Velykos KGB rūsyje
1946 metais Vilniaus KGB saugumo
rūsyje (Gedimino pr.) tartum karste palaidoti, pelėsiais persmelkti
pelijo studentai, kunigas, įvairių profesijų lietuviai. Be saulės,
be tyro oro, išbalę tūnojo žeminėse-kamerose, nelaukdami šiurpios
nakties, kada sargybinis sutarškins raktais ir durų langelį atidaręs
pasakys: Kto na bukvu K? (Kas raide K?). Atsiliepusiajam
įsakys eiti kartu su juo į tardymą. Jis lydės tamsiais kreivais
koridoriais į kelintą aukštą, prigrasins rankas laikyti už nugaros
ir, staiga nutvėręs už pečių, tave įstums į šone prie sienos stovinčią
geležinę spintą, mat, pasirodo, priešais atveda iš tardymo kitą
kalinį, ir tu neturi jo matyti. Jį pravedė
Tave išstums iš spintos
ir vėl bystro (greit) lakdins toliau. Pagaliau prie vieno
kabineto sustos. Atidarys duris, įstums uždususį į vidų. Ten prie
juodo stalo sėdi susidrėbęs ir akių į tave nepakelia antpečiuotas,
su trimis žvaigždutėmis, niūrus kaip tigras rusas enkavėdistas,
kuris tave kankino dešimtis naktų iki ryto, prirašė tomus tardymo
protokolų. Ir vėl tardys, grasins pasidėjęs revolverį, muš geležiniu
strypu per galvą, per sąnarius, kad tu sakytum, kaip jis nori.
O tu sakai ne, tave muša, keikia, šaukia kitus budelius, daužo
ir
išveda sušaudyti.
Šoko perkreiptas žydas čekistas sudrasko popierius, kuriuos anksčiau
prirašė, ir vėl tardo iš naujo
Ir kada nebepaeinantį tave rytą
vilkte parvelka į kamerą, įgrūda, tu, vos žengęs per slenkstį,
nugriūvi be sąmonės. Kiek guli, nežinai, tik prabudęs jauti: visą
kūną nežmoniškai gelia, negali pajudėti. Kameros draugai pripuolę
duoda atsigerti vandens. Tu negali nuryti, išvemi atgal. Palaukę
vėl duoda. Tu gurkšnį nuryji, ir kiek palengvėja. Atsipeikėjęs
girdi: Velykos, kalba draugai. Rengiasi šventei. Kunigas, Marijampolės
gimnazijos kapelionas Pranas Adomaitis, aukoja šv. Mišias. Kiti
kaliniai užstoja vilkelį, kad prižiūrėtojas nepamatytų. Iš sumuštų
kalinių lūpų pagaliau prasiveržia: Linksma diena mums nušvito
Ašaros kaip pupos visiems rieda per veidus, o kaliniai pusbalsiu
gieda
Pro vilkelį žiūri čekisto akis. Dabar bus blogai, -
sunerimsta kažkas. Bet ne, nieko nesako, matyt, ir jis klauso
Velykų giesmės. Ir per tardymus sumuštasis atgijo, jį užliejo
šventa, karšta giesmės banga. Ir jis pragydo, o gale ištarė: Negali
būti, kad mes pražūtume ir Dievas neišgelbėtų mūsų.
Paskui 11-osios kameros broliai dalijosi, vaišinosi margučiais
- iš kalinio duonos pačių nulipdytais. Spaudė rankas, sveikino
vienas kitą, linkėjo kitas Velykas švęsti jau laisvėje.
Tą pačią Velykų dieną, popiet, į kamerą įgriuvo režimo viršininkas:
Kto iz vas stučial v stenu? (Kas iš jūsų stukseno į sieną?).
Visi tylėjo, niekas neprisipažino. Tak vot, vsiem semj sutok
karcera (Tai va, visiems septynios paros karcerio). Ir išėjo.
Vienas studentas pakilęs ištarė: Ne, aš prisipažinsiu, geriau
aš vienas kentėsiu už visus! Pašaukė atgal viršininką, prisipažino,
ir jį išrengę išvedė į kalėjimų kalėjimą šlapią, šaltą betono
karcerį.
Negreitai, po daugelio metų, išsipildė jų svajonė 1990 metais
atėjo laisvė. Tik nebe visi jos sulaukė.
Jonas KIRLYS
Garliava, Kauno rajonas
© 2003 "XXI amžius"