Atnaujintas 2003 m. balandžio 25 d.
Nr.32
(1136)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Laikas
Atmintis
Mums rašo
Sveikata
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Suktas pavasarinis pokeris

Jau ne iš vieno teko girdėti, jog neis balsuoti per gegužės 10-11 dienomis įvyksiantį referendumą. Ir visai ne todėl, kad nepritaria Lietuvos narystei Europos Sąjungoje. Šie žmonės sako, jog su tokia valdžia negalima eiti į Europą, nes visą ES paramą ji arba išvogs, arba išdalys savo partiečiams ir giminaičiams. Taip jau atsitiko su žeme gražiausiose Lietuvos vietose. Nors ir be paramos iš Briuselio bei vargano valstybės biudžeto nesidrovėdami didina sau atlyginimus. Ką ten valdžia! Štai Seimo nario P.Gražulio duomenimis, pieno perdirbimo įmonių generalinių direktorių atlyginimai siekia 100 tūkstančių litų per mėnesį! O šių įmonių cechų viršininkai gauna po 10-25 tūkst. litų. Taigi žemdirbiai, mosavę šakėmis prie Seimo rūmų ir netgi drįsę pagrūmoti pačiam Premjerui, pirmiausia turėjo mosuoti kumščiais prie tų generalinių namų. Na, o išsigandęs kaimiečių protestų, Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas G.Kniūkšta bemat pasiūlė sukrapštyti biudžete 140 milijonų litų. Tai, žinoma, eilinė kosmetinė priemonė aistroms apraminti, nes valdantieji puikiai žino vieną Lietuvos žmonių savybę - greitai viską pamiršti. Tuo labiau kad pačios valdančiosios „grietinėlės“ skandalai jau tapo vos ne kasdieniu reiškiniu. Ypač jų įtartinai padaugėjo prieš lemtingą Lietuvai referendumą. Todėl galima pagrįstai įtarti, ar tik ne specialiai jie kurstomi ir organizuojami. Juk kaip sutapo Prezidentūroje sugalvotas baigusio kadenciją prezidento Valdo Adamkaus paniekinimas, neįtraukiant jo į Lietuvos delegaciją, vykusią į Atėnus pasirašyti svarbiausios Lietuvai narystės ES sutarties. V.Adamkus buvo sąmoningai nušalintas ir sodinant vadinamąjį Vienybės medį. Apie kokią vienybę galima kalbėti, jeigu tokiais veiksmais ir taip suskaldyta visuomenė dar labiau skaldoma?
Bet svarbiausia, kad aukščiausieji pareigūnai akiplėšiškai meluoja. Štai Seimo pirmininkas A.Paulauskas pasipiktino dėl V.Adamkaus neįtraukimo į delegaciją. Jam buvo paaiškinta, kad Prezidentas norėjęs, jog delegacijoje būtų daugiau Seimo narių. Tai buvo akiplėšiška melagystė. Delegacijoje buvo tik vienas Seimo narys V.Andriukaitis. Užtat į Atėnus vyko lyg savotiška užsienio politikos specialistė Prezidento patarėja socialiniais klausimais D.Kutraitė-Giedraitienė. Ką ji nuveikė derybose su Europos Sąjunga, kokį indėlį įnešė, matyt, žino tik Prezidentas. Arba kuo prie Lietuvos stojimo į ES prisidėjo Lietuvos parlamentarų Europos Parlamente grupės vadovė „iškilioji socialdemokratė“ B.Vėsaitė? Na, o kuo gali padėti Lietuvai tokie Seimo nariai, valdančiosios daugumos paskirti dirbti į Europos Parlamentą, kaip socialliberalas K.Kuzmickas, „etiketo žinovas“ A.Lydeka, socialdemokratai A.Plokšto, A.Valys, M.Bastys ir kt.? Iš tos stebėtojų darbui Europos Parlamente grupės kompetencija tarptautiniuose reikaluose išsiskiria tik V.Landsbergis ir E.Vareikis. Visiems aišku, kad dabartinės kadencijos Seimo nariai ir kiti nomenklatūros atstovai dės visas pastangas užplūsdami eurointegracines struktūras, patogiai įsikurdami Briuselyje ir Strasbūre, nustumdami į šalį kalbas mokančius perspektyvius specialistus. Kita vertus, už sėdėjimą Europos Parlamente bus mokami dideli pinigai, kurie nemažai daliai paskirtų Lietuvai atstovauti Seimo narių buvo ir tebėra pagrindinis stimulas. Netgi Seimo vyriausiasis „etikos sargas“, Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkas A.Salamakinas išdrįso suabejoti, ar papildomą atlygį gausiantys Seimo nariai nenusižengs Lietuvos įstatymams, gaudami prie paliekamo Seimo nario atlyginimo (bei paliekant padengtas sveikatos draudimo išlaidas) dar ir po 250 eurų dienpinigių. O gal tai už „kūrybinę veiklą“? Anot A.Salamakino, jis labai abejoja, ar Europos Parlamente Lietuvos Seimo nariai užsiiminės „kūrybine veikla“.
