XXI amžius

Meilė – svarbiausia sąlyga

Kęstučio VANAGO (ELTA) nuotrauka

Dievo meilė tikrai keičia pasaulį. Kaip ankstesniais pavasariais, taip ir šį tik iš Jo malonės mūsų sodai pasidabino baltais žiedais. O antai per Pirmąją Komuniją į vaikų širdis ateinantis Jėzus paverčia jas dieviškos meilės šventovėmis.
Jėzus, trokšdamas, kad šis Jo maloningas veikimas tikinčiųjų gyvenimuose nebūtų tik vienadienis, nepaliauja beldęsis į mūsų širdžių duris šitokiais žodžiais: „Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje“ (Jn 15, 9–10).
Iš tiesų, jei kiekvieną rytmetį stengiamės su tikėjimu bent trumpai paprašyti, kad Jam būtų priimtinos visos mūsų intencijos, visi ištariami žodžiai ir atliekami darbai, tada, pasilikdami Jo meilėje, išliekame laisvi nuo mūsų sveikatą alinančių ir gyvenimą ardančių įvairių sąžinės priekaištų, įtampų ir kitokių sunkumų. Tiesa, neabejotinai turėsime tam tikrų kitų (Dievo leistų ir dėl mūsų suklydimų patiriamų) išbandymų, tačiau ir parpuolę po savo silpnybių našta, jei su malda širdyje vis iš naujo bandysime keltis, tuomet ir maloningoji Viešpaties pagalbos ranka netrukus padės mums vėl pakilti.
Pasitaiko, kad žmonių mąstymą pozityviai supurtanti dieviškoji malonė pasklinda net mažutėlių lūpomis. Vienas mažas berniukas augo krikščioniškoje šeimoje, kurioje niekada negirdėjo savo tėvo ir mamos barantis ir niekados iš jų nebuvo girdėjęs kartėliu persmelkto žodžio. Kartą tėvai jį nuvežė pas giminaičius, o patys išvyko į tolimą miestą.
Po dviejų viešnagės dienų berniukas, pirmą kartą išgirdęs, kad jo dėdė keikia savo žmoną, pradėjo verkti. Dėdė paėmė jį ant rankų ir paklausė: „Domai, kas yra, brangusis?“
Berniukas pasikūkčiodamas tarė: “Dėde, aš maniau, kad tu myli tetulę“. Dėdė pasakė: „Žinoma, myliu“. „O ne, tu nemyli. Tu nemyli taip, kaip myli mano tėtis ir mama. Jie niekada nesako blogų žodžių“.
Vyras pažiūrėjo į vaiką, pasisuko į žmoną ir pasakė: „Brangioji, aš matau, kad mes praradome savo gyvenime kažką labai brangaus…“
Nekalto vaikelio lūpomis bylojanti tiesa kaip strėlė smigo į tų sutuoktinių širdis ir juos paskatino pradėti ieškoti to kažko labai brangaus, kas galėtų išgydyti jų tarpusavio santykius, tai yra dieviškos meilės, kuri yra kantri ir maloninga, nepavydi ir neišpuiksta. Ji neieško savo naudos ir nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, ir su džiaugsmu pritaria tiesai, nes ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria (plg. 1 Kor 13, 4 – 7).
Šitokia meilė, sykį pražydusi tikinčiųjų gyvenime, Viešpačiui laiminant, vis labiau auga ir pasiekia pasiaukojamos meilės viršūnę. „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“, - sako Kristus (Jn 15,13).
Didi mūsų laikų vienuolė Motina Teresė, iki širdies gelmių persiėmusi Dievo ir artimo meile, kartais savo veiksmais net priblokšdavo aplinkinius. Vienas Amerikos žurnalistas, kuris suglumęs stebėjo, kaip ji perrišinėja pūliuojančią, dvokiančią žaizdą, pašiurpęs prisipažino:
