XXI amžius

Mes – vargšai, ir Tėvynė – vargšė

Iškilmingame Seimo posėdyje Kovo 11-osios proga kalbėjo kunigas Julius Sasnauskas, jau pamėgtas kviesti į Seimą panašiomis progomis. Seime jis jau politikas. Dejavo, ir aišku, dėl ko dejavo – kad Lietuvoje yra vargšų. Iš visų vargšų kažkaip išskyrė elgetaujančius žmones. Žinoma, papeikė politikus ar šiaip visuomenės veikėjus, kam jie kaltina žmones, kad per greitai pradėjo murmėti dėl laisvės sunkumų ir dar lygina mūsiškius su Biblijos žydais, kurie ilgai gavo vargti, po dykumą vedžiojami, ir taip pat kai kurie ėmė bodėtis laisve. Nepriminė, kad tuos, kurie bodėjosi, Dievas nubaudė – jie Pažadėtosios žemės taip ir nepasiekė. Jeigu būtų priminęs, ko gero, būtume supratę, kad prieš laisvę negalima piktžodžiauti. Nebuvo tikslo, kad suprastume, greičiau peikė šitaip lyginančius. Ne vien už priekaištavimus, bet ir už tai, kad priekaištautojai anaiptol nenori pasekti vargšų pėdomis ir tokie, kaip jie, pasidaryti. Kilnu ir gražu, tiesa, o jeigu praktiškai? Tada mums reikėtų ne atkakliai dirbti, taupyti ir stengtis išgyventi, bet, ką turime, pragerti ir pradėti elgetauti. Tik kažin kas tada išmaldą duotų?
O iš tikro nereikia nei taip aukštinti, nei rodyti pavyzdžiu elgetaujančiųjų. Tai yra visuomenės dalis, kurios nesmerkiame, bet ir geros išeities nėra – negalima visiems tokiems pasidaryti. Turtingesnės visuomenės sugeba ir tuos žmones kaip nors aprūpinti, bet ir ta išeitis nėra gera, nes kas yra remiama, to daugėja, o nereikia norėti, kad išlaikytinių daugėtų.
Todėl reikia remti ir tuos žmones, kurie patys stengiasi ir dirba - tikrų vargšų reikia ieškoti. Neužmirškime, o ypač Kovo 11-ąją, kad didžiausia vargšė yra apleista mūsų Tėvynė. Šitą nelabai kas primena, tą reikia patiems susiprasti. Apie apleistąją Tėvynę, tik kitokiais negu mano žodžiais, kalbėjo tame pat posėdyje Eugenijus Gentvilas. Įdomu, kodėl jam leido taip kalbėti: gal norima išpopuliarinti tarp dešiniųjų, ir todėl jam leista pasakyti daug tiesos? O gal tam, kad tarp kraštutinių ir kitokių dešiniųjų kiltų naujas garbinimo objektas. Taip ne sykį buvo, kad nuolat dirbančius stengiamasi užmiršti, o kas nors labiau netikėtas, dar jeigu praeityje panašiais darbais negarsėjęs – pradedamas intensyviai garbinti, nors tai momento žmogus, gal tik tam sykiui pagerėjęs. Labiau reikėtų vertinti pastoviai dirbančiuosius. Tačiau šį kartą E.Gentvilas pasakė tiesą, kad tokia yra nauja Rusijos politika, sakanti mums: Eikite, kur norite, į kokias tik norite Vakarų struktūras, bet vis tiek liksite priklausomi nuo mūsų - per energetiką. Priklausomybė labai sparčiais tempais jau įtvirtinta per 2002-uosius metus. Todėl džiugesys dėl artėjimo į Vakarų struktūras – kad tik ten patektume! – yra nevisiškas džiugesys. Svarbu yra ir kokie ten einame, ir kokį krovinį, pasak Vytauto Landsbergio vienoje TS(LK) konferencijoje sakytų žodžių, veža tas konservatorių nutiestais bėgiais riedantis traukinys.

Gražina TRIMAKAITĖ
Marijampolė