Atnaujintas 2003 m. balandžio 4 d.
Nr.27
(1131)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Pasaulis
Aktualijos
Krikščionybė šiandien
Ora et labora
Mums rašo
Susitikimai
Laikas ir žmonės
Provincija
Nuomonės
Lietuva


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Pedagoginės Šventojo Rašto tiesos

Lietuvoje galima sutikti ne vieną mokytoją, tebedirbantį mokykloje ar jau išėjusį į pensiją, kuris nuoširdžiai prisipažįsta: „Dievą tikiu. Tačiau niekaip negaliu įveikti savęs: nedrąsu peržengti savo miestelio bažnyčios slenkstį, todėl melstis važiuoju į kitos parapijos bažnyčią. Bijau žmonių apkalbų. Juk jie sakys: „Tiek metų nekėlė kojos į bažnyčią, o dabar, matai, tapo davatka“.
Tolesnis pasakojimas apie tai, ką vasario 3-iąją mačiau, girdėjau ir patyriau Vilniaus „Varpo“ suaugusiųjų vidurinėje mokykloje, tepadeda atsikratyti baimės išpažinti savo tikėjimą ne tik mokytojus, bet ir kitų profesijų atstovus; tepadeda vieni su kitais viešai dalytis religinėmis patirtimis ir iš Dievo gautomis malonėmis, kurias dažnai vadiname stebuklais ir kurių jaučiamės nenusipelnę.
Vilniaus „Varpo“ suaugusiųjų vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Nijolė Kezienė sakosi Dievą suradusi prieš dešimt metų. Tuomet ji su maldininkų būreliu autobusu važiavo į Taizė vienuolyną. Kelionė kainavo nebrangiai, Paryžiuje tikėjosi išgerti gero prancūziško vyno. „Tačiau vietoje vyno kelionėje sutikau Jėzų, patyriau neapsakomos laimės pojūtį, siela prisipildė džiaugsmo“, - sako mokytoja. Po to daug skaityta, gilintasi į Šventojo Rašto išmintį, mąstyta ir prieita išvados, jog gyvenime ir darbe (jos atveju, mokykloje) būtina vadovautis Kristaus pavyzdžiu.
Mokytoja N.Kezienė savo kolegas ir mokinius pakvietė į atvirą pamoką, kurią pavadino „Pedagoginės Biblijos tiesos“. Mokyklos aktų salė buvo pilnutėlė. Emocingas, nuoširdus, giliai išgyventas, daug kartų permąstytas pasakojimas iš karto patraukė klausytojų dėmesį. Akademinė valanda, per kurią mokytoja pakviesdavo ir kiekvieną pavėlavusįjį, ir retkarčiais primindavo, jog tai klausytis neprivaloma, praėjo greitai.
Taigi koks Jėzaus paveikslas taip sužavėjo šią mokytoją, kad ji ryžosi viešai pasidalyti savo atradimais? „Kai pajutau, kad tikėjimas - gyvas, kad Šventoji Dvasia - asmuo, nustebau: Evangelijos Jėzus nė kiek nepanašus į Jėzų, vaizduojamą traktatuose. Nustebino Jėzus, kuris gailėjosi mažutėlių ir čia pat gyvenimo kasdienybėje atleido nusidėjėliams, juos mokė ir skatino daugiau nebenusidėti. Nepaisydamas fariziejų pasipiktinimo, Jėzus solidarizavosi su visais paprastais žmonėmis - nevengė bendrauti su beturčiais, amoraliomis moterimis, susikompromitavusiais asmenimis“, - sakė prelegentė. Vadinasi, „pažinti Tave, Jėzau, tai ne išrinktųjų privilegija. Ir siekti Tave pažinti - tai ne vien teologų paskirtis, o mūsų visų, nes kiekvienam iš mūsų Tu tapai Išganytoju“. Kitas klausimas, kaip mes Tave priimsime. Marija Magdaliete Jis pasitikėjo, jai atleido, nes ji mylėjo. Kuris myli, tas įvykdys Mokytojo valią, elgsis kaip Kristus, kuris pagalbos žmonėms neatidėliojo nė vienai dienai. Moteris aštuoniolika metų sunkiai sirgo. Sutikti Jėzų jai pasitaikė šabo dieną, kai žydai jokių darbų nedirbo. Jėzus ją išgydė, sukeldamas erzelį ir pasipiktinimą. Galima pagalvoti: to buvo galima išvengti, išgydymą atidėjus vienai dienai. Tačiau Kristui aukščiau buvo ne įstatymas, o Meilė. Vadovaujantis Meilės nuostatomis, galima paaiškinti visokius paradoksus. Jokio turto neturinti Motina Teresė iš Kalkutos globojo apie 400 ligoninių, kuriose gydomi nuo bado merdėjantys vargšai. Kas mylėdamas Kristui puola į rankas, tas įveikia visus barjerus. Tai yra mūsų vienintelė viltis.
