Atnaujintas 2003 m. balandžio 25 d.
Nr.32
(1136)
Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis
RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Laikas
Atmintis
Mums rašo
Sveikata
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Velykos KGB rūsyje

1946 metais Vilniaus KGB saugumo rūsyje (Gedimino pr.) tartum karste palaidoti, pelėsiais persmelkti pelijo studentai, kunigas, įvairių profesijų lietuviai. Be saulės, be tyro oro, išbalę tūnojo žeminėse-kamerose, nelaukdami šiurpios nakties, kada sargybinis sutarškins raktais ir durų langelį atidaręs pasakys: „Kto na bukvu „K“?“ („Kas raide „K“?“). Atsiliepusiajam įsakys eiti kartu su juo į tardymą. Jis lydės tamsiais kreivais koridoriais į kelintą aukštą, prigrasins rankas laikyti už nugaros ir, staiga nutvėręs už pečių, tave įstums į šone prie sienos stovinčią geležinę spintą, mat, pasirodo, priešais atveda iš tardymo kitą kalinį, ir tu neturi jo matyti. Jį pravedė… Tave išstums iš spintos ir vėl „bystro“ („greit“) – lakdins toliau. Pagaliau prie vieno kabineto sustos. Atidarys duris, įstums uždususį į vidų. Ten prie juodo stalo sėdi susidrėbęs ir akių į tave nepakelia antpečiuotas, su trimis žvaigždutėmis, niūrus kaip tigras rusas enkavėdistas, kuris tave kankino dešimtis naktų iki ryto, prirašė tomus tardymo protokolų. Ir vėl tardys, grasins pasidėjęs revolverį, muš geležiniu strypu per galvą, per sąnarius, kad tu sakytum, kaip jis nori. O tu sakai „ne“, tave muša, keikia, šaukia kitus budelius, daužo ir… išveda sušaudyti.

Mes – vargšai, ir Tėvynė – vargšė

Iškilmingame Seimo posėdyje Kovo 11-osios proga kalbėjo kunigas Julius Sasnauskas, jau pamėgtas kviesti į Seimą panašiomis progomis. Seime jis jau politikas. Dejavo, ir aišku, dėl ko dejavo – kad Lietuvoje yra vargšų. Iš visų vargšų kažkaip išskyrė elgetaujančius žmones. Žinoma, papeikė politikus ar šiaip visuomenės veikėjus, kam jie kaltina žmones, kad per greitai pradėjo murmėti dėl laisvės sunkumų ir dar lygina mūsiškius su Biblijos žydais, kurie ilgai gavo vargti, po dykumą vedžiojami, ir taip pat kai kurie ėmė bodėtis laisve. Nepriminė, kad tuos, kurie bodėjosi, Dievas nubaudė – jie Pažadėtosios žemės taip ir nepasiekė. Jeigu būtų priminęs, ko gero, būtume supratę, kad prieš laisvę negalima piktžodžiauti. Nebuvo tikslo, kad suprastume, greičiau peikė šitaip lyginančius. Ne vien už priekaištavimus, bet ir už tai, kad priekaištautojai anaiptol nenori pasekti vargšų pėdomis ir tokie, kaip jie, pasidaryti. Kilnu ir gražu, tiesa, o jeigu praktiškai? Tada mums reikėtų ne atkakliai dirbti, taupyti ir stengtis išgyventi, bet, ką turime, pragerti ir pradėti elgetauti. Tik kažin kas tada išmaldą duotų?

Praeities piligrimų pėdsakais

Aplankyti Romą ir kitas žymias vietas kovo 8-16 dienomis paskatino „XXI amžiaus“ redakcija, paskelbusi laikraščio loteriją nemokamoms kelionėms laimėti, o piligrimų turizmo agentūra „Juvetura“ laimėtojams suteikė puikią progą pasinaudoti šia galimybe.
Noras būti piligrimu kilo senokai, prisiminus praeities maldininkus, pėsčiomis ėjusius į Romą ar Šventąją žemę. Šventasis Tėvas šioms piligriminėms kelionėms yra suteikęs visuotinius atlaidus. Keliaujantieji atgailos dvasia, trokštantys juos laimėti gali tikėtis Viešpaties gailestingumo.

