XXI amžius

Knygos ir knygšės

Dabartiniais laikais, kai rašytojų gal daugiau nei skaitytojų, knygų – tikras antplūdis. Išoriškai jos panašios: gerai įrištos, viršeliai spalvingi, popierius geras. Tačiau, panagrinėję jų turinį, rasime, kad ne visas galima vadinti knygomis. Kaip greta tikrojo meno egzistuoja kičas – pretenzingi, nemeniški ir neskoningi kūriniai, taip greta knygų ir knygelių išleidžiamos knygšės ir knygiūkštės, greta tikros literatūros randasi geltonoji, greta mokslinių veikalų – pseudomoksliniai, greta negausios rimtos spaudos – bulvarinė. Trumpame rašinėlyje nedrįsčiau „rūšiuoti“ didžiulių knygų lentynų, tačiau skaitytojams patarčiau atsiversti ir perskaityti kelias knygas: Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“ bei Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės „Užverstų šulinių vanduo“ bei Mariaus Ivaškevičiaus „Žali“. Minimi kūriniai – apie skaudžią Lietuvos praeitį, tačiau pirmieji du – tikros knygos, o M.Ivaškevičiaus, kuriam tremtinių atsiminimai – „amžinas seilėjimasis“, partizanai – žeminančių pašaipų verti padarai, - tikra knygšė.
Kitas pavyzdys. Jau parašytą ir išspausdintą, bet tada dar nepasirodžiusią knygą apie gruzinės Lenos Lolišvili „fenomeną“ per Lietuvos radiją pristatė jos autoriai. Pernai pasirodė Jozefo Merfio iš anglų kalbos versta knyga „Jūsų pasąmonės galia“ (šiemet leidimas pakartotas). Abiejose knygose kalbama apie stebuklus, ypatingas žmogaus galias, tik pirmoji skaitytoją stulbina nepaaiškinamais stebuklais, antroji „stebuklus“ paaiškina moksliškai: čia remiamasi Dievo duotomis žmogui sąmonės ir pasąmonės galiomis. Pirmoji – knygšė, antroji – knyga.
Dabar knygų leidybos valstybė nebekontroliuoja, turinio necenzūruoja, skaityti bet ko niekas nedraudžia, todėl svarbu atskirti knygas nuo knygšių, knygeles – nuo knygiūkščių, o svarbiausia – tarp jų nepasiklysti.

Algimantas ZOLUBAS
Vilnius