Labiausiai bijokime savęs

Mes bijome Europos Sąjungos, o man atrodo, kad labiausiai reikia bijoti savęs. Keista, bet… Čia paliesiu tik tris punktus.
Mūsų kalba. Dar mažai žinojome apie Europos Sąjungą, o mūsų garbūs vadovai (ne visi), ypač specialistai, taip ėmė kalbėti, kad, norint suprasti jų šnekas, reikėjo po ranka turėti ne tik tarptautinių žodžių, bet ir anglų kalbos žodynus.
O kaip kalba po 50-ies ir daugiau metų mūsų tautiečiai, grįžę iš Vakarų, Amerikos ar kurio kito žemyno? Gryniausia lietuvių kalba! Juk jie baigė mokslus ir dirbo, kur niekas lietuviškai nekalbėjo. Dar ir savo vaikus bei vaikaičius išmokė. Per radiją teko girdėti pokalbį su Amerikoje dirbusiu atominės energijos specialistu. Klausiausi ir stebėjausi jo kalbos grynumu. Nė vieno svetimo žodžio! O, atrodo, toks naujas ir po visą pasaulį pasklidęs mokslas.
Mūsų nacionalinis radijas. Kiek jame liko to nacionalumo? Jei sovietmečiu ir nežiūrėdamas pasukinėdavai radijo rankenėlę, tai Vilnių visada atskirdavai. O dabar? Dainos beveik visada vakarietiškos arba iki gyvo kaulo įkyrėjusios „popso“ ir roko.
Išgujo „nacionalinis“ geriausias tautiškumą žadinančias laidas. Net ir apžvalgininkus. Tiesa, vieną kitą gal per klaidą dar paliko. Teisinamasi, kad tomis naujovėmis norima pritraukti jaunimą. O varge! Augančiam vaikui ir H.K.Anderseno pasaka yra naujovė. Prancūzų mąstytojas Pecard sakė: „Erdvė yra ūžesio vieta“. Taigi ta erdvė ir pildoma ūžesiu, kurio niekaip negalima pavadinti muzika. Štai kuo sotinamas mūsų jaunimėlis „nacionalinio radijo“.
Televizija. Jau tik pažiūrėjus reklamą, ypač anonsus, darosi koktu. Sako, kad tai patinka žiūrovui. Teko girdėti ir matyti, kaip kaimo žmonės keiksnoja ir spjaudosi, aptardami amoralumą propaguojančias laidas ir filmus.
Visi pramoginių laidų vedėjai dalyvius ir žiūrovus, net ir vaikus, ragina: „Plokim“, o potekstėj: „Trypkim, švilpkim, kaukim, spiekim, klykim“. Na, ir klykiama! Kalbos, posakiai… kaimo bernai taip nekalbėdavo. Kur dingo pagal klasikų romanus sukurti filmai? Kodėl nutrūko „Namelis prerijose“? Tame filme nebuvo nieko žiauraus, nieko šlykštaus. Tai kam jo reikia? O yra gerų dalykų dar ir dabar.
Tai tik dalis pamąstymų apie mūsų „sueuropėjimą“. Kaip matome, ne tik Europą pasivijome, bet ir pralenkėme. Jei juokaujant – tai nereikia nė referendumo. Noriu užbaigti Džono Bergmano nuostabia ir taiklia mintimi: „Mes užauginome kartą, kurią dėl visko kaltiname“. O aš pridursiu: jei dar neužauginome, tai su pavydėtinu uolumu skubame ją auginti.
Taigi labiausiai bijokime savęs pačių.

Teofilė ŠALČIŪTĖ
Jūrė, Marijampolės rajonas

© 2003 "XXI amžius"