– Nė už milijoną dolerių to nedaryčiau!
Ji juokdamasi atsakė:
– Aš irgi ne.
Motina Teresė akivaizdžiai įrodė, kad jai duota Dievo meilė yra ne tik vertesnė už aukso puodą, bet apskritai jos už jokius žemiškus daiktus nenusipirksi. Priešingai. Kai žmogus stengiasi gyventi daugiau Dievo jam dovanojamu tikėjimu ir mažiau pasikliauja jį supančiais daiktais ir pinigais, tada jis, kaip Motina Teresė, kaskart labiau pasitiki čia pat jo ir jo širdyje esančiu gyvuoju Kristumi. Palengva jo tikėjimas vis labiau atsispindi kasdieniuose darbuose.
Motina Teresė, atsiimdama Templtono premiją, kalbėjo: „Melburne aš aplankiau vieną senuką… Pamačiau, kad jo kambarys labai prišnerkštas, ir norėjau jį sutvarkyti. Jis neleido. „Man viskas labai gerai“. Aš nieko nepasakiau, ir galop jis sutiko.
Kambaryje stovėjo nuostabiai graži, bet storai apdulkėjusi lempa. Aš paklausiau:
– Kodėl neuždegat tos lempos?
– Kam? Manęs niekas nelanko. Man nereikia jokios lempos.
Tada pasiteiravau:
– Ar uždegsite tą lempą, jei mano seserys ateis jūsų aplankyti?
– Taip, jei išgirsiu žmogaus balsą, uždegsiu.
O neseniai jis liepė man perduoti: „Pasakykit mano bičiulei, kad lempa, kurią ji uždegė mano gyvenime, dega iki šiol“.
Motina Teresė šį liudijimą baigė šitaip: „Tai žmonės, kuriuos turime pažinti. Kai juos pažinsime, išmoksime mylėti, meilė išmokys mus tarnauti. Nesistenkime tik duoti pinigų. Pinigų nepakanka… O jiems reikia jūsų rankų, kad jiems tarnautumėte. Jiems reikia jūsų širdžių, kad juos mylėtumėte“.
Kai šį sekmadienį švęsime Jėzaus Žengimo į dangų – Šeštinių šventę, svarbu prisiminti, jog kaip Kristaus Prisikėlimas buvo slėpiningas (peržengiantis materialios tikrovės ribas) įvykis, taip ir Jo į dangų – anapusinę, belaikę ir nesibaigiančią Meilės karalystės tikrovę – Žengimas yra transcendentinis įvykis, neturintis jokių sąsajų su virš mūsų galvų egzistuojančiais atmosferos sluoksniais – troposfera, stratosfera ir kitais.
Bažnyčios katekizmas dangų apibūdina kaip žmogaus galutinį tikslą, jo didžiausių lūkesčių išsipildymą, aukščiausios, galutinės meilės būseną ir tobulą gyvenimą su Švenčiausiąja Trejybe, Mergele Marija, angelais ir visais kitais laimingaisiais. Tačiau palaimingas gyvenimas danguje prasideda jau šioje planetoje – kaskart labiau pažįstant Atpirkėją, Jį pamilstant ir gyvenant Jame. Šv. Ambraziejus rašė: „Gyventi, vadinasi, būti su Kristumi: kur Kristus, ten gyvenimas, ten viešpatavimas“.
Birželio 1–ąją švęsdami ir Tėvo dieną, linkime tėvams tolydžio geriau pažinti Jėzų Kristų ir Jo mokymą. Tai padės pripažinti, kad kaip Kristus ir Jo mokslas sudaro neišskiriamą vienybę, taip ir kiekvienos šeimos vienybės ir laimės pamatas yra toks: laikantis Evangelijos ir Bažnyčios tiesų, labai svarbu kiekvienam tėvui, motinai ir vaikams nuolatos stengtis panašėti į mūsų visų Mokytoją Jėzų, kad pagaliau danguje (be jokių trukdžių) galėtume išvysti savo dangiškojo Tėvo nenusakoma meile švytintį veidą.

Kun. Vytenis VAŠKELIS