tapti vienuoliu ir Gramate įkurti tėvų karmelitų bendruomenę, tačiau šiam projektui paprieštaravo vietos vyskupas, paraginęs kunigą tęsti pradėtą misiją, kam jis nuolankiai pakluso.
Jau anksčiau dėl nepaprastai aktyvaus pamokslavimo pajutęs kalbos sutrikimų, o 1848 metais kunigui P.Bonomui buvo diagnozuotas sunkus gerklų uždegimas, - laringitas, - ir jis visiškai prarado balsą. Nepaisydamas šios nelaimės, kunigas nepasidavė desperacijai, pasitikėdamas Apvaizda ir jausdamas, kad gali sukaupti pastangas įkurtosios kongregacijos tolesnei plėtotei. Jis lankė „Marijos dukterų“ bendruomenes, įsikūrusias įvairiose parapijose, siuntė seseris slaugos darbams į miestų ligonines, taip pat ir į sostinę Paryžių. Balso praradimas padarė kunigą P.Bonomą ypač jautrų kurčnebyliams: 1854 metais jis įkūrė Liote mokyklą kurčnebyliams vaikams, 1856 metais jo rūpesčiu „Marijos dukterys“ įkūrė Paryžiuje pirmuosius kurčnebylių namus.
Paskutinius savo gyvenimo metus kunigas P.Bonomas skyrė jo įkurtosios vienuolijos tolesniam formavimui, parašė jos įstatus, paskirdamas kongregaciją Kalvarijos Dievo Motinos globai. Kunigas P.Bonomas mirė 1861 m. rugsėjo 9 d. Dabar jo įkurta „Marijos dukterų“ bendruomenė turi 250 seserų, kurios slaugo ligonius, rūpinasi vargšais ir jaunimu Prancūzijoje, Brazilijoje, Argentinoje, Gvinėjoje, Dramblio Kaulo Krante ir Filipinuose. Per beatifikacijos iškilmes Popiežius kvietė seseris likti ištikimas šiai palaimintojo P.Bonomo iškeltai „dvasinei tarnystei“.

