Karas - brutalios mirties priežastis, o malda - pastovios taikos

Yra pastebėta, kad dalis politikų ir žurnalistų, pateikdami informaciją apie karą Irake, parenka tokius žodžius, kurių sąvokos neretai yra abstrakčios, stokoja konkretumo. Anot žymaus politinės kalbos specialisto Armino Burkhardto, išleidusio kelias knygas apie kalbos reikšmę visuomenei, kai kurie aukšti valstybių vadovai ir pareigūnai, turėdami omenyje karo veiksmus Irake, kalba apie misijas, akcijas, sistemas, todėl neįmanoma suprasti, kas iš tikrųjų vyksta. Susidaro įspūdis, jog kalbama ne apie karo veiksmus, bet apie kažkokią ekonominę ataskaitą. A.Burkhardtas teigia, kad tai, kas dabar vyksta Irake, turi būti konkrečiai įvardijama. Jis rašo: „Kai žudo, reikia sakyti, kad žudo, kai žmones sprogdina į gabalus, reikia sakyti, kad sprogdina į gabalus“.
Manyčiau, kad yra svarbu, kokiu kontekstu tie karo baisumai yra pateikiami. Juk jais galima eskaluoti žmonių nesantaiką, bet taip pat juos įmanoma skelbti Evangelijos šviesoje, kad krikščionys suvoktų savo atsakomybę dar vieningiau melstis už šio karo Irake greitesnę pabaigą.
Kovo 20 dieną Vatikano radijo tarybos pirmininkas kardinolas Robertas Tucis, kalbėdamas apie prasidėjusį karą, sakė: ,,Irako karas yra proto ir Evangelijos pralaimėjimas. Visų pirma didžiausia atsakomybė už karą tenka Irako prezidentui Sadamui Huseinui ir jo vyriausybei“. Jis taip pat kalbėjo ir apie JAV, kuri, pasak kardinolo, laikosi ,,imperialistinės demokratijos“, o Vašingtonas ,,dėl savo ekonominės ir karinės galybės“ yra pasiskelbęs visų reikalų arbitru. Kardinolas R.Tucis sakė, kad šiuo atveju Evangelijos pralaimėjimas reiškia tai, kad ji liko nesuprasta. Jis dar pacitavo popiežiaus palaimintojo Jono XXIII žodžius, pasakytus prieš pat mirtį: „Pasikeitė ne Evangelija, o tik mes mokomės vis geriau Evangeliją suprasti“.
Kad išties tarp mūsų būtų kuo daugiau žmonių, norinčių pažinti ir kaskart geriau suprasti Evangeliją! Gavėnia tam ir skirta, kad plačiau atvertume savo protus ir širdis Evangelijos šviesai. Toji tiesos šviesa apšvies ir atokesnius mūsų samprotavimų ,,kampelius“, ir tada visas mūsų mąstymo pasaulis, atsidūręs dieviškos šviesos pluošte, bus pripildytas Viešpaties išminties, kuri leis į žmonių tarpusavio santykius žvelgti Jėzaus Kristaus akimis ir juos vertinti Jo Širdimi. Taigi krikščioniško gyvenimo kasdienis ugdymas mums visiems padės kaskart dėmesingiau ir palankiau priimti ir Šventojo Tėvo nesiliaujantį kvietimą – melstis už taiką pasaulyje ir ypač Irake.
Galbūt kai kam gali atrodyti, jog jeigu vis dėlto Irake karas prasidėjo, vadinasi, krikščionių maldos nebuvo išklausytos. Be jokios abejonės, nuoširdžius tikinčiųjų maldavimus ir pasninkavimus dėl taikos Viešpats priėmė ir vienaip ar kitaip gausiai palaimino maldininkus. Tačiau kol šis karas dar nepasibaigė, Dievo malonė, Popiežius ir mūsų pačių sąžinė mus ragina bejėgiškai nenuleisti rankų. Nors dabar pasaulyje apstu blogio, tačiau „apsivilkus teisumo šarvais ir apsiavus kojas ryžtu reikia skleisti taikos Evangeliją“ (plg. Ef 6, 15). Dievo numatytu laiku ir pagal Jo valią mūsų maldos, mus pačius kilstelėjusios į aukštesnę krikščioniško tobulėjimo pakopą, tikrai duos atitinkamų taikos vaisių, nes „daug gali karšta teisiojo malda“ (Jok 5, 16).

Kun. Vytenis VAŠKELIS

© 2003 "XXI amžius"