Cinizmui ribų nėra
Trys pučistai Juozas Jermalavičius,
partijos draugų pagarbiai vadinamas Josifu Josifovičium, buvęs
LKP (SSKP) sekretorius Juozas Kuolelis ir pučistų radijo Tarybų
Lietuva vienas vedėjų Stanislavas Mickievičius per Europos Žmogaus
teisių teismą ketina gauti trylikos milijonų litų kompensaciją.
Ir gali taip atsitikti, kad Lietuvos mokesčių mokėtojai sumokės
tuos milijonus mūsų nepriklausomybės duobkasiams. Mat Strasbūro
teismo išminčiai nutarė iš esmės nagrinėti, ar Lietuvos valstybė
nepažeidė šių veikėjų žmogaus teisių ir sąžinės laisvės. Belieka
priminti tiems, kas jau pamiršo, kokie gi tai sąžinės kaliniai
ir ką jie veikė lemtingomis Lietuvai 1990-1991 metų dienomis ir
naktimis.
J.Jermalavičius LKP (SSKP) centro komitete (M.Burokevičiaus) buvo
Ideologinio skyriaus vedėju, titulavęs save partijos istoriku
ir istorijos daktaru. Iš tiesų jis daktaru tapo parašęs fundamentalų
mokslinį darbą, pavadintą Ateistinis darbas Tarybų Lietuvoje.
Be to, parašė dar keletą panašaus pobūdžio veikalų. O už vieną
jų Socializmo sukūrimas Tarybų Pabaltijyje gavo net Latvijos
SSR valstybinę premiją. Pasimokęs Leningrado aukštojoje partinėje
mokykloje (kurioje studijavo ir dabartinio Seimo vicepirmininkas
Česlovas Juršėnas), J.Jermalavičius plušėjo partijos istorijos
institute prie LKP centro komiteto. Paskelbus apie Lietuvos nepriklausomybės
atkūrimą, J.Jermalavičius buvo vienas veikliausių jos griovėjų,
aktyviai dalyvavo 1991 metų sausio įvykiuose, o pralaimėjus 1991-ųjų
rugpjūčio pučui Maskvoje, kartu su M.Burokevičiumi ir kitais pučistais
sovietų armijos šarvuočiais buvo išvežti į Šiaurės miestelį. Vėliau
prisiglaudė Minske, kur Mykolą Martynovičių Burokevičių ir Josifą
Josifovičių Jermalavičių globojo ir jais rūpinosi vienas tuometinių
Baltarusijos komunistų partijos vadovų Viktoras Čikinas. Buvo
kalbama, kad Minsko draugai ne kartą ragino abu veikėjus pasitraukti
iš Minsko į didžiosios tėvynės gilumą Rusiją. Tačiau jie atsisakė,
esą norintys būti arčiau Lietuvoje likusių partijos draugų. Deja,
J.Jermalavičius buvo suimtas Minske 1994 m. sausio 15 d. kartu
su M.Burokevičiumi. Būdami Minske jie A.Brazauskui ir tuomečiam
premjerui A.Šleževičiui rašė laiškus su pasiūlymais ir priemonių
planais, kaip Lietuvai išbristi iš krizės, ir žadėjo visokeriopą
pagalbą. Beje, A.Brazauskui buvo priminta, kad už išrinkimą Prezidentu
jis turi būti dėkingas neatsižadėjusiems principų komunistams,
kurie vieningai atidavė savo balsus už buvusį LKP pirmąjį sekretorių.
Kitas, reikalaujantis milijonų per Strasbūro teismą, partijos
ideologas Juozas Kuolelis, buvęs LKP (SSKP) sekretorius. Tai užkietėjęs
bolševikas nuo jaunumės. Buvusio LKP centro komiteto instruktoriaus,
vėliau CK leidyklos direktoriaus kolaborantiškas uolumas neliko
nepastebėtas. 1969 metais jis buvo pakviestas į Maskvą darbuotis
SSKP centro komitete, Propagandos skyriuje. Vėliau jis ne kartą
didžiuodamasis gyrėsi, kad nė vienam Lietuvos komunistų neteko
tokia didelė garbė dirbti SSKP centro komiteto aparate. Tiesa,
J.Kuolelis Maskvoje išbuvo neilgai, nes po 1972 metų pavasario,
kai visą Lietuvą sukrėtė Romo Kalantos susideginimas, išsigandęs
kolaborantas Nr. 1 A.Sniečkus kreipėsi į SSKP centro komitetą,
prašydamas grąžinti draugą Kuolelį į Vilnių, nes liaudies masėse
būtina sustiprinti ideologinį darbą. A.Sniečkaus prašymas buvo
patenkintas ir nuo to laiko J.Kuolelis net penkiolika metų vadovavo
LKP centro komiteto Agitacijos ir propagandos skyriui. Atgimimo
metais partijos pavedimu buvo paskirtas vadovauti Lietuvos radijui
ir televizijai, o paskelbus nepriklausomybę, nedelsiant ėmė kasti
jai duobę, nuėjęs dirbti į M.Burokevičiaus partijos vadovybę.
Beje, artėjant istoriniam LKP XXI suvažiavimui, kai jau buvo
beveik aišku, kad A.Brazausko šalininkai atsiskirs nuo SSKP,
Lietuvos KGB padalinio komunistai išrinko J.Kuolelį savo delegatu
į šį suvažiavimą.
Lietuvos neokomunistų žurnalas Gairės su malonumu prieš keletą
metų spausdino J.Kuolelio prisiminimus, kuriuos pats autorius
apibūdino kaip kūrinį apie gyvenimo ir partijos žlugimą. Kaip
tai suprasti? Gyvenimas ir partija žlugo, o milijonų norisi. Ne
kartą jau po nepriklausomybės atkūrimo smerkęs dviveidiškumą ir
piktinęsis buvusių partinių viršininkų A.Brazausko ir V.Beriozovo
dviveidyste, J.Kuolelis dabar reikalauja maišo pinigų iš tų pačių
valdžioje sėdinčiųjų.
Pagaliau trečiasis pučistas, pabėgęs į Maskvą, antivalstybinės
radijo stoties Tarybų Lietuva laidų rusų kalba vedėjas S.Mickievičius.
Beje, šis jo pabėgimas buvo labai mįslingas. Teisingiau pasakius,
jam buvo leista pabėgti. Dar galima pridurti, kad tą antivalstybinę
radijo stotį, kuriai oficialiai vadovavo dabar jau miręs LSSR
liaudies artistas Kostas Šilgalis, oficialiai leido įkurti tuometis
Spaudos kontrolės valdybos viršininkas V.Baublys (ištikimas A.Brazausko
partijos veikėjas) 1990 m. liepos 23 d. Įteisinta buvo oficialiai,
nors ta radijo stotis, veikusi buvusios Vilniaus aukštosios partinės
mokyklos patalpose, pradėjo darbą dar 1990-ųjų pavasarį. Liaudies
artistas K.Šilgalis, nors ir labai patikimas, tai stočiai vadovavo
tik formaliai. Mat reikėjo lietuviškos pavardės. Tikrasis vadovas
buvo S.Mickievičius. V.Baublys leido, nors puikiausiai žinojo,
jog tai yra antivalstybinių jėgų ruporas. Todėl neperdedant galima
sakyti, jog tomis tragiškomis Lietuvai dienomis atsiskyrusios
kompartijos veikėjai dažnai veikė ranka rankon su pučistais. Akivaizdžiausias
to pavyzdys jau nepriklausomybės išvakarėse (1990 m. sausio
17 d.) išleistas Lietuvos SSR vyriausybės nutarimas, nepaisant
visuomenės protestų, įteisinantis antivalstybinės Jedinstvos
organizacijos veiklą.
Taigi dabar šie užkietėję Lietuvos priešai, organizavę laisvės
gynėjų žudynes 1991 m. sausio 13-ąją, reikalauja trylikos milijonų
litų iš tos pačios nepriklausomos Lietuvos, kuriai jaučia zoologinę
neapykantą. Sprendžiant iš pranešimų, ateinančių iš Strasbūro,
visai galimas dalykas, kad Europos demokratijos arbitru save vadinantis
Europos žmogaus teisių teismas nuspręs patenkinti raudonosios
trijulės reikalavimus. Pavyzdžių jau turime. Juk Strasbūre laimėjo
bylas prieš Lietuvos valstybę buvęs premjeras A.Šleževičius ir
sąžinės kalinys kyšio prievartautojas A.Butkevičius. Kuo gi
šie blogesni? Ši sveiku protu nesuvokiama žinia iš Europos žmogaus
teisių teismo, nagrinėti, ar Lietuva nepažeidė valstybės išdavikų
sąžinės laisvės, atėjo labai nelaiku. Juk liko visai nedaug laiko
iki referendumo dėl narystės Europos Sąjungoje. Jau teko girdėti
ne iš vieno tikro patrioto, bekompromisinio narystės ES šalininko,
abejonių, ar reikalinga mums tokia Europa, kurios aukščiausia
teisminė institucija faktiškai imasi ginti mūsų valstybės priešus.
Daugumai tų, kurie lemtingomis 1991 metų sausio dienomis buvo
pasirengę atiduoti savo gyvybes, budėdami prie Parlamento ir Televizijos
bokšto, tokie dalykai visiškai nesuprantami.
O gal šie veikėjai turėtų kreiptis ne į Strasbūrą, o į tikruosius
šeimininkus Maskvoje, kurie ir stūmė juos į tą avantiūrą. Tačiau
seniai žinoma, kad Maskva ašaromis netiki. Tą žino ir pučistai.
Nereikėtų stebėtis, kodėl atsirado šių ištikimų bolševikų kreipimasis
į Europos žmogaus teisių teismą. Jie puikiausiai mato, kas vyksta
Lietuvoje, kai sovietinės Lietuvos nostalgija prasimuša ne tik
atskirų Seimo narių kalbose, bet ir aukščiausių valstybės pareigūnų
pasisakymuose. Žinoma, galima kalbėti apie kiekvieno žmogaus teisę
turėti tvirtus įsitikinimus ir laisvai reikšti savo nuomonę. To
niekas neginčija. Tačiau šiuo atveju J.Jermalavičiaus, J.Kuolelio
ir S.Mickievičiaus akibrokštas apskritai neturi nieko bendra su
demokratija. Todėl žinomas žurnalistas Edmundas Ganusauskas dar
1996 metais pastebėjo, kad šiandienines Lietuvos realijas galima
palyginti su socializmo daigams išpurenta dirva. Išties legaliai
veikia vadinamoji Socialistų partija, kurios lyderiai net neslepia,
jog savo veiklos planus derino su Rusijos komunistų vadu G.Ziuganovu.
Jeigu Strasbūro teismas nors iš dalies patenkintų perversmininkų
ieškinius, tai būtų labai skaudus smūgis ne tik žmonėms, kentėjusiems
KGB rūsiuose ir Sibiro lageriuose, bet ir pačiai Lietuvos nepriklausomai
valstybei.
Petras KATINAS
© 2003 "XXI amžius"