Per Paskutinę vakarienę Kristus apaštalams mazgojo kojas, priimdamas juos tokius, kokie buvo - su klaidomis, netobulumais, tarsi mums norėdamas pasakyti: „Jei aš tai darau, darykite ir jūs“. Visi mes esame kviečiami į meilę, nes tik taip galime tarnauti artimui. Per Krikštą susivieniju su Juo, kartais net darau tai, ko visiškai nesuvokiu, bet vėliau ši paslaptis atsiskleidžia. Tarnystė artimui žadina norą gyventi ir liudyti.
Kokia ta tarnystė? Sutikęs prie šulinio samarietę, Jėzus pirmas ją užkalbina. Dialoge paliestas gyvenimas, tikėjimas. Moteris suvokė, jog prieš ją - Mesijas. Susitikimas su nusidėjėle viešas. Rašto aiškintojai norėjo ją užmušti akmenimis. Jėzus moko, kaip netapti nusikaltimo aukomis. Tame epizode daug tylos. Jėzus nežiūri ir pasilenkęs rašo ant smėlio. Smerkiantis žvilgsnis gali žudyti. Tuo tarpu nuleidę žvilgsnį išlaisviname žmogų ir leidžiame jam pačiam suvokti savo kaltę. Po tylos Jėzus tarė: „Kuris be nuodėmės, tegul pirmas į ją meta akmenį“. Pirmieji pasitraukė Rašto aiškintojai.
Likęs dviese su moterimi, Jėzus atliko du veiksmus: jai atleido ir atvėrė ateities pasikeitimo galimybę, suteikė drąsos eiti. Buvo išsaugotas jos orumas.
Mokytojas orumą išsaugo įvertindamas, patikėdamas, pagirdamas, pabūdamas šalia, išklausydamas, nesmerkdamas, patardamas, pasiūlydamas sprendimą.
Ar reikia vertinti susitikimų svarbą? Į kiekvieną susitikimą privalome žvelgti be išankstinio nusistatymo, numatant lauktą ir netikėtą pažangą. Juk žmogus keičiasi. Visi susitikimai kviečia į šventumą, į meilę Dievui, žmogui. Tai kiekvieno pedagogo pašaukimas, reikalaujantis pasišventimo.
Prelegentė padarė išvada, jog Kristaus tikslai - tie patys kaip ir mokytojo: vesti, mokyti, ugdyti. Krikščioniškos pedagogikos esmė - išaukštinti žmogaus didingumą, orumą, suvokiant, jog kiekvienas yra Dievo vaikas. Meilės pedagogika padeda augti, skleistis. Kad mokytojas galėtų padėti kitam, jis privalo ugdyti savo asmenybę. Krikščionis pedagogas žiūri į žmogų ne tik iš gyvenimiškos, bet ir iš Apreiškimo šviesos. Mokytojas neturėtų bijoti savo ribotumų ir silpnumų. Kai tai priimama, pripažįstama, Dievas nuveikia daug didžių dalykų. Suteikime kitiems džiaugsmo. Juk džiaugsmas - kūrybos procesas. Paslėptas džiaugsmas yra ramybė. Geranoriški mokytojo ir mokinių santykiai yra svarbiausias drausmės principas.
Baigdama paskaitą, mokytoja sakė: „Aš remiuosi Biblijos pedagoginėmis tiesomis: „Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų (Ef 4,29). Niekam neatmokėkite piktu už pikta (Rom 12,17). Bodėkitės pikto, laikykitės gero (Rom 12,9). Jam (Viešpačiui) kelia pasibjaurėjimą išpuikusios akys, melagingas liežuvis (Pat 6,17). Taikiai sugyvenkite tarp savęs (Tes 5,13). Visuomet džiaukitės Viešpatyje (Fil 4,4). Viešpaties tarnui nedera kivirčytis, bet reikia su visais elgtis maloniai (2 Tim 2,24). Neprisidėk prie svetimų nuodėmių (1 Tim 5,22). Kas moka daryti gera ir nedaro, tas nusideda (Jok 4,17). Į nieką, kas žema, niekada nekreipsiu dėmesio (Ps 101,3). Būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems (Ef 4,32). Rūstaudami nenusidėkite (EF 4,26). Kas vogdavo, tegu nebevagia (Ef 4,28)“.
Pasibaigus paskaitai, niekas neskubėjo prie durų. Kolegos spaudė mokytojai N.Kezienei ranką, dėkojo už tai, ką išgirdo, kai kurie įteikė gėlių. Mokytoja kiekvienam buvo parengusi laiškelį su Šventojo Rašto ištrauka. Ji kvietė juos paimti - tegul Evangelijos šviesa kiekvienam šviečia kaip Geroji Naujiena.

Aldona KAČERAUSKIENĖ
Vilnius

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija