XXI amžius

Gavėnios sparnai – malda ir pasninkas

Kartais gyvenime visi pastebime kontrastingus pasikeitimus. Štai dar neseniai per Užgavėnes buvo kepami blynai ir pokštavimais iš kiemų varoma lauk žiema, o antai jau kitą dieną, per Pelenę, – pasninkas ir štai dar tau ant galvos pelenų žiupsnelis.
Šiuolaikinis žmogus, turintis arogancijos savybių, kuriam pelenai - kažkas archajiška, gali sau ironiškai šyptelėti: ,,Gerai, kad per pelenų užbarstymo apeigas nereikia dar tų pelenų ragauti…” Truputį šmaikštaujant vertėtų atsiliepti: O galėtų vieną sykį žmogus, kuriam nepriimtina pelenų barstymo apeiga, pasiimti truputėlį pelenų dulkelių ir liežuvio galu juos palytėti. Manau, kad šiuo atveju pelenų ,,degustatoriaus” liežuvio receptoriai galėtų tiktai patvirtinti pelenų barstymo ant krikščionių galvų apeigos prasmingumą – žmogus išties panašus į trapią, laikiną ir šiek tiek ,,sūroką” dulkę. Juk ne veltui sakoma: ,,Atmink, žmogau, jog dulkė esi ir dulkėmis virsi”.
Šventasis Tėvas pirmąją šių metų Gavėnios dieną ant Aventino kalvos pastatytoje Šv. Sabinos bazilikoje kalbėjo apie pelenų užbarstymą, kuris kai kam gali atrodyti pasenęs, nesuderinamas su šių laikų žmonių mentalitetu. Tačiau Popiežius pabrėžė, jog šis gestas mus verčia įsigilinti į jo reikšmę, padeda suvokti ir pripažinti žemiškąją žmogaus kilmę ir likimą. Jonas Paulius II sakė: ,,Priimti ant galvos pabarstomų pelenų, reiškia prisipažinti nusidėjėliais, reiškia jausti Dievo atgailos poreikį tam, kad galėtume gyventi pagal Evangeliją, reiškia atgaivinti viltį į lemtingą susitikimą su Kristumi garbėje ir Dangaus ramybėje”.
Žmogus gali būti palygintas su pelenų dulke, bet tai jokiu būdu jo nepažemina, o išaukština. Pats Dievo Sūnus savanoriškai tapo savotiška dulke, tai yra apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones, nusižemino, tapdamas klusnus iki kryžiaus mirties (plg. Fil 2, 7 - 8). Todėl ir kiekvienas krikščionis, su tikėjimu žvelgdamas į kryžių, vis labiau supranta: jei Dievo Sūnus iki paskutinio atodūsio nešė savo gyvenimo kryžių, panašiai ir mums per crucem ad lucem, tai yra ,,per kryžių į šviesą“, lemta pasiekti dangaus Tėviškę.
Žmonijos išganymo programoje Dievas Tėvas iš anksto numatė, jog visų laikų žmonėms (dėl Kristaus begalinės meilės ir aukos nuopelnų) dangiškuose namuose yra daugybė nuostabių buveinių (plg. Jn 14, 2). Visagalis Viešpats kiekvienam planetos gyventojui yra skyręs tokią palaimos buveinę, kurios netekti būtų tikrai istorinė žmogaus klaida. Tačiau Kristaus sekėjai savo neprilygstamą laimę – Viešpatį Dievą Trejybėje - Pažadėtoje karalystėje galės džiaugsmingai regėti tokį, koks Jis yra (plg. 1 Jn 3, 2), tiktai tada, kai su vis stiprėjančiu tikėjimu, kaip Išganytojas, vieni kitiems pagelbėdami, neš Dievo jiems skirtą gyvenimo kryžių. Niekuomet nepraranda aktualumo šie Kristaus žodžiai: ,,Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi” (Lk 9, 23).
Gavėnia yra malonės laikotarpis, kai skiriame daugiau laiko susimąstymui apie Kristaus kančią ir meilę, nes stengdamiesi sąmoningai savo mąstymą atnaujinti dieviškų dalykų pažinimu, natūraliai pajuntame didesnį maldos alkį ir taip pat labiau norime, dalyvaudami sekmadienio Mišiose, dažniau priimti Susitaikymo ir Eucharistijos sakramentus. Šių antgamtinių priemonių dėka mūsų širdys kaskart gausiau pripildomos įvairiomis Viešpaties malonėmis.
Viena jų – tai didžiulė Dievo dovana – taika, kurios labiausiai pasigendama ir ieškoma ten, kur taikos saulę užtemdė karo dūmai, o motinų širdis nenusakomu skausmu surakino jų vaikų žūtys. Štai kodėl tūkstančius kartų svarbiau taiką išsaugoti, negu jos kartą netekus gailėtis, kad nepasinaudojome galimybe ir tinkamai, pavyzdžiui, dar nesuskubome atsiliepti į Šventojo Tėvo kvietimą nuoširdžiau melstis ir pasninką skirti už taikos sugrąžinimą Irake.
Galbūt kai kas turi abejonių: kiekgi gali būti veiksmingos priemonės - malda ir pasninkas, jei, regis, karo šmėkla jau šėlsta… Krikščioniškos meilės ir išminties kupinas popiežius Jonas Paulius II per Pelenų dieną kalbėjo apie tiesioginę, žmonių širdis ir gyvenimus pakeičiančių ypatingų krikščioniškų ,,ginklų” reikšmę. Jis sakė: ,,Būtent to siekiama malda ir pasninku, į kurį pakviečiau tikinčiuosius dabar, kai virš pasaulio tvyroja karo pavojus. Per maldą savo likimus pavedame vienam Dievui ir tik iš Jo tikimės sulaukti tikrosios taikos. Per pasninką parengiame širdis priimti iš Viešpaties taiką, kuri yra ypatinga malonė ir ateinančios Jo Karalystės išskirtinis ženklas”.
Pasninkas - tai ne vien Gavėnios penktadieniais mėsiškų valgių vengimas, bet ir atsisakymas mūsų laiką vagiančių tuščių arba nebūtinų užsiėmimų (pvz., spoksojimo į televizoriuje rodomas „muilo operas“, pikantiškų žinučių skaitymo ar klausymo ir pan.), kad sutaupytume daugiau laiko krikščioniškai savišvietai, kuri teikia garbę Dievui, mums patiems ir aplinkiniams. Viešpats per pranašą Izaiją apibūdina pasninko esmę: “Pasninkas, kurio aš noriu, tai – nuimti neteisėtai uždėtus pančius, atrišti jungo valkčius, pavergtiesiems duot laisvę, sulaužyt bet kokį jungą. Dalytis su alkstančiu savo duona, priglobti vargšą ir benamį…”(Iz 58, 6 – 7). Taigi pasninkas plačiąja prasme – tai laikas, skirtas Dievo garbei ir žmonių gerovei, kad išvengtume brangaus laiko sugaišimo antraeiliams ir menkaverčiams dalykams bei vykdytume pirmaeilius ir svarbiausius darbus, o tik po jų – visus kitus.
Kai per Gavėnią maldomis ir darbais tiesiame pagalbos ranką artimui, tuomet iš tikrųjų ji atsiduria Viešpaties Jėzaus delne, o Jis, savo rankos pirštais bičiuliškai spausdamas mūsų ranką, pamažėle veda mus į spindinčias Tėvo meile amžinos laimės buveines, nes kiek kartų pagelbėjome vienam iš mažiausiųjų Jėzaus brolių ir sesių, tai Jam padarėme (plg. Mt 25, 40).

Kun. Vytenis VAŠKELIS