Turime išsitekti, sugyventi

Liūdna, kad lyg susitarę kovo 23 dieną ir „Lietuvos žinios“, ir „Panevėžio balsas“ išspausdino medžiagą, nukreiptą prieš Uliūnų kleboną kun. A.Keiną („XXI amžius“, Nr. 29). Tartum smūgiui sustiprinti.
Spaudą atidžiau panagrinėjus paaiškėjo, kad kunigas kaip tik pasielgė teisingai ir pagal kanonus privalėjo priminti penktąjį Katalikų Bažnyčios įsakymą: „Savo Bažnyčią ir joje dirbančiuosius išlaikyti padėk“. Padėti, skoloms grėsmingai augant ir iš valstybės nė cento negaunant, buvo prašyta tik pagal išgales. Vadinasi, neįstengiantieji ar nenorintieji paremti ramiausiai, be jokių išpuolių, galėjo neaukoti. Klebonas nenusikalto, jei atliko priklausančią pareigą. Demokratijos irgi nepažeidė, nes pagal Konstituciją visiems užtikrinta laisvė kreiptis ir žodžiu, ir raštu. Pastaroji forma ir buvo pritaikyta.

XX amžiaus išradimas – pasturgalis

Amžinosios vertybės dabartiniame gyvenime nemadingos. Dėl pagarbos asmenybei žiniasklaida nesuka sau galvos. Rašytojas K.Saja yra pasakęs: „XX amžiaus išradimas – pasturgalis“, ir jis neišeina iš televizoriaus ekrano. Nedingsta iš ekrano ir atgręžtas į žiūrovą pistoletas, smurto vaizdai.
Su kuo tik pakalbi, su jaunu ar senu, visi skundžiasi - nėra ko žiūrėti. Ir galvoji, gal televizijos vadovai su protu susipyko. Nejaugi išprusę vyrai, valdantys sudėtingą aparatūrą, galėtų būti tokie primityvūs ar skurdūs savo vidumi? Nejaugi jų žmonoms ir vaikams reikia tokių nešvankybių? Nedrįstu galvoti, kad nešvankybės patiktų ir Lietuvos Seimui. Šita brukama bjaurastis nuvys nuo ekranų žiūrovą arba bent tokiai televizijai vargu ar pavyks įvesti mokestį. Jau geriau imti į rankas knygą ir skaityti. Šiandien jų didelė ir kokybiška pasiūla.

Dienraštis reikalingas

Skaitytoja „XXI amžiuje“ (Nr. 10) pritaria minčiai, jog reikalingas dešinysis dienraštis. Gaila, kad ji neteisingai suprato, kodėl profesorė O.Voverienė rašiusi, kad naujo dienraščio nereikia. Jo reikia, tik privalu jo siekti kitu keliu, o ne prašyti pinigų ir steigti kažkokį naują laikraštį. Pinigai, jeigu jų yra ir kas nors juos gali duoti, turi stiprinti esančius, tuos, kurie patikrinti ir visada išsilaikė dešinieji. O jeigu būtų steigiamas koks nors naujas dienraštis ir net nelabai dešiniesiems paprašius, tai ir būtų tik dar vienas „nepriklausomas“apsimetėlis, kokių jau matėme ne vieną.

Velykų rytas

Velykų rytą skambėjo varpai, garbindami Dievą giedojo žmonių pulkai. Velykų rytas buvo nuostabiai gražus. Saulutė iš aukšto dangaus bėrė savo auksinius spindulius. Ir miškuose Dievą garbino paukšteliai, čiulbėdami giesmeles. Ne tik Kristus, bet ir gamta prisikėlė iš žiemos miego. Viskas atgijo, viskas žaliuoti pradėjo, nes Jėzus Kristus mirtį nugalėjo.