Pergalės prieš mirtį žinia
Telšių vyskupo velykinis sveikinimas
Mieli broliai, seserys Žemaičių
žemės krikščionys, Telšių vyskupijos tikintieji,
nuoširdžiai visus sveikinu, sulaukus Didžiosios, Šviesiausios
visiems krikščionims šventės Kristaus Prisikėlimo Velykų šventės.
Per keturiasdešimt Gavėnios dienų rengėmės dvasia ir kūnu šios
šventės šventimui. Atnaujinome savo tikėjimo supratimą intensyvia
katecheze, apvalėme savo širdis ir sielas nuoširdžiu sąžinės tyrimu,
atgaila, išpažintimi, atnaujintu ryžtu toliau gyventi vadovaujantis
Kristaus Evangelija, Dievo ir Bažnyčios įsakymais, o svarbiausia,
įsižiūrėjome, įsijautėme į Kristaus žemiškojo gyvenimo pabaigą
Jo kančią, kryžių, mirties auką ir jos sudabartinimą šventosiose
Mišiose Eucharistijoje ir taip atnaujinome supratimą, kaip be
galo mus, silpnus ir nusidedančius savo kūrinius, Dievas Jėzuje
Kristuje myli. Kalvarijos Kalnų giedojimas, kassekmadieninės Mišios
pažadino mūsų širdyse atsiliepiančią meilę, meilę Dievui Kristui
ir Jo mylimiems žmonėms, mūsų broliams ir seserims. Su šia meile
širdyse mes šią šv.Velykų naktį gausiai susirinkome švęsti Kristaus
Prisikėlimo šventę. Su šia meile širdyse dvasios vienybėje su
šv. Marija Magdalena ir kitomis šventomis moterimis skubame prie
tuščio Jėzaus kapo, kad dar kartą išgyventume Jo pergalės prieš
mirtį džiaugsmą. Nepaisant, kas mes būtume, kad ir kokiais vardais
savo pažiūras įvardytume, kad ir kokioms partijoms priklausytume,
nepaisant, kokiais klystkeliais praeityje būtume klaidžioję
mūsų visų viena prigimtis, mūsų visų širdis trokšte trokšta ne
mirties, o gyvenimo, tikro ir šviesaus, trokšta, kad mūsų visų
mirtis būtų nugalėta. Sudėtingą gyvenimą nugyvenęs, gyvenimo kelionės
gale mūsų poetas V.Mykolaitis-Putinas rašė, išsakydamas visų mūsų
baimę, troškimus ir ilgesį to, ką mums tik Prisikėlęs, mirtį nugalėjęs
Kristus tegali dovanoti:
Nenoriu išnykti
Ir Dievo duotos man būties
Nenoriu užkasti
Juodam drėgnam urve.
Žinau, jei ne šiandien, tai ryt
Gal netrukus
Tas urvas, gilus, besotis,
Praris ir mane, ir tave.
Ne mirti bijau, tik to kapo
Drėgno,
Šalto,
Tamsaus,
Tačiau tu kape netrūnėsi,
Bet kelsiesi trečią dieną
Ir žemei džiaugsmingai apreikši
Tą didelę linksmą naujieną, -
Jog menkas buvai ir bejėgis,
O šiandien kaip Dievas esi.
Jog gieda tau garbę ir šlovę
Ir žvaigždės, ir saulė šviesi.
Jautriasielis rašytojas Antanas
Vienuolis apsakyme Aleliuja perteikia savo gyvenamo laiko inteligento,
laisvamaniškose pozityvistinėse ideologijose pasimetusio, išgyvenimus
iš tolo stebinčio Velykų džiaugsmu besidžiaugiančius mūsų protėvius.
Pro žiūronus įžiūrėjo daktaras ir vaikiną, mušantį būgną, ir
plevėsuojančias vėliavas, ir varpinėj siūbuojančius varpus, ir
skraidančius šventoriaus medžiuose kovus; aiškiai išgirdo Velykų
giesmės gaidą; vėjas atnešė iki privatdocento ausų ir iškilmingą
minios šauksmą: Aaaleeliuja.
