XXI amžius

Kristaus Prisikėlimas teikia vilties
Vilkaviškio vyskupo velykinis laiškas tikintiesiems

Mieli broliai ir seserys Kristuje,
kasmet Gavėnios laiku keturiasdešimt dienų rengiamės Velykoms – Kristaus Prisikėlimo šventei, pačiai didžiausiai metų liturginei iškilmei. Gavėnios pradžioje Evangelija pristatė mums Jėzų dykumoje, kur Jis praleido keturiasdešimt dienų, kad tuo būdu pasirengtų kelionei į savo ir mūsų visų Prisikėlimą. Dykuma padeda atpažinti ir pasirinkti, kas iš tiesų yra svarbiausia. Alsuojantis karštis, alkis ir troškulys, tykanti mirtis išryškina ištikimybę Dievui, gyvybės Viešpačiui.
Gavėnios metu ir mes stengėmės savo širdyje palikti vietos dykumai, kuri iš tiesų yra tikroji mūsų gyvenimo oazė. Joje ieškojome Dievo, kad iš naujo išgirstume Jo žodžius ir paliudytume gyvą tikėjimą, spindintį kaip šviesa tamsoje. Pasninkaudami, jausdami alkį, išpažinome ir išpažįstame, kad žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų. Jausdami fizinį troškulį, kartu su Evangelijos samariete prašome Jėzų gyvojo vandens, kuris vienas visiškai pagirdo meilės, prasmės, amžinybės trokštančią žmogaus širdį (plg. Jn 4, 10-15). Išvarginti kasdienybės rūpesčių ir darbų kaitros, atsiliepiame į Jėzaus kvietimą: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28).
Šių metų Gavėnia buvo paženklinta karo Irake nuotaikomis. Televizijos dėka galėjome matyti ne režisuotus, bet, deja, tikrus karo vaizdus: kraują ir ugnį, baimę ir skausmą. Šiandieninės komunikacijos priemonės leidžia apčiuopiamai pajusti, koks mažas yra pasaulis, kaip labai esame vieni su kitais susieti, koks artimas kitų skausmas ir džiaugsmas.
Kažkas yra pasakęs: „Kartą labai liūdėjau, kad neturiu batų, kol nesutikau žmogaus be kojų“… Irake žuvę ir sužeisti žmonės, civiliai ir kariai, apgriauti miestai mus skatina perkainoti savo sunkumus, bet tuo pačiu ir ilgėtis kitokio pasaulio, jo melsti. Bręstant kariniam konfliktui, Popiežius nenuilsdamas ragino valstybių vadovus ieškoti taikios išeities; apgailestaudamas dėl prasidėjusio karo jis ir toliau nepaliaujamai kviečia melstis už taiką, siekti žmonijos susitaikinimo.
Paskutinio laiko rūpesčiai stiprino mumyse skaidrių, ramių šv. Velykų ilgesį. Ieškome šviesesnių vaizdų, kurie pakeltų nuotaiką, atgaivintų viltį. Pavasarėjanti gamta, pati šventė tarsi savaime įlieja giedros, tačiau tikrasis mūsų vilties, džiaugsmo ir drąsos pamatas yra Viešpats Jėzus Kristus, Jo Prisikėlimas. Prisikėlęs Jėzus yra su mumis iki laikų pabaigos, kad kiekvienas galėtume kartu su Juo nugalėti nuodėmę ir mirtį…
Šios dienos Evangelija mums pasakoja apie pirmųjų Velykų rytą. Apaštalai Petras ir Jonas, sužinoję, kad Jėzaus kapas yra tuščias, bėgdami atskubėjo prie jo. Apžiūrėję rado tik drobules ir skarą – mirusio Jėzaus įkapes. Apaštalas ir evangelistas Jonas, čia apie save kalbantis trečiuoju asmeniu, paprastai ir aiškiai liudija, kad jis pamatė ir įtikėjo (Jn 20,8). Pats svarbiausias dalykas Velykų rytą yra būtent tikėjimas, įgalinantis ir mus atpažinti Prisikėlusįjį bei dalyvauti Jo išaukštinime. Prisikėlimo džiaugsmas nepalyginamai didesnis už tą, kurį galima patirti, atsigavus po klinikinės mirties ar iš jos išgelbėjus artimą žmogų. Tai tikros mirties visiškas nugalėjimas ne trumpam laikui, bet visai amžinybei. Ši pergalė skirta ne pavieniams išrinktiesiems, bet kiekvienam iš mūsų. Tai didžiausio žmogiško troškimo išsipildymas.
Tiesa, prieš prisikėlimą buvo Golgota, kryžius, mirtis. Šios tikrovės mes taip pat negalime aplenkti. Ji įvairiais būdais pasirodo kiekvieno žmogaus gyvenime, tačiau prisikėlimo viltis mus sustiprina ir padrąsina kančios ir netikrumo momentais. Žvelgdamas į Jėzaus mirtį ant kryžiaus, pagonis šimtininkas išpažino, kad šitas žmogus iš tikro buvo Dievo Sūnus (plg. Mk 15, 39). Įėjęs į Jėzaus kapą, apaštalas Jonas įtikėjo, kad mirtis yra nugalėta. Taigi net ir akivaizdūs mirties ženklai šios dienos asmeninėje ar pasaulio patirtyje neturi užgesinti mumyse Velykų tikėjimo ir ryžto gyventi pagal Evangeliją. Tik mylėdami ir aukodamiesi kaip Jėzus, galime išgelbėti savo gyvybę (plg. Mk 8, 35).
Neišsigąskime, jei šie žodžiai atrodo ne vien guodžiantys, bet ir sunkūs. Naujasis Testamentas liudija, kad ir apaštalai, artimiausi Kristaus bendražygiai, net išgirdę apie Viešpaties prisikėlimą, slėpėsi už užrakintų durų (plg. Jn 20, 19). Baimės spynas atrakino ir neryžtingumo pančius sutraukė Šventoji Dvasia, kurios dėka mokiniai pradėjo drąsiai skelbti prisikėlusį Kristų, nebijodami persekiojimo, kankinimų ir mirties.
Ir mums reikalinga Šventoji Dvasia, Dievo malonė, kad meilės darbais drąsiai liudytume savo tikėjimą bei jo pamatą – Prisikėlusį Jėzų. Ši malonė teikiama dovanai, ją galima priimti arba atmesti. Atsiverkime, nelikime abejingi. Asmenine malda, sakramentų šventimu gaivinkime krikštu gautą malonę. Jei tikrai esame paliesti meilės, už kurią nėra didesnės (plg. Jn 15, 13), nesigėdykime jos. Kuo labiau pasaulyje reiškiasi nuodėmė, neapykanta, mirtis, tuo stipriau mumyse tegul skleidžiasi malonė, meilė, gyvenimas. Jokia tamsa neužgožė ir neužgoš Jėzuje Kristuje nuo amžių buvusios gyvybės, kuri yra žmonių šviesa (plg. Jn 1, 4-5). Šiandien mes nevožkime jos indu, bet statykime į savo širdies žibintuvą, kad šviestų visiems (plg. Mt 5, 15).
Nuoširdžiausiai sveikinu jus visus su mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus Prisikėlimo švente. Šios Velykos tepaskatina tapti atviresniems Dievui, tesustiprina mūsų tikėjimą. Prisikėlusiojo Jėzaus ramybė ir džiaugsmas telydi jus, jūsų šeimas ir artimuosius.

Vyskupas Rimantas NORVILA