XXI amžius

Katalikiškos spaudos bičiulė
Sodietė tiki - į kaimą grįš poreikis gėriui

Tvirtai tikinti Vanda Aleliūnienė yra nuoširdi spausdinto katalikiško žodžio skleidėja

Stebuklingų galių turinti vieta rūpestingai prižiūrima

Autoriaus nuotraukos

Vanda Aleliūnienė Maženius pažįsta kaip savo pirštus. Čia ji gimė, augo ir dabar gyvena. Sodietės mergautinė pavardė panaši į šio kaimo pavadinimą - Maženytė.
V.Aleliūnienė savo amžių pragyveno toliau neišvykdama. Turėjo ji gerą galvą ir tokią pat atmintį. Dirbo kolūkyje buhaltere. Buvo baigusi šiai profesijai rengtus kursus.
Pietų pertraukos metu ji mėgdavusi žaisti šachmatais. Sykį prie lentos susėdo su kolūkio pirmininku ir jį aplošė. Pamatęs, jog pralaimėjo, šis išraudo kaip vėžys: kokią teisę turėjusi įveikti jį, komunistą, kaimo davatka? Sienlaikraštyje buvo nupiešta: eina pas vyskupą Vanda išpažinties, rožinys velkasi žeme. Jai tokia karikatūra - it vanduo, nutekėjęs nuo žąsies plunksnų. Tada visiškai perpyko kolūkio pirmininkas Ciganovas - atleido Vandą iš buhalterės pareigų. Netrukus gabią ir sąžiningą darbuotoją panašioms pareigoms pakvietė gretimas kolūkis.
Kilo kaime sujudimas, kai buvo sužinota, jog 1964 m. rugsėjo 8 d. iš mokyklos ėjusiems vaikams esą pamiškėje pasirodžiusi Švč.Mergelė Marija. Jos drabužiai buvę balti ilgi, ant galvos buvo užsidėjusi blizgančių rožių vainiką. Vieną ranką laikė prie krūtinės, kita buvo nuleista. Nutirpo iš baimės mokinukai. Atsipeikėję nuo išgąsčio, pamažu jie pradėję namuose pasakoti tai, kai matę. Taip pasklido žinia, jog netoli Maženių buvo pasirodžiusi Švč.M.Marija. Pradėjo plūsti žmonės. Sukruto saugumas, partiniai. Imta kirsti miškelį. Sugalvota tą plotelį net aparti. Atsisakė tai daryti Bronius Kriščiūnas, rėžęs: „Šito iš manęs nesulauksit“. Po nakties vietiniai žmonės rasdavo išdraskyta, ką dieną papuošdavo.
V.Aleliūnienės senelis pasakodavęs, jog toje vietoje kadaise buvę dvaras ir koplyčia. Beveik tą patį paskui pasakęs ir vienuolis, iš Vilniaus atsivežęs žemės planą. Ėjo kalbos, kad čia kadaise buvo nužudyti žmonės. Kažkam įskundus, atjojo kazokai bei ulonai, ir jie durtuvais užbadę nepaklusniuosius.
Pas Velykių kleboną Henriką Prielgauską, iškentusį Sibiro kančias, pradėjo užeidinėti žmonės. Jie jam pasakojo, jog vieta, kur pasirodžiusi Mergelė Marija, yra stebuklinga. Teigė matę, kaip pagijęs paralyžiuotas vaikelis. Vežioję jį pas garsius daktarus, tačiau padėti jau jie niekuo negalėjo. Atvežė vargšelį į Maženius, aplankė žmonių pamėgtą šventą vietą. Grįžus namo, vaikas, visų nuostabai, pasveiko. Buvo liudijimų, kad ir daugiau sunkių ligonių čia atgavo sveikatą.
Sumanę žmonės Uliesių kaime pastatyti medinį kryžių. Toks Stasiukas nuo Preidžių jį ant pečių nešė, lydimas žmonių. Buvo jau šalta. Ėjo basas akmenuotu žvyrkeliu. Šalnos pakąsta žolė buvo baltutėlė. Tik pastačius kryžių kur reikia, Stasiukas apsiavė batus. Tai mačiusieji galvojo, jog jis susirgs. Paskui sutiktas šis juokėsi: „Nė slogos nepagavau“.
Iki stebuklingą galią turinčios vietos V.Aleliūnienei nėra toli. Ateina viena ar su kaimynėmis jos aptvarkyti. Bet daugiausia tuo rūpinasi iš Panevėžio pas mamą į Uliesių kaimą parvykstanti Veronika Mataitienė. Pati būdama nestiprios sveikatos, šventos vietos neapleidžia piktžolėmis. Tai didžios pagarbos verta moteris.
Maždaug prieš 20 metų, lankantis Velykių bažnyčioje, V.Aleliūnienei ėmė rodytis keisti dalykai. Patrynus akis, vaizdas nesikeisdavo. Taip ne sykį pasikartojo. Išėjus iš bažnyčios, pasaulis, buvęs toks nemielas ir blankus, tapdavo it skaisti saulė. Eidavo it kojomis žemės nesiekdama: koks džiaugsmas, kokia laimė! Paskui skaičiusi religinėje knygoje, jog tik tokiais metais tai galėję įvykti. Neiškentusi apie regėjimus papasakojusi klebonui. Jis patarė geriau to niekam nesakyti.
Eina Vanda į bažnyčią, tarsi jai būtų šešiolika metų. Nieko neskauda. Dažniausiai išeina nevalgiusi. Jeigu skuba, būtinai ją paveja kokia mašinėlė ir paveža.
Ne pirmi metai maženietė rūpinasi katalikiškos spaudos platinimu. Tai daryti ji ėmė patarus Miežiškių klebonui kun. Kostui Balsiui. Ne visada įsiūlo visus „XXI amžius“ numerius. Kitas atsisako jo todėl, jog ten esą rasiąs pasakojimus tik apie kunigus. Bet įprašytas, kad laikraštį atidžiau pavartytų, juo susidomi. O „XXI amžius“ pasakoja apie įvykius iš viso pasaulio, gvildena aktualias Lietuvos problemas. Pasitaiko, jog Vandai sako: Bažnyčiai litą paaukosiąs, tad nepirksiąs laikraščio. V.Aleliūnienė tokiam atsako jog, paimdamas laikraštį, tuo pačiu paremsiąs ir Bažnyčią. Tačiau į kaimą labai pamažu grįžta tikėjimas. Žmonės, skaitydami laikraščius, rašančius apie smurtą ir žudynes, nepasidaro geresni. Tačiau yra žmonių, kurie jau pasiilgsta ramaus laikraščio. V.Aleliūnienė Maženiuose aiškina, jog kaip tik toks yra „XXI amžius“. Ne vienas jos kaimynas tuo jau įsitikino ir tapo katalikiškas mintis skleidžiančio laikraščio draugu.

Bronius VERTELKA
Maženių kaimas,
Panevėžio rajonas