Ar naujas Švietimo įstatymas
padės išugdyti dvasiškai tobulesnę asmenybę?
Pagal Švietimo įstatymo projektą
sumanyta pateikti demokratinę humanistinę ugdymo sistemos sampratą.
Tačiau norėtume pareikšti kai kurias kritines pastabas:
1.Teigimas, kad ugdymas - tai sąlygų sudarymas asmeniui plėtoti
dvasines galias, turėtų būti konkretesnis. Švietimo įstatymo projekte
turėtų būti pateiktas apibrėžimas, nusakantis ne tik sąlygų sudarymą,
bet ir aktyvią pedagogo poziciją, jo misiją įgyvendinant plačiąją
pasaulėžiūrą integruotu mokymo būdu.
2. Negalima sutikti su teiginiu, kad tikybos mokymas užkoduoja
galimą pasaulėžiūrinį spaudimą švietimo įstaigose.
Tikybos mokymas nėra pasaulėžiūrinis spaudimas. Visi žinome, kad
svarbiausias krikščionybės reikalavimas yra artimo meilė. Ar ugdymas
gyventi meilėje yra spaudimas? Tik negatyvusis egoizmas, kylantis
iš siaurosios pasaulėžiūros, sukelia neapykantą, spaudimą. Todėl
akademinis mokymas, užimantis net 97 proc. viso mokymo švietimo
sistemoje, turėtų būti pateiktas su plačiąja pasaulėžiūra integruoto
mokymo būdu.
3. Lietuvos Respublika ir Šventasis Sostas yra ratifikavę sutartį
dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje. Todėl ir ši
priežastis reikalautų straipsnio Švietimo įstatyme, kuriuo būtų
įgyvendinta plačioji pasaulėžiūra švietimo sistemoje.
4. Reikėtų į Švietimo įstatymą įtraukti humaniškumo, demokratiškumo,
tautiškumo, atsinaujinimo dvasia programą. Tai dalis plačiosios
pasaulėžiūros.
Humaniškumo ugdymo samprata iki šiol nebuvo išsami. Čia tik tradicinio
tikėjimo nepakanka. Humaniškumas be Dievo - tai tarsi pasodintas
medelis be šaknų, iš kurio nesulauksime vaisių. Humaniškumas turi
būti ugdomas esant vienybėje su Dievu, per meilę. Tik tuomet išugdysime
brandų žmogų.
Demokratiškumo ugdymas būtinas, nes reikia rengti tolerantišką,
iniciatyvų, bendruomenišką asmenį, puoselėjantį bendrą pilietinio
gyvenimo kultūrą. Šiandieninė bendroji pilietinio gyvenimo kultūra,
dorovė daug kur grįsta normatyvine etika, o Evangelijos etika
yra nuošalėje. Todėl įsigali liberalizmas, hedonizmas kaip negatyvi
dorovės atšaka. Tai dvasiškai patologinio žmogaus bruožas. Toks
žmogus, pasinaudodamas demokratija, rinks ir panašius žmones į
valstybės valdymą.
1992 metais paskelbtoje Koncepcijoje ir 2002-ųjų Gairėse humaniškumas,
demokratiškumas, nacionalumas, atsinaujinimas praleisti, jų nėra
ir dabar galiojančiame įstatyme. Tai rodo, kad demokratiškumo
ugdymas buvo sprendžiamas siauros pasaulėžiūros rėmuose. Peršasi
išvada, kad būtina švietimo sistemoje vystyti plačios pasaulėžiūros
mąstymą, kurį dar prieškariu propagavo prof. S.Šalkauskis, prof.
P.Dovydaitis, filosofas A.Maceina, prel. A.Jakštas ir daugelis
kitų pedagogų.
Nacionalinis švietimas ugdo asmenį, įsipareigojantį krašto kultūrai,
gebantį remtis krašto tradicijomis, etnokultūra ir jos išsaugojimu.
Tačiau nacionalumas, patriotiškumas, kaip sakė A.Maceina, turi
būti pašvęstas ir pakeltas iki dorybės laipsnio, kad nesudarytų
sąlygų kilti negatyviam egoizmui, neapykantai ir diegtų tautos
meilę. Be auklėjimo nacionalumo, patriotiškumo dvasia tauta negali
pasiekti aukšto kultūros lygio. Todėl nacionalumo, patriotiškumo
sąvokos turėtų būti įtvirtintos Švietimo įstatyme.
Mūsų tautai reikalingas atsinaujinimas dvasinėje srityje. Švietimas
skatina modernizavimą, sudaro sąlygas kurtis ir plėtotis, perimti
naujoves, tačiau konkrečiai nerašoma, kad viso to siekiant reikia
vystyti plačiąją pasaulėžiūrą (krikščioniškąją), o su ja - ir
dvasinį atsinaujinimą. Jaunimo sąmonėje būtina skiepyti tikrąjį
kultūros supratimą, kuris prasidėtų nuo gyvenimo prasmės suvokimo
gyvenant vienybėje su Dievu: tai meilė Dievui, meilė artimui,
dvasinė pažanga, dorovė, mokslas, išmintis ir materialinė gerovė.
Tik dvasiškai atsinaujinęs žmogus, intelektualas yra kultūros
pagrindas. Tai reikėtų pabrėžti įstatyme.
Šiandieninis mūsų tautos kultūros supratimas traktuojamas atvirkščiai:
pirma - materialinė gerovė, antra - energetika, trečia - informatika,
mokslas, menai, o tik paskutinėje vietoje yra gyvenimo prasmės
suvokimas. Dėl siauros pasaulėžiūros ir atsirado šis kultūros
supratimas. Tokioje kultūros sampratoje gyvenant įsigali negatyvusis
egoizmas, kuris sukelia konfliktines situacijas, neigiamas emocijas,
neapykantą, terorizmą.
TV3, LNK laidose propaguojamas smurtas, žudynės, seksas. Tai nuodija
tautos žmonių sąmonę. Hedonizmu užpildyta Nomedos laida. Taip
griaunamas dvasinis tautos atsinaujinimas. Tai dvasinis genocidas
ir pagal įstatymą tai reikėtų vertinti kaip nusikaltimą prieš
tautą.
Brandaus žmogaus išauklėjimas reikalingas labiau nei aukštojo
mokslo diplomas. Technokratinė veikla, kuri nesiekia dorinei vertybei
prilygstančio gėrio, yra ėjimas į kančią.
Kultūra be dvasinio žmogaus atsinaujinimo yra fasadinė kultūra.
Juk parodų ir koncertų lygis dar nerodo žmonių kultūringumo. Todėl
švietimo sistema įstatymais turėtų orientuoti asmenybės vystymą,
siekiant dvasinės brandos, kad gyvenimas taptų socialiai bei dvasiškai
vertingas ir autentiškas. Norėtųsi, kad Švietimo įstatyme būtų
įprasminta didesnė atsakomybė asmenims, atsakingiems už savo tautos
likimą.
Česlovas RINKEVIČIUS,
Bronė EIDUKIENĖ,
Lietuvių katalikų mokytojų sąjungos nariai
© 2003 "XXI amžius"