Dievui pašvęsto gyvenimo institutų kūrėja

Viena žymiausių savo laikotarpio apaštališkos ir švietėjiškos veiklos katalikių moterų ispaniškai kalbančiajame pasaulyje palaimintoji Doloresa Rodriges Sopenja gimė 1848 m. gruodžio 30 d. Almerijoje, Ispanijoje, teisininko šeimoje. Nuo pat jaunystės pamaldžios mergaitės nedomino pobūviai ir linksmybės, bet tik artimo meilės darbai. Būdama septyniolikos metų ji įgijo pirmąjį tokios veiklos patyrimą, materialiai ir dvasiškai padėdama dviem seserims, kurios sunkiai sirgo šiltine. Ji tai darė slapta nuo tėvų, bijodama, kad jie neuždraustų teikti paramą užkrečiama liga sirgusioms merginoms. Gavusi tvirtą religinį auklėjimą ir sulaukusi dvidešimties, ji talkino moterų kalėjimų kapelionams, rūpindamasi kalinių religiniu švietimu, taip pat dirbo katechete ligoninėse ir mokyklose.
1872 metais šeimai persikėlus gyventi į Centrinės Amerikos teritorijas - Puerto Riką, vėliau Kubą, kurios tuomet priklausė Ispanijai ir kur tėvas buvo paskirtas dirbti prokuroru, Doloresa aktyviai įsitraukė į vietos katalikiškų bendruomenių veiklą, tapdama tėvų jėzuitų pagalbininke. Puerto Rike ji kūrė mokyklas neįgaliesiems vaikams, kuriuos mokė skaityti ir rašyti, taip pat katechizavo. Kuboje Doloresa bandė įstoti į vienuoliją, tačiau nebuvo priimta dėl silpno regėjimo: būdama aštuonerių metų ji turėjo akies operaciją, tačiau ši negalia išliko visam gyvenimui. Nepaisydama to, ji Kuboje neturtinguose miestų kvartaluose kūrė „Lavinimo centrus“ jaunimui, kur buvo mokoma bendrųjų dalykų, katechizuojama, suteikiama medicininė pagalba.
Motinai mirus ir tėvui dėl sveikatos susilpnėjimo atsistatydinus iš prokuroro pareigų, šeima iš Kubos 1877 metais sugrįžo į Ispaniją ir apsigyveno Madride. Šalies sostinėje Doloresa tęsė apaštalavimo darbus tarp vargšų jaunimo, kartu pati aktyviai dalyvaudama dvasiniame gyvenime (kasmetėse šv. Ignaco dvasinėse pratybose). 1885 metais Madride ji pradėjo steigti darbininkų lavinimo centrus, kurie faktiškai buvo šiuolaikinių katalikiškų socialinio darbo struktūrų pradmenys. 1896 metais Doloresa su Madrido vyskupo pritarimu įkūrė Apaštalinę pasauliečių asociaciją, kuri savo veiklą išplėtojo visoje Ispanijoje ir Lotynų Amerikos šalyse.
1900 metais ji dalyvavo piligrimystėje į Romą, skirtoje Šventųjų metų celebracijai. Romoje ji gavo pritarimą savo įkurtų religinių institucijų veiklai. 1902 metais Doloresa įkūrė Pilietinę asociaciją, dabar žinomą kaip Sopenjos socialinio ir kultūrinio darbo asociaciją, kuri gavo Ispanijos vyriausybės pripažinimą, o 1905 metais - ir Šventojo Sosto pripažinimą. Po dvejų metų popiežius Pijus X suteikė pripažinimą ir 1901-aisiais jos įkurtam Moterų katechečių institutui, kuris dabar žinomas kaip Sopenjos katechetų institutas.
Nors Doloresos įkurtos bendruomenės, t.y. vadinamieji institutai, iš esmės buvo Dievui pašvęsto gyvenimo organizacijos, tačiau jų nariai specialaus abito nenešiojo. Taip norėta prisitaikyti prie Ispanijoje XX a. pradžioje stiprėjusių antiklerikalinių tendencijų, kada viešumoje nebuvo toleruojami „religiniai ženklai“, taip pat siekiant priartėti prie tų žmonių, kurie buvo nutolę nuo tikėjimo ir Bažnyčios. Doloresos pagrindinis troškimas buvo „visus padaryti viena Jėzaus Kristaus šeima“, tai yra, kad visi žmonės gyventų kaip broliai ir seserys, būdami vieno dangiškojo Tėvo vaikai. Apaštaliniam darbui nelengvomis sekuliarizuotos visuomenės sąlygomis Doloresą įkvėpė supratimas, kad ji yra Dievo sumanymo, meilės, vilties, romumo ir teisingumo įtvirtinimo įrankis.
1910 metais, kai Doloresos įkurtų bendruomenių atstovai susirinko į savo pirmąją generalinę kapitulą, joje pirmąja generaline vyresniąja buvo išrinkta Doloresa. Ji mirė Madride 1918 m. sausio 10 d., tuo metu jau daugelio laikyta šventąja.
Šiuo metu „Sopenjos šeimos“, kurią sudaro palaimintosios Doloresos įkurti Katechetų institutas, Pasauliečių judėjimo bei Socialinio ir kultūrinio darbo asociacijos, nariai darbuojasi Ispanijoje, Italijoje, Argentinoje, Kolumbijoje, Kuboje, Čilėje, Ekvadore, Meksikoje, Dominikos Respublikoje. Beatifikacijos iškilmėse, kalbėdamas apie naujosios palaimintosios nuopelnus, popiežius Jonas Paulius II pažymėjo, kad šių jos įkurtuvių Dievui pašvęsto gyvenimo bendruomenių dvasingumo dėka „Ispanijoje ir Lotynų Amerikoje stiprėja Jėzaus Kristaus išganomojo mokymo skelbimas ir kuriamas teisingesnis pasaulis“.

