Atnaujintas 2003 m. gegužės 30 d.
Nr.42
(1146)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Laikas
Aktualijos
Ora et labora
Krikščionybė ir pasaulis
Katalikų bendruomenėse
Atmintis
Mums rašo
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Gelbėkime „Kregždutę“

Vis dažniau pasigirsta aimanų dėl televizijos programose rodomų scenų, kurios netelpa į jokius dorovinio auklėjimo rėmus, veikiau žaloja taip trapų vaikų ir jaunimo dvasinį pasaulį. Šeimose gal daugiausia prenumeruojama rajoninė spauda ir vienas kitas respublikinis laikraštis, kuriuose vaikai pirmiausia mato įvairius smurtautojus, vagis, alkoholio aukas ir politinių žaidimų veikėjus. Ir kyla klausimas, iš kur vaikui stiprėti doroviškai, kur rasti elementariausias tėvynės meilės, tautinių tradicijų branginimo, pasiaukojimo, savitarpio pagarbos pradus.
Prisimenu prieš metus vaikaitės nerimą dėl lietuvių kalbos užduoties atlikimo namuose. Mokytoja buvo davusi užduotį – spaudoje rasti keletą straipsnelių apie vaikų gerus darbus ar poelgius. Norėdama pagelbėti vaikaitei, perverčiau nemažai spaudos leidinių, tačiau išsigelbėjimą radome tik kukliame laikraštyje „Kregždutė“. Ten trumpuose vaikams suprantamu stiliumi parašytuose straipsneliuose pasisekė rasti vaikaitei, ko prašė mokytoja. Aš labai dėkinga tai mokytojai.


Balsavo Lietuvos tikintieji

Kiek nedaug reikėjo prisidėti Lietuvos Katalikų Bažnyčiai, kad referendumas būtų visiškai laimėtas. Kiek man teko kalbėtis su miesto ir kaimo gyventojais dėl balsavimo referendume, visi tikintieji prisiekė atiduoti savo balsą už stojimą į ES. Kaip matome, visoje Lietuvoje pasitikima Katalikų Bažnyčia, žmonės mato tiesą kalbančius kunigus, o visi prezidentai, ministrai yra apsimelavę iki ausų. Lietuvos kardinolas, vyskupai, kunigai kreipėsi į Lietuvos tikinčiuosius ir neapsiriko - žmonės parodė, kokia jėga jie yra eidami kartu su Katalikų Bažnyčia. Jeigu vyskupai, kunigai būtų prisidėję dar 1992 metais prie Seimo rinkimų ir prie Prezidento rinkimų, kaip dabar prisidėjo prie Europos referendumo, tikrai per tuos trylika metų būtume neleidę į valdžią ateiti vien komunistams, buvusios nomenklatūros klano šalininkams, nesąžiningai apvogusiems tautą.


Tėvo diena

Pirmąjį birželio sekmadienį švęsime Tėvo dieną. Vieni švęs kartu su gyvais tėvais, kiti paminės jau mirusius. Tėvas, koks jis? Vaikai dažnai jį vadina tėveliu, tėveliuku, tėtušiu… Jie nori didžiuotis savo tėvu ir prieš savo bendraamžius pasigirti: mano tėvelis geras statybininkas, mano tėvelis geras vairuotojas, mano tėvelis geras mokytojas, mano tėvelis geras žmogus, ir aš noriu toks būti, kaip mano tėvelis. Ir ima sūnus pavyzdį iš tėvo - gerą ar blogą. Keli berniukai, sutūpę kieme prie smėlio dėžės, šnekasi, vienas sako: aš būsiu geras mokytojas, toks kaip mano tėtis; antras sako: aš užaugęs gersiu alų ir rūkysiu. Tai mintys iš mažųjų gyvenimo - toks mūsų gyvenimas. Todėl maloniai nustebina, kai pamatai parke tėvą, stumiantį vaiko vežimėlį, ar žaidžiantį kartu su sūnumi kamuoliu.


Laiškas mirusiam tėvui

Vyriausiojo brolio Antano dukra Alina (kairėje), po penkiasdešimties metų atradusi tėvo kapą, skaito atvirą laišką tėvui. 1991 m. rugpjūčio 17 d. šis kryžius buvo pašventintas Saldutiškio kapinėse

Kai pavargstu nuo kasdieninio smurto ir banalybių, rodomų per visas TV, kai apkarsta dažnai girdimos istorijos apie motinas, atsisakiusias savo vaikų, ar tėvus, palikusius šeimą, kai mirtinai nusibosta melagingi politikų pažadai ir prislegia kasdienybė, nejučia pasiimu didelį voką su man rašytais partizanų ir jų artimųjų laiškais. Nors juose išsakyti liūdni prisiminimai, tačiau kiek atviros širdies jausmų, grožio, stiprybės ir vilties!
Tie laiškai atgaivina sielą, verčia pamąstyti apie didžiąsias moralines vertybes, kurias prarandame neįvertinę svetimų įtakų, skubėdami priimti ne tik tai, kas mus taurina.
50 metų Alina Skunčikaitė-Bagdonienė, žuvusio partizano Antano Skunčiko dukra, ieškojo tėvo kapo. 1991-aisiais, kartu su kitų žuvusių partizanų palaikais, buvo išaiškinta ir A.Skunčiko žuvimo vieta bei kapas. Žuvusiems laisvės kovotojams Kazimierui Bubuliui, Kazimierui Kaladinskui, Antanui Skunčikui ir Kazimierui Milašiui buvo pastatytas ir pašventintas kryžius Saldutiškio kapinėse (Ignalinos r.). Išėjo Amžinybėn ir žuvusių partizanų kapus suradęs buvęs Švedriškės klebonas kun. Alfredas Kanišauskas.