Veidmainiai

Veidmainis yra tas, „kas elgiasi nenuoširdžiai, savo piktą valią pridengia išviršiniu gerumu“ (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, V., 2002).
Gegužės 10-11 dienomis vyks referendumas, kuriame Lietuvos piliečiai turės nuspręsti – būti ar nebūti Europos Sąjungos nariais. Pastaruosius kelerius metus ES problema labai plačiai analizuojama žiniasklaidos ir įvairaus lygio valstybinėse institucijose. Labai daug dėmesio ES skyrė prezidentas V.Adamkus ir euroderybininkai, vadovaujami P.Auštrevičiaus. Praėjusių metų pabaigoje buvo suderintos visų skyrių sąlygos, būtinos stojimui į ES. Kiekvienas sąmoningas Lietuvos pilietis neturi jokių abejonių dėl narystės ES ir būtinai balsuos, kad referendumo rezultatai būtų teigiami. Priešingu atveju Lietuvos partneriais bus ne turtingos Europos valstybės, o nuo sovietmečio palikimo neišsivadavusios artimiausios NVS šalys.
Nepaisant didžiulių euroderybininkų pastangų ir teigiamų derybų rezultatų, netrūko ir aršių, tarp jų ir Seimo narių pasisakymų prieš ES. Labai keista, kad Seimo dauguma, pritardama narystei ES, deramai neįvertino euroskeptikų R.Pavilionio ir J.Veselkos destrukcinės veiklos.
Dabar, likus daugiau kaip mėnesiui iki Lietuvos piliečių apsisprendimo dėl narystės ES, referendumo rezultatais labai susirūpino prezidentas R.Paksas, Seimo dauguma ir Vyriausybė. V.Andriukaičio siūlymu Seimas priėmė kitą, palankesnį referendumo rezultatams įstatymą. Kaupiamos visų lygių jėgos sovietmečiu labai plačiai taikytai liaudies masių mobilizavimo priemonei - agitacijai ir propagandai.
Kas gi atsitiko? Kodėl išsigando tautos išrinktieji, kad referendumo rezultatai gali būti neigiami? Pasirodo, kad ta baimė susijusi ne su kokiomis antivalstybinėmis jėgomis (nors tokia galimybė neatmestina), o paprastais piliečiais, ypač kaimo žmonėmis. Kuo gi jie taip prasikalto ir kodėl ne visi rengiasi pritarti narystei ES?
Atidžiai stebint per trylika nepriklausomybės metų Seimo ir Vyriausybės „nuopelnus“ tautai, aiškėja, kodėl, kalbant marksizmo-leninizmo klasikų terminologija, tarp „antstato“ ir „bazės“ susiklostė antagonistiniai santykiai. Antrą kartą Seime sėdinti SSKP-LKP-LDDP-socialdemokratų dauguma, sąmoningai užmiršusi ir atmetusi mokslinio komunizmo postulatus, pati pirmoji, pasinaudodama demokratinėmis laisvėmis, be jokių sąžinės (ar ji yra?) skrupulų, pradėjo engti liaudies mases. Tai rodo Vyriausybės, vadovaujamos ministro pirmininko A.Brazausko, veiksmai: jie nesupranta, kad Seimo priimti įstatymai turi būti skirti paprasto piliečio socialinėms, ekonominėms sąlygoms gerinti, o teisėtvarka ir teisėsauga privalo ginti jų teises. Realūs sovietmečio nomenklatūrininkų veiksmai parodė, kad daugelis Seimo priimtų įstatymų yra palankūs ne paprastam piliečiui, o partinėms grupuotėms.
Neįmanoma ir nėra reikalo įvardyti, Č.Juršėno teigimu, tūkstančiais priimtų įstatymų ir poįstatyminių aktų, kurie daugumai paprastų piliečių padarė daug žalos. Žemdirbiams ypač žalingi Seimo priimti įstatymai, kurie juos žlugdo, o gina žemės ūkio produkcijos importuotojus, perdirbėjus, prekybininkus. Kas priėmė ekonominių nusikaltimų senaties termino įstatymą, kuris gina įvairaus plauko nusikaltėlius? Kodėl kai kurie Seimo nariai, Žemės ūkio, Sveikatos ministerijų, Žemėtvarkos departamento ir kitų institucijų pareigūnai nuolat pažeidinėja viešųjų ir privačių interesų įstatymus? Manau, kad visiems suprantama, jog Seimo daugumos ir Vyriausybės „kokybiško“ darbo dėka dauguma paprastų piliečių balansuoja ant skurdo arba žemiau skurdo ribos.
Turint visa tai omenyje, ar gali paprasti piliečiai, ypač kaimo žmonės, tikėti sovietmečio nomenklatūrininkų, kalbančių apie būsimą ES finansinę paramą, nuoširdumu? Jie, matydami biurokratinių sluoksnių korupcijos nebaudžiamumą, yra įsitikinę, kad ES finansinė parama pirmiausia nusės stambių žemvaldžių, gražiausių vietų prie ežerų, regioniniuose parkuose, pajūryje, negrąžintų tikriesiems savininkams žemių prichvatizuotojų, prisidengusių kaimo turizmo plėtojimu, kišenėse. Be abejo, neliks nuošalyje žemės ūkio produkcijos importuotojai, perdirbėjai, prekybininkai ir kitos stambios kapitalo grupuotės.
Visiškai aišku, kad paprastus piliečius, ypač kaimo žmones, prieš ES nuteikė ne kas kitas, o tik nuo jų nusigręžęs sovietmečio nomenklatūros elitas.
Per trylika nepriklausomybės metų Seimas ir Vyriausybė privalėjo išugdyti stiprų smulkųjį ir vidutinį verslininką, vidutinį žemdirbių sluoksnį, užtikrinti normalias pensijas, tada paprastiems piliečiams ir kaimo žmonėms ES nebūtų baisi. Žemdirbiai nebijotų konkurencijos, o tautos išrinktiesiems nereikėtų griebtis agitacijos ir propagandos.
Būsimas referendumas dėl narystės ES išryškino dar vieną sovietmečio nomenklatūrininkų bruožą – santykį su Katalikų Bažnyčia. 1940 m. rugpjūčio 12 d. sovietinės okupacinės valdžios, kurios atstovais Lietuvoje buvo tautos genocido vykdytojai A.Sniečkus, J.Paleckis ir kiti ištikimi SSKP-LKP(b) nariai (jų atžalos dabar sėdi Seime ir Vyriausybėje), dekretu Bažnyčia buvo atskirta nuo valstybės, religinės organizacijos neteko valstybės paramos. Okupuotoje Lietuvoje prie LSSR MT buvo įkurta Religijos ir kulto reikalų taryba, kuri kontroliavo visą Katalikų Bažnyčios hierarchų ir kunigų veiklą. Neįmanoma įvertinti buldozerinio ateizmo padarytos žalos Bažnyčiai, religinėms bendruomenėms, jaunimo moralei. Buvo persekiojami, šantažuojami ne tik kunigai, bet ir moksleiviai, mokytojai, aukštųjų mokyklų dėstytojai, visi, kas dirbo jaunimo auklėjimo srityje. Šnipinėjant ir persekiojant daug prisidėjo to meto komjaunuoliai, nekalbant jau apie SSKP-LKP(b) narius, kurie sovietmečiu sėkmingai kilo partinės karjeros laiptais ir galėjo išsikovoti vietą šiandieninio politinio elito gretose.
50 metų buldozerinio ateizmo mašina, stropiai prižiūrima LKP CK, kuriame ateizmo propaguotojai įgijo bolševikinės propagandos ir agitacijos pagrindus, veikė visu pajėgumu, griaudama Bažnyčią, krikščioniškos ir bendražmogiškos moralės sistemą. Ateistų, kuriuos skatino okupacinė valdžia, griaunamasis darbas neliko be pėdsakų. Jo vaisiai ryškūs visose šiandieninio gyvenimo srityse, neišskiriant Seimo, Vyriausybės ir kitų valstybinių institucijų.