Dirbančių moterų globėja

Antroji ispanė, taip pat kovo 23 dieną palaimintąja paskelbta, sesuo Chuana Marija Kondesa Liuk gimė 1862 m. kovo 30 d. Ispanijos mieste Valensijoje. Augusi gana pasiturinčioje šeimoje, religingų tėvų rūpesčiu gavo gerą bendrąjį ir krikščionišką išsilavinimą. Didelis pamaldumas Eucharistijai ir Dievo Motinai atvėrė jos širdį žmonių vargams ir norą padėti labiausiai stokojantiems. Dėl šio pamaldumo ji dar paauglystėje pajuto Dievo šaukimą gyventi artimoje bendrystėje su Juo, gyventi, kaip sakė Chuaną pažinojusieji, „paprastą gyvenimą nepaprastu būdu“.
Ji buvo ypač jautri išnaudojamų gamyklų darbininkių likimui, kurios dėl XIX a. pabaigoje vykusios sparčios industrializacijos buvo priverstos apleisti kaimo vietoves ir kurtis miestuose, kad išgyventų. Jų vienintelė galimybė buvo darbas prie surinkimo konvejerio, kur su jomis buvo elgiamasi kaip su „įrankiais“, nepaisoma jų žmogiškojo orumo. Chuana norėjo šioms moterims padėti materialiai, moraliai ir dvasiškai. Būdama vos 18 metų, ji buvo pasiryžusi įkurti vienuoliją, kurios misija būtų remti išnaudojamus darbininkus ir jų šeimas. Valensijos arkivyskupas svarstė, kad Chuana yra per jauna vienuolijai kurti, bet po kelerių metų atkaklaus prašymo pagaliau 1884-aisiais davė leidimą atidaryti darbininkų rėmimo centrą su mokykla jų vaikams.
Prie Chuanos prisijungė kitos merginos, jautusios pašaukimą vienuoliniam gyvenimui, taip pat „atiduoti visą save dėl vargšų moterų darbininkių gerovės“. Chuanai stengiantis gauti naujosios bendruomenės bažnytinį pripažinimą, 1892 metais ji Valencijos arkivyskupijoje buvo patvirtinta kaip Nekaltai Pradėtosios darbininkų Globėjos tarnaičių kongregacija. Bendruomenės narių skaičius sparčiai augo ypač pramoniniuose rajonuose. 1895 metais Chuana ir kitos seserys davė pirmuosius vienuolinius įžadus, o 1911-aisiais - amžinuosius įžadus.
Pagrindinis sesers Chuanos dvasingumo bruožas - būti „Viešpaties tarnaite“, tai yra gyventi kaip Marija, besąlygiškai priimant Dievo valią, veikiant pagal Dievo valią ir matant Dievo valios išsipildymą kasdieniuose įvykiuose. Ji dažnai sakydavo savo seserims, kad trokšta „būti šventąja danguje, be jokios puikybės žemėje“. Chuana buvo vadinama „Biblijos moterimi, kupina ryžto savo sprendimuose ir evangeliškumo - savo veiksmuose“. Šį „evangelinį veikimą“ jį rūpinosi perteikti ir savo seserims, siekdama, kad ir jos gyventų visišku pasitikėjimu Dievu ir tuo būdu skleistų „Palaiminimų evangeliją“ sunkiai dirbančioms moterims, kuriomis ji rūpinosi.
Sesuo Chuana (kaip vienuolijos įkūrėja ir vadovė ji jau buvo vadinama motina Chuana) mirė Valensijoje 1916 m. sausio 16 d. Nekaltai Pradėtosios Švč.M. Marijos tarnaičių seserų kongregacija visišką popiežiaus Pijaus XII pripažinimą gavo 1947 metais. Beatifikacijos iškilmėse, kalbėdamas apie palaimintosios Chuanos tvirtą dvasinį maldos gyvenimą ir krikščioniškosios veiklos nuopelnus, popiežius Jonas Paulius II ypač pabrėžė pavyzdingą siekį ginti dirbančių moterų orumą, stiprinti jų tikėjimą akivaizdoje tų pavojų, kurie atsirado XIX a. pabaigoje, kai jos buvo iš šeimos židinio vis labiau įtraukiamos į gamybinę veiklą, kad palaikytų savo egzistenciją.

Indėnų evangelizuotoja

Misijų darbais tarp Lotynų Amerikos indėnų pagarsėjusi Švč.Mergelės Marijos pranciškonių misionierių kongregacijos įkūrėja palaimintoji Caritas Brader (pasaulietinis vardas Marija Jozefina Karolina) gimė Kaltbruno mieste, Šveicarijos katalikiškajame Sankt Galeno kantone 1860 m. rugpjūčio 14 d. Nuo vaikystės pasižymėjo neeiliniais intelektualiniais gabumais ir pamaldumu Dievo Motinai. Suvokusi šiuos dukters talentus, motina stengėsi Karolinai suteikti gerą krikščionišką išsilavinimą. Po pradinio mokslo ji buvo priimta į Alšteto Marijos Pagalbos institutą, kuriam vadovavo pranciškonės tretininkės.
Nepaisant visų pasaulio vilionių, širdimi Karolina labiausiai jautė Kristaus šaukimą ir nusprendė pasukti vienuolinio gyvenimo keliu. Iš pradžių motina šiam sprendimui prieštaravo, nes buvo našlė, o Karolina - jos vienintelis vaikas. Vis dėlto 1880-aisiais mergina įstojo į uždarą Marijos Pagalbos pranciškonių konventą ir kartu su abitu gavo vienuolinį Marijos Caritas iš Šventosios Dvasios meilės vardą. Dėl gero pedagoginio išsilavinimo ji iš karto buvo paskirta mokytojauti vienuolyno mokykloje.
XIX a. pabaigoje ir kontempliatyvių kongregacijų narėms iš dalies tapo įmanoma užsiimti apaštaline veikla už vienuolyno ribų, įsitraukti į misijų darbus. Misijų vyskupai, atvykę į tokius vienuolynus Europoje, ieškojo seserų, kurios jautė pašaukimą darbams užjūrio kraštuose. Tokiu būdu ir Portoviecho (Ekvadoras) vyskupas Pėteris Šumacheris, priklausantis Šv.Vincento Pauliečio bendruomenei, atsiuntė laišką į Marijos Pagalbos konventą Alštete, kviesdamas savanores vykti į misijas jo diecezijoje. Viena pirmųjų, entuziastingai atsiliepusiųjų į šį kvietimą, buvo sesuo Caritas Brader.
1888-ųjų birželį ji su savo draugėmis, kitomis šiai kilniai misijai pasiryžusiomis vienuolėmis atvyko į Ekvadorą. Penkerius metus sesuo Caritas katechizavo vietinių gyventojų vaikus, išnaudodama visą sukauptą pedagoginio darbo patirtį ir neeilinius gebėjimus.
1893 metais persikėlė į kaimyninę Kolumbiją ir toje Lotynų Amerikos šalyje demonstravo nepaprastą misijinį uolumą, stengdamasi pasiekti čiabuvius, nepaisydama sudėtingų gamtinių sąlygų - aukštikalnių šalčio ir tankių džiunglių. Ypač ji rūpinosi vargingai gyvenančiais ir visų apleistais indėnų valstiečiais, kurių daugelis dar nebuvo pažinę Evangelijos.
Esant dideliam misionierių poreikiui didžiuliuose apaštalavimo plotuose, padedant misijose dirbusiems vokiečių kunigams, ji įkūrė Švč.Mergelės Marijos seserų pranciškonių kongregaciją. Pirmiausia į naująją bendruomenę įstojo jaunos merginos iš Šveicarijos, kurios pasekė motinos Caritas pavyzdžiu ir atvyko misijoms į Lotynų Ameriką. Taip pat netruko atsirasti vietinių pašaukimų, tai sąlygojo gana greitą kongregacijos augimą Kolumbijoje ir kitose Lotynų Amerikos šalyse.
Savo apaštalinėje veikloje motina Caritas derino tvirtą pamaldumą, kontempliaciją su praktiniu veikimu. To ji mokė ir savo dvasines dukteris, pažymėdama efektyvaus akademinio pasirengimo reikalingumą, tačiau kad tai nesumažintų šventojo pamaldumo ir pasišventimo Dievui. „Neužmirškite, - mokė motina Caritas bendruomenės nares, - kad kuo labiau esate išsilavinusios, kuo geresnes švietėjiškas kvalifikacijas įgijote, tuo daugiau galite padaryti mūsų šventajai religijai ir Dievo garbei, tai yra svarbiausia. Kuo intensyvesnis ir akivaizdesnis išorinis aktyvumas, tuo tvirtesnis ir karštesnis turėtų būti vidinis dvasinis gyvenimas“.
Didžioji jos meilė eucharistiniam Jėzui paskatino prašyti ir gauti leidimą nuolatinei Švč.Sakramento adoracijai jos vienuolyne, kas dar labiau sustiprino motinos Caritas apaštalavimą. Kongregacijos generaline vyresniąja ji buvo renkama 1893-1919-aisiais ir 1928-1940 metais. Gal būtų buvusi renkama ir kitoms kadencijoms, tačiau daugiau dalyvauti Kongregacijos, kuri gavo oficialų Vatikano pripažinimą 1933-iaisiais, dvasinės vadovės rinkimuose kategoriškai atsisakė. Netrukus po motinos Caritas mirties Kolumbijoje 1943 m. vasario 27 d. jos kapas tapo maldingų kelionių centru, prašant jos užtarimo danguje.

„Vargšų daktaras“

Vienintelis pasaulietis Bažnyčios palaimintuoju paskelbtas pastarosiose beatifikacijos iškilmėse Romoje buvo vengrų gydytojas ir gausios šeimos tėvas Laslas Batjanis Štratmanas. Jis gimė 1870 m. spalio 28 d. Dunakiličio vietovėje, senų tradicijų aristokratų šeimoje. Laslas buvo šeštas iš dešimties brolių. 1876 metais šeima persikėlė į Austriją. (Iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos 1918 metais Austrija ir Vengrija sudarė vieną valstybę.) Motina mirė, kai Laslui buvo dvylika metų.
Nuo pat vaikystės jis buvo įsitikinęs, kad užaugęs taps „vargšų daktaru“. Laslas dažnai sakydavo: „Kada užaugsiu, būsiu daktaras ir nemokamai gydysiu neturtingus ligonius“. Tačiau tėvas norėjo, kad sūnus įgytų tokią specialybę, kuri padėtų prižiūrėti šeimos turėtas dideles žemės valdas. Todėl iš pradžių Laslas įstojo į Vienos universiteto Žemės ūkio fakultetą, kartu studijuodamas tiksliuosius mokslus, filosofiją ir literatūrą. Ir tik 1896 metais pradėjo medicinos studijas, kurias sėkmingai baigė 1900-aisiais.
1898 m. lapkričio 10 d. jis vedė kunigaikštytę Mariją Terezę Koret, ypač religingą merginą. Santuoka buvo laiminga, šeima susilaukė net trylikos vaikų. Visa šeima kasdien dalyvaudavo šv.Mišiose, po kurių Laslas vadovaudavo katechetiniams vaikų užsiėmimams, kiekvienam duodavo konkrečią tai dienai artimo meilės darbų užduotį. Kiekvieną vakarą šeima vėl susirinkdavo rožinio maldai, kartu apžvelgdavo, kaip vaikams sekėsi įvykdyti tėvo paskirtus labdaros darbus.
1902 metais L.Batjanis atidarė privačią ligoninę, turėjusią 25 lovas pacientams. Taip jis čia pradėjo gydytojo praktiką, specializuodamasis kaip chirurgas ir okulistas. Pirmojo pasaulinio karo metais ligoninė buvo išplėsta iki 120 lovų, nes gydyti buvo atsiunčiami fronto kovose sužeisti kariai.
Po dėdės Edeno Batjanio Štratmano mirties 1915 metais Laslas paveldėjo princo titulą ir didžiulę Kermendo pilį Vengrijoje. Po karo, 1920-aisiais, šeima ten persikėlė gyventi. Dalis pilies patalpų buvo skirta ligoninei, kuri specializuota oftalmologijai, akių uždegiminėms ligoms gydyti. Daktaras L.Batjanis tapo žinomu specialistu šioje srityje ne tik Vengrijoje, bet ir užsienyje. Jis taip pat tapo žinomas kaip „vargšų daktaras“, nes neturtingi žmonės gausiai vyko pas jį, prašydami paramos ir patarimų. Daktaras juos gydė nemokamai, ir vienintelis „užmokestis“, kurio jis prašydavo už vaistus ar buvimą ligoninėje, - tai sukalbėti už jį maldą „Tėve mūsų“. Vargingus pacientus jis ne tik nemokamai gydė, bet netgi jiems suteikdavo finansinę paramą.
