|
Lenkijos
skausmas
Prieš 60 metų, vykstant aršiems
Antrojo pasaulinio karo mūšiams, Vokietijos vyriausybė paskelbė
pasauliui šiurpią žinią apie Baltarusijos teritorijoje, netoli
Smolensko, Katynės miške, aptiktą masinę nužudytų žmonių kapavietę.
Aštuoni masiniai kapai buvo kruopščiai užmaskuoti ir apsodinti
dvejų metų pušaitėmis. Vokiečiai iškart nustatė, jog tai 1940-ųjų
balandį nužudytų lenkų karininkų, sovietų armijos paimtų į nelaisvę
1939 metais, po Lenkijos kapituliacijos prieš hitlerinę Vokietiją
ir