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, 1992 m. spalio 25 d. piliečių referendumu buvo priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios 43-iame straipsnyje įrašyta: „Lietuvoje nėra valstybinės religijos“. Aršūs SSKP-LKP-LDDP antibažnytininkai, vadovaudamiesi tik buldozerinio ateizmo postulatais, įsitikinę, kad šis teiginys reiškia, jog Katalikų Bažnyčia nuo valstybės atskirta, t.y. neturi teisės dalyvauti politinėje veikloje. Ši tema labai dažnai eskaluojama „Koridos“, „Paskutinės kryžkelės“, „Spaudos klubo“ ir kitose televizijos laidose.
Labai įdomūs yra „Lietuvos ryto“ (2002 11 30) pateiktoje anketoje kandidatų, pretendavusių į Prezidento postą, atsakymai į klausimą: „Tikyba“. Pasirodo, kad iš septyniolikos kandidatų du tikintys (R.Paksas, V.Matulevičius), vienuolika katalikų, viena praktikuojanti katalikė (K.Prunskienė), vienas krikštytas (v.Šustauskas), vienas tradicinis katalikas (V.Šerėnas), vienas atsakė: „Nereikia tarpininko tarp Dievo ir Žmogaus“ (J.Veselka). Po Prezidento rinkimų paaiškėjo kai kurių kandidatų atsakymo į pateiktą klausimą esmė. Pasirodo, kad R.Paksas tiki aiškiarege L.Lolišvili, o tai visiškai nesuderinama su Katalikų Bažnyčios mokymu. Nesuprantama, kodėl praktikuojanti katalikė K.Prunskienė labai meiliai prie savo širdies glaudė partinį bilietą su įrašu: „SSKP – epochos protas, garbė ir sąžinė“. Tad kokį tikėjimą ji iš tikrųjų išpažįsta?
Turint omenyje 50 metų sovietinėje okupacijoje trukusį Katalikų Bažnyčios griovimo darbą, tiesiog neįmanoma suvokti buvusių sovietmečio nomenklatūrininkų šiandieninių santykių su Bažnyčia. Ar tikrai galima tikėti jų, dabar užimančių aukščiausius valstybės postus, nuoširdžiu atsivertimu? Ar sutikimas (o gal prašymas), kad Katalikų Bažnyčia agituotų už narystę ES, yra naujų, nuoširdžių santykių su Bažnyčia pradžia, ar tik eilinis bolševikinis manevras, siekiant pasinaudoti Bažnyčios autoritetu paprastų piliečių, ypač kaimo žmonių akyse?
Neteko girdėti, kad buvę nomenklatūrininkai būtų viešai ir nuoširdžiai atsiprašę ne tik Katalikų Bažnyčios, bet ir kitų tradicinių religijų bendruomenių už joms padarytą žalą. Kyla klausimas: kodėl sovietmečio nomenklatūrininkų elitui būtina Katalikų Bažnyčios parama? Gal būtų geriau, jeigu jie pasinaudotų dabar labai populiariu „Tikėjimo žodžio“, mormonų ir kitų netradicinių religijų mokymu. Tai parodytų, kad jie yra stabilūs, ištikimi mokslinio ateizmo principams ir nesivadovauja konjunktūriniais sumetimais.
Katalikų Bažnyčia yra gailestinga, nes to moko Kristus, parodęs daug gailestingumo nusidėjėliams. Vienas iš daugelio jo pateiktų palyginimų yra apie sūnų palaidūną. Bažnyčia laukia visų, sugrįžtančių į jos prieglobstį, ir Dievo vardu atleidžia visiems nusidėjėliams.
Norėtųsi nuoširdžiai tikėti, kad ne tik sovietmečio nomenklatūrininkų elitas, bet ir jo visi sekėjai kardinaliai pakeis savo požiūrį į Katalikų Bažnyčią. Jai nebus daugiau draudžiama dalyvauti valstybės politiniame gyvenime, baigsis įvairaus plauko antireligininkų, tarp jų ir Seimo narių (pvz., A.Kunčino) išpuoliai. Nebus abejonių dėl tikybos ir krikščioniškos moralės pagrindų mokymo švietimo įstaigose. Lietuvai būtinas krikščioniškos moralės atgimimas, kuris turi panaikinti ateizmo sukurtas prielaidas plisti visuomenėje, ypač tarp jaunimo, narkomanijai, alkoholizmui, prostitucijai ir kitoms negerovėms.

Vincentas BASIUKAS
Vilnius

© 2003 "XXI amžius"