„Vargšų daktaras“ rūpinosi ne tik savo pacientų fizine, bet ir dvasine sveikata. Prieš operuodamas ligonį, jis pasimelsdavo prašydamas Dievo pagalbos. Daktaras buvo įsitikinęs, kad gydymas yra jo sritis, bet taip pat laikė save Dievo įrankiu, suvokdamas, kad jo gebėjimai yra Dievo dovana. Išrašydamas pacientus iš ligoninės L.Batjanis jiems kaip dovaną įteikdavo pašventintą Jėzaus paveikslą ir religinę knygą, tai turėjo pasitarnauti jų dvasingumui stiprinti. Dėl to jo pacientai daktarą vadindavo šventu žmogumi.
Sulaukusiam 60 metų L.Batjaniui buvo diagnozuotas pūslės vėžys, tai tapo jo didžiausiu gyvenimo išbandymu. Jis buvo perkeltas gydyti į Vieną, kur, sunkiai kentėdamas, neprarado tvirtumo, krikščioniškos meilės ir kantrybės. Iš ligoninės jis rašė savo dukrai Lili: „Aš nežinau, kiek ilgai gerasis Viešpats leis man kentėti. Jis suteikė man tiek daug džiaugsmo gyvenime ir dabar, sulaukęs 60-ies, aš taip pat su padėka turiu priimti sunkius išbandymus“. Nepagydomai sergantis L.Batjanis, kurio gyvenimo ir darbų devizas buvo „Fidelitate et caritate“ (Ištikimybėje ir meilėje“), savo seseriai rašė: „Aš esu laimingas. Aš kenčiu, tačiau priimu kančias su meile ir pasitikėjimu, žinodamas, kad turiu ištverti dėl Kristaus“.
Po sunkių keturiolika mėnesių trukusių kentėjimų „vargšų daktaras“ mirė Vienoje 1931 m. sausio 22 d. Jis palaidotas šeimos kape Giusingo pranciškonų bažnyčioje, Aizenštato vyskupijoje. Beatifikacijos iškilmėje, kurioje dalyvavo gausi Austrijos ir Vengrijos vyskupų delegacija, Vengrijos prezidentas Ferencas Madlis, paskutinio Austrijos imperatoriaus sūnus 90-metis Otas fon Habsburgas, kiti žymūs visuomenės veikėjai ir aristokratų palikuonys, Šventasis Tėvas pabrėžė, kad naujasis palaimintasis Laslas „niekada žemiškojo turto nestatė pirmiau nei autentiškos gerovės danguje. Tegu jo šeimos gyvenimo pavyzdys ir dosnus krikščioniškas solidarumas tampa visiems padrąsinimu ištikimai sekti Evangelija“.

* * *

Per beveik 25 savojo pontifikato metus popiežius Jonas Paulius II jau paskelbė įvairių pasaulio tautų 1308 palaimintuosius ir 464 šventuosius. Deja, tarp jų tėra vienintelis Lietuvos Katalikų Bažnyčios atstovas. Nors pastaruoju metu galimai kanonizacijai iškelta nemažai lietuvių kandidatų, tačiau jų bylų tyrimo eiga vyksta lėtai.

Mindaugas BUIKA

© 2003 "XXI amžius"