XXI amžius

Imperijos griuvėsiuose, 61
„Nenugalimosios“ problemos

Iš Maskvos sklinda graudžios aimanos, persipynusios su grūmojimais Lietuvai, kad ji rusų kariškiams su kariniais bilietais neleidžia keliauti traukiniais į Kaliningradą ir iš jo. Atseit lietuviai pamiršo bendražmogiškas vertybes (kurias, aišku, turėjo Maskvos valdymo metais) ir išlaipina kariškius, pavyzdžiui, vykstančius iš Maskvos ar Peterburgo aplankyti savo sergančių motinų Kaliningrade. Tačiau Rusijos vadams ir generolams turėtų būti visiškai aiškus dalykas - atiduoti tiems kariškiams atimtus pasus, net ir nebeegzistuojančios Sovietų Sąjungos valstybės, ir važinėkite sau į valias Maskvos-Kaliningrado traukiniu. Paprasčiausiai ieškoma priekabių.
Na, o Rusijos generolams, ir be dirbtinai sukeltos isterijos dėl „Rusijos įstatymų“ pažeidimo Lietuvoje, per akis ir kitų rūpesčių. Jų rekrūtai jau ne pavieniui, o būriais bėga iš armijos. Niekur pasaulyje negirdėto reiškinio - „dedovščinos“ skriaudžiami ir niekinami kareivėliai, neištverdami seržantų, viršilų ir karininkų savivalės, bėgdavo iš savo dalinių po vieną, prieš tai nušaudami savo skriaudėjus ir pasiimdami kalašnikovus. Žinoma, tokiais atvejais karinė vadovybė atsimušinėjo paprastai: esą niekas to nelaimėlio kareivio neskriaudė, nesityčiojo iš jo, o tas, pasirodo, pats buvęs narkomanas, chuliganas, nestabilios psichikos ir pan. Kitaip tariant, karininkai ir seržantai jam vos ne į lovą nešiodavę austres acto padaže, o štai jis, nedėkingasis, ėmė ir pabėgo, nušaudamas netgi „kovinės ir politinės parengties pirmūną“. Dargi valdišką automatą išsinešė. Kokia „dedovščina“, aimanuoja pulkininkai ir generolai, nors pripažįsta, jog armijoje trūkumų esama, tačiau su jais kovojama negailestingai. Žodžiu, tokių generolų tėviško rūpinimosi nedėkingi kareiviai, esantys narkomanais ir nestabilios psichikos, neįvertina ir bėga, kur akys mato, nuo tokių geradarių. Tas bėgimas tapo beveik kasdieniu reiškiniu visoje plačiojoje Rusijoje, išskyrus Čečėniją. Mat, kaip pažymi Rusijos laikraščio „Novaja gazeta“ apžvalgininkė Julija Latynina, Čečėnijoje viskas kur kas paprasčiau. Ten kareivis netgi miegodamas nesiskiria su automatu ir šoviniais, o jo pirštas visada ant gaiduko. Anot J.Latyninos, Čečėnijoje su skriaudikais atsiskaitoma kur kas paprasčiau. Nepaliaujamų susirėmimų su čečėnų kovotojais metu besityčiojantiems iš šauktinių vadams pasiunčiama automato serija į nugarą.
Ir štai nauja bėda. Kareivėliai ėmė bėgti grupėmis, nieko nenušaudami. Pirmieji tokį bėgimo iš armijos metodą išbandė naujųjų metų išvakarėse vieno Rusijos armijos dalinio šalia Sankt Peterburgo kareivių grupė. Pabėgo ir dar raštą paliko, paaiškindami, kodėl nutarė bėgti: nuo nuolatinių karininkų egzekucijų, pasityčiojimo ir bado dietos. Iš tiesų intendentatūros karininkai viską, kas vertingesnio, iš maisto sandėlių išvagia, o kareiviams belieka prasčiausių kruopų košė, išvirta pasūdytame vandenyje, be jokių priedų. Sankt Peterburgo karinė prokuratūra dėl šio masinio dezertyravimo ir kilusio skandalo žiniasklaidoje labai greitai paskelbė pranešimą, jog ne karininkai tyčiojosi iš eilinių, bet jie patys taip elgėsi, o vienas pabėgusiųjų dargi užvožė antausį karininkui. Žodžiu, kaip visada: eiliniai pakėlė ranką prieš savo geradarius, arba, anot vieno rusų klasiko, „unterio našlė pati save išplakė“.
Iš tiesų Rusijos prokurorai ir kiti tvarkos sergėtojai su nepaprastu uolumu tiria bėglių kareivių bylas, ypač susijusias su jų skriaudėjų nužudymu. O vadinamųjų kilerių, užsakomųjų žmogžudysčių, kurios Rusijoje vyksta kasdien, neliečia. Pasirodo, tik bėgliai kareivėliai yra bene didžiausi nusikaltėliai. Ir tai vyksta šalyje, kur dargi milicijos pareigūno nužudymas tampa įprastu reiškiniu. Visam tyrimui pakanka nors milicijos seržanto raporto, kad nužudytas kolega neatsargiai paslydo namo laiptinėje ir prasiskėlė galvą…
Ir štai dabar, kai visoje Rusijoje tarsi gripo epidemija kilo masinis kareivių bėgimas nuo nepakeliamų muštro ir buities sąlygų kariniuose daliniuose, kariniams prokurorams iškilo galvosūkis: arba „prisiūti“ bėgliams absurdiškiausius kaltinimus, arba laukti visiško armijos pakrikimo.
Kaip pažymi Rusijos laikraštis „Novaja gazeta“, tokia archajiška protesto forma ypač būdinga archajiškoms visuomenėms. Tačiau kas gali atsitikti, jeigu tokios protesto formos įvyks, pavyzdžiui, raketiniuose daliniuose, kurių branduolinės galvutės gali sumalti į šipulius ne tik Vašingtoną, bet ir Kremlių? Todėl kas gi gali rimtai kalbėtis su šalimi, kurioje vyksta panašūs dalykai? Ir visai be reikalo Rusijos generalitetas piktinasi, kad dabar pasaulis visiškai nesiskaito su Rusijos branduoline galybe. Pabaigai cituoju jau minėtą Rusijos politikos apžvalgininkę J.Latyniną: „Keisti dalykai darosi. Nuskurdusioje Rusijoje, pasidalijusioje į dvi nelygias puses, blizgančiais šarvuotais „Mersedesais“ važinėjantieji visiškai pamiršo apie tokį dalyką, kaip socialinis sprogimas. Į armiją juk neina turtingieji, neina protingieji. Neina sveikieji. Kariniuose komisariatuose nusistovėjo gerai sureguliuota kyšių sistema, o paprasti kareiviai lieka pačia skriaudžiamiausia ir išnaudojama visuomenės dalimi. Tuo pačiu ir pačia organizuočiausia struktūra. O jeigu ir toliau nekreipsime dėmesio į šiuos dalykus, tai anksčiau ar vėliau ši labiausiai išnaudojama ir ujama Rusijos klasė imsis ginklo, kurį kasdien jai dalija šios klasės skriaudėjai“.

Petras KATINAS