Velykų gaida tenai, šventoriuje, viena banga iš tūkstančių krūtinių
kylanti, užliejo laukus, pasklido padangėmis. Pamiršo Stonis,
kad jis garsus privatdocentas, pirmas kandidatas į profesorius.
Šiurpas perėjo per jo kūną, kakta susiraukė, ir nė nepasijuto,
kaip nusiėmė nuo galvos skrybėlę, pagerbė tai, ką garbino visi
tenai esantieji šventoriuje. Ir atsiminė Stonis, kitados, seniai,
labai seniai, kada dar jis buvo mažas neturtingų ūkininkų sūnelis
ir vilkėjo kailiniukais su sermėgėle: Velykų rytą stovi jis susitraukęs
šventoriuje, gieda su žmonėmis Linksma diena mums nušvito, šaukia
Aleliuja... čia muša būgną, saulė teka iš užu Klumpinės, ore gaudžia
bažnyčios varpai, vėliavos plevėsuoja o jis stovi, jam šalta,
bet jausmas neapsakomas artimo meilės ir laimės, didžiausios iškilmės
jausmas virpina lygiai jį, lygiai visus ten susirinkusius.
Ir atsiminė dar privatdocentas, kad nuo to laiko, kai nustojo
vilkėjęs kailiniukus su sermėgėle, nė karto nebuvo nei toks laimingas,
nei tais brangiais jausmais virpėjęs.
Nesuteikė jam tų jausmų nei garbė, nei privatdocento laipsnis,
nei garsi, į visas kalbas išversta, jo, medicinos daktaro, disertacija.
Ir pasijuto daktaras vienas esąs, taip toli nuo tų kaimo žmonių
atskirtas, kaip tas miško paukštis, kurį mažą išėmė iš lizdo ir,
pakirpę sparnus, prie namų prijunkė.
Nuleidęs galvą ir giliai susimąstęs, slinko nuo kalno daktaras.
Nei botanika, nei mineralogija, nei gamtos gyvenimas jo jau nebedomino.
Mieli broliai, seserys, juk šią Velykų šventę visi kažką panašaus
išgyvename... Visi jaučiame, kad Evangelijos skelbėjų skelbiama
Pergalės prieš mirtį, Prisikėlimo ir Amžinojo gyvenimo žinia visus
mus paliečia, visiems mums artima, miela ... Visi jos ilgimės...
Nepaisant, kas būtume, ko pasiekę, neturtėliai, elgetos, turtuoliai...
Visi prieš mirtį drebame, visi trokštame Prisikėlimo, pergalės
prieš ją... Visi negalime būti laimingi, jei mirtis nėra ar nebus
nugalėta... Niekas nebus šiame pasaulyje laimingas, jei neturės
dalies Kristaus pergalėje prieš mirtį. Visi sunkumai, vargai palengvės,
iškentėti, išvargti, nepalūžti, bus jėgų, jei būsime Kristaus
draugai, jei turėsime Jį kaip mokytoją ir vadą.
Palengvės, palengvės
Nebelauksim ilgai:
Po Velykų nakties
Džiūti baigia takai.
Nuo Judėjos šlaitų
Jėzus Kristus ateis.
Rodyt Tomui žaizdų
Išdavėjui atleist;
Ir tave jis atras,
Ir mane jis paguos,
Pirm nei ryto žara
Aleliuja giedos
(Leonardas Andriekus, OFM)
Atverkim širdis Velykų džiaugsmui,
atverkim duris Kristui, Jis neapsunkint ir neprislėgt nori mus...
Tik Jo jungas švelnus, Jo našta lengva... nebijokim būti Jo mokiniai,
Jo išpažinėjai, Jo pasekėjai XXI amžiaus krikščionys.
Meldžiam Prisikėlusį Kristų, kad Jo šviesa pasiektų kiekvieną,
kurio širdyje šiandien tamsa ir pasimetimas, kurio širdyje klaidingos
mintys kursto neviltį ir apmaudą:
už tuos, kurie, laikinų vargų prislėgti, užmiršę jų laukiantį
amžinąjį gyvenimą ir Viešpatį gyvybės dovanos Kūrėją, kelia
ranką prieš save, savąją ir kitų gyvybę - padėk, Viešpatie, jiems
matyti realybę, kad ir kokia jiems ji skaudi atrodytų, nušviestą
Velykų tikėjimo šviesa, šviesa, trykštančia iš Tavo kryžiaus ir
Prisikėlimo;
už tuos, kurie neteko darbo, duonos, pastogės padėk, Viešpatie,
jiems sulaukti gerų žmonių pagalbos, ištiestos rankos, o šiandien
niūriam nusiminime neužmiršti, kad šio gyvenimo vargai laikini,
po keleto metų, o gal ir daug greičiau baigsis šio gyvenimo vargai
ir, jei būsime Viešpaties neišsižadėję, neišdavę gyvenimo išbandymuose
tikėjimo, kaip Viešpaties palyginimo vargšo Lozoriaus laukia palaima
Abraomo prieglobstyje;
už tuos, kurie visą gyvenimo prasmę temato turto kaupime, leistinų
ir neleistinų malonumų, garbės, valdžios turėjime - Viešpatie,
leisk jiems suprasti, kad yra daug didesnis džiaugsmas ir laimė:
mylint visus, net ir priešus, aukotis visų gerovei ir laimei,
sekant Kristumi, kuris atidavė savo gyvenimą, kad visi turėtų
gyvenimo pilnatvę ir dalį Jo pergalėje prieš mirtį;
už tuos, kurie išrinkti į atsakingus postus ir yra gundomi laikyti
savo gyvenimo veiklos tikslu ir prasme, savo gyvenimo laime nuolat
nugalėti oponentus, juos sutriuškinti, sunaikinti leistinais ir
neleistinais metodais siekti pergalės savai partijai, savai grupuotei
- Viešpatie, padėk jiems suprasti, kad tikroji jų gyvenimo ir
veiklos prasmė ir laimė - tarnauti visų gėriui ir gerovei, ypač
tiesiant pagalbos ranką silpniesiems ir vargstantiesiems. Te Didysis
įsakymas kiekvieną žmogų, net ir oponentą, net ir priešą mylėti
kaip save patį tampa jų gyvenimo ir veiklos gaire. Te tokie Tavo,
Viešpatie, nurodytu būdu veikdami jie kuria mūsų Tėvynėje ir pasaulyje
taiką, ramybę, santarvę, už tuos, kurie, siekdami savo egoistinių
asmeninių ar grupinių tikslų, nemato kitos pusės vargų ir teisėtų
interesų, kurie savų tikslų siekia agresyviai, beatodairiškai,
kitus užmiršdami ir niekindami: prašome, Viešpatie, šviesos, kad
suprastų, kad tik savo interesus apgynę, sau nuolaidų ar privilegijų
išsikovoję kitų sąskaita, savo tariama laime neilgai džiaugsis,
kad susipriešinusi, konfliktą užaštrinusi pergalė nesukurs santarvės
ir meilės civilizacijos, kurioje tegalime būti laimingi;
už tuos, kurie netikrų pranašų klaidinami, gundomi priešintis
tarp Europos tautų, kurti ne santarvės, ne solidarumo bendriją,
bet toliau gyventi susipriešinimo, konflikto, kovų ir apgavysčių
atmosferoje - padėk, Viešpatie, žmonėms suprasti, kad solidarumu,
meile grįsta tautų bendrija, atmetusi nekrikščioniško egoistinio
nacionalizmo pagundos kelią, nors ir netobulų ir ribotų žmonių
kuriama, yra artimesnė tam gyvenimui, kuriam gyventi kviečia tavo
meilės Evangelija.
Te Tavo, Viešpatie, palaima, te Tavo atnešto tikėjimo šviesa,
te Tavo pergalė prieš mirtį grąžina ramybę, taiką į mūsų dienų
pasaulį, te ir jauniems, ir seniems, ir gyvenimo vasarą gyvenantiems
Velykų šviesa padeda nugalėti neviltį, nepasitikėjimą, kartėlį
ir neapykantą...Te tikėjimas, viltis ir meilė sugrįžta į mūsų
širdis, šeimas ir bendruomenes.
Su nuoširdumu ir meile
Jūsų Vyskupas
Jonas BORUTA, SJ
© 2003 "XXI amžius"