Organų
transplantacija: tarp prietarų ir kilnumo
Žmogus iš prigimties linkęs
daryti tai, kas jam naudinga, mylėti, kas jam patinka. Tačiau
žmogus vienintelis iš kūrinių gali aukotis mylėti tai, kas atrodo
nemylėtina. Donorystė kaip tik yra tokios meilės išraiška. Taip
apie donorystės taurumą sako bioetikos specialistas kun. dr. Andrius
Narbekovas. O ką apie organų donorystę mano eiliniai Lietuvos
žmonės? Kokie mitai ar iškreipti įvaizdžiai apie transplantaciją
dar gajūs žmonių sąmonėje? Kodėl giminės neretai atsisako paaukoti
savo mirusių artimųjų organus tiems, kurių gyvybės siūlas dar
nenutrūkęs? Apie tai kalbamės su Nacionalinio organų transplantacijos
biuro direktore Asta Kubiliene.
Pasaulinės gyvybės dienos
proga Lietuvos vyskupai kreipėsi į tikinčiuosius primindami, kad
organų donorystė neprieštarauja Bažnyčios mokymui ir yra sveikintina.
Regis, šis laiškas pasirodė jūsų biuro iniciatyva?
Paskutiniai visuomenės apklausos duomenys rodo, kad 39 proc. žmonių
nežino, ar organų donorystė suderinama su religija. Iš tikrųjų
pasaulyje tik kelios sektos, pavyzdžiui, Jehovos liudytojai bei
kai kurios budizmo šakos, nepritaria donorystei. Tačiau šnekantis
su kunigais ar rajoninėse ligoninėse prašant artimųjų, kad sutiktų
paaukoti mirusiojo organus, dažnai atsisakymo priežastis yra tokia:
nesutinkame, nes esame religingi
Bandydavome tuose rajonuose
per vietos spaudą ir bažnyčias žmonėms paskleisti teisingą informaciją
apie donorystę. Spauda atsiliepė gana geranoriškai, o su kunigais
sekėsi nekaip. Todėl kreipėmės į Vyskupų konferenciją, kad ji
paskelbtų kokį nors paraginimą, kuriame paaiškintų Bažnyčios poziciją
organų transplantacijos klausimu. Labai džiaugiamės šiuo vyskupų
paraginimu, nes neįsivaizduojame, ar buvo galima geriau ir gražiau
šį klausimą išdėstyti. Kiekvienam tikinčiajam dabar turėtų būti
aiškus donorystės kilnumas.