Prie visuomenės kiršinimo galima priskirti ir politinį suokalbį, kuris jau spėjo gauti politinės prostitucijos vardą, pastatant Vilniaus meru valdančiajai partijai nusipelniusį G.Paviržį. Netgi pats partijos ideologas ir socialdemokratų informacijos centro vadovas Gediminas Kirkilas rašo straipsnius dienraščiams, net „Lietuvos aidui“, keldamas į padanges G.Paviržį. O ką jau kalbėti apie vidaus reikalų ministrą ir jo komandą, labai ne laiku sukėlusius erzelį dėl policijos generalinio komisaro nušalinimo? VRM vadovo pasipūtimą ir nesiskaitymą su priemonėmis galima be vargo suprasti. Juk tai vienas valdančiosios partijos veikėjų, nuo jaunumės plušėjęs komjaunimo ir kompartijos aparate. Tą veiklą J.Bernatonis pradėjo dar 1980 metais, penkerius metus dirbęs komjaunimo centro komiteto studentų skyriaus vedėju. Labai greitai buvo pastebėtas ir paskirtas LKP centro komiteto mokslo ir mokymo įstaigų instruktoriumi. Tai buvo labai svarbus ideologinis anų laikų valdiškas postas. Jau braškant SSRS ir SSKP, 1987 metais J.Bernatonis buvo išsiųstas į Prahos aukštosios politikos (partinės) mokyklos aspirantūrą, kur mokėsi iki 1990-ųjų. Ir netgi parašė „filosofinę“ disertaciją, pavadintą „Mokslinės pedagoginės inteligentijos formavimo politiniai aspektai“. Vėliau ėmė sparčiai kopti į „atsiskyrusios“ LKP, vėliau LDDP viršūnes, buvo prezidento A.Brazausko patarėju politikos klausimais ir t.t. Tad ar gali būti dar vertingesnis partinis nomenklatūrinis kadras? Dargi vertingesnis už į Vilniaus mero kėdę patupdytą G.Paviršį. Tokiems bet kokia kritika tik juoką ir susierzinimą sukelia, o ypač teisybės atskleidimas. Bet kitaip ir būti negali. Juk už jų nugaros stovi PATS, kuris be galo vertina labai nusipelnusius partijai. Visa tai vadinama kompetencija. Pagaliau Velykų išvakarėse premjeras A.Brazauskas antrą kartą „sutaikė“ vidaus reikalų ministrą su policijos generaliniu komisaru ir liepė jiems darbuotis valstybės labui.
Premjeras pareiškė, jog „susitaikius“ J.Bernatoniui su V.Grigaravičiumi nebetenka prasmės ir parlamentinės komisijos, tiriančios J.Bernatonio sukeltą skandalą, darbas. Ir plika akimi matyti, kad ne tik VRM ministras, bet ir Premjeras paprasčiausiai išsigando, kad ta komisija gali atskleisti labai nemalonių J.Bernatoniui ir valdančiajai daugumai dalykų. Tačiau visus tiesiog pribloškė valdančiosios partijos šulo J.Bernatonio pareiškimas, kad jis, kaip ir kiti katalikai, šv.Velykų proga privalo pamiršti visas nuoskaudas. Taigi ištikimas ateizmo sekėjas J.Bernatonis - pavyzdingas katalikas (!). Argi gali būti didesnė demagogija? Nors į Gineso knygą įrašyk!
Nenumaldomai artėjant referendumui dėl narystės ES, tokie skandalai, kaip generalinio policijos komisaro puolimas bei suokalbis prieš vis labiau populiarėjantį jaunąjį Lietuvos politiką A.Zuoką, sudaro įspūdį, jog ar tik ne specialiai tie skandalai sugalvoti, atitraukiant Lietuvos žmonių dėmesį nuo svarbiausios problemos - dalyvavimo referendume. Juk aiškiai nepakanka tokių veikėjų kaip J.Veselka, ūkininko ir žurnalisto P.Šliužo ar jaunalietuvių vadu pasiskelbusio S.Buškevičiaus antieuropietiškų pastangų. Pernelyg jau odiozinės figūros. Todėl įjungtos nematomos pavaros. Tiesą sakant, kaip jau minėta, net euroentuziastai piktinasi valdančiųjų pastangomis pateikti save kaip vienintelius, vedančius mus į Europą.
O dėl „euroskeptikų“, pavyzdžiui, P.Šliužo, pavadinusio Lietuvos stojimą į ES ekonomine diversija ir vos ne pasaulio pabaiga, apie tai net kalbėti neverta. Nepaliauja stebinti šių žmonių skelbiamas prorusiškumas, atmieštas pseudopatriotizmo lašeliais. Juk ko verti vien J.Veselkos ir to paties P.Šliužo teiginiai, jog tie, pasisakantys ir pasirašydami dokumentus dėl narystės ES, daro tokią pat Lietuvos išdavystę, kaip ir 1940-ųjų tautos išdavikai ir kolaborantai. Kažin ar dar galima sugalvoti didesnę nesąmonę. Bėda tik ta, jog atsiranda žmonių, kurie tuo tiki. Todėl referendumo sėkmei didžiausią pavojų kelia ne vadinamieji euroskeptikai, o tai, ar žmonės, pritariantys narystei ES, ateis balsuoti. Štai čia ir glūdi didžiausia problema. Jeigu ir milijonas žmonių balsuotų „už“, o kokie 100 tūkst. „prieš“, Lietuva vis tiek liktų „pilkojoje zonoje“, nes rinkėjų aktyvumas būtų mažesnis nei 50 proc. O taip atsitikti gali. Juk Prezidento patarėjas J.Ramonas, organizavęs provokacinį, o faktiškai antieuropietišką žemdirbių protesto renginį, pylė vandenį ant antieuropietiško malūno. Vertėtų įsidėmėti kadenciją baigusio prezidento V.Adamkaus žodžius: „Nė vienas euroskeptikas man nėra dar paaiškinęs, kas bus Lietuvoje, neįstojus į ES. Ar nebūsime tik koridoriumi tarp Karaliaučiaus ir Baltarusijos?“ Na, o Vilniuje viešėjęs Europos Parlamento narys M.Gahleris patarė Lietuvos politikams: „Kreipkitės į Lolišvili, galbūt ji jau žino referendumo rezultatus“.

Petras KATINAS

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija