Kad tik nepavėluotų
Užaugo vaikai. Jie išeina iš gimtųjų
namų, palikdami nerimą motinos širdyje: ar neskriaudžiamas jos
vaikelis, ar pavalgęs? Augo šeimoje vyriausias Jonelis. Jis buvo
mandagus, švelnus, paklusnus vaikas, iš mažens apgaubtas motinos
meile. Jonelis turėjo ir sesutę Onutę. Šeima gyveno labai kukliai,
bet buvo darbšti, tvarkinga, darni. Vaikai niekada nematė tėvo
girto, negirdėjo barnių.
Kartą Jonelis pamilo mergaitę, tikrą savo priešingybę griežtą,
reiklią, valdingą Astą, kuri tuoj po vestuvių pareiškė vyrui:
Kad tėvai pas mus nevaikščiotų, o mes pas juos. Jie nebendravo
su giminėmis, kaimynais. Veltui Jonelis mėgino prieštarauti savo
žmonai. Ji buvo nepalenkiama.
Praėjo treji metai. Onutė rengėsi vestuvėms ir kvietė Jonelį su
žmona būti piršliais. Valdinga žmonelė pati nepanoro važiuoti
į vestuves, bet ir Jonelio neleido. Praėjus kiek laiko, Jonelio
tėvai gavo iš Kanados didžiulį siuntinį, kvietė atvažiuoti ir
Jonelį, pasiimti, kas jiems patiks, bet Asta, kaip visada, buvo
nesukalbama. Jau praėjo daug metų, o sūnus neaplanko tėvų, neatveža
jiems susipažinti vaikaičių, nors jie gerokai paūgėję, nepaguodžia
jau kelerius metus sergančios motinos, neaplanko suvargusio tėvo.
Vaikaičiai dažnai klausia, kodėl jie negali pamatyti savo senelių.
Motina vis dar laukia ir tikisi, kad jos sūnelis įeis pro duris,
apkabins ir pasakys: Atleisk man, mama. Kodėl jos numylėtas
Jonelis nesirodo, kodėl? Jis toks buvo geras, kas jį pakeitė?
Ji laukia: gal apsigalvos ir ateis, kad tik suspėtų, kad tik nepavėluotų,
kad tik neliktų nepasakyti žodžiai
Dažnai gyvenime taip būna, kad nesuspėja ir pavėluoja, ir atitaisyti
klaidos jau neįmanoma.
Joana JANKAUSKIENĖ
Virbalis,
Vilkaviškio rajonas
© 2003 "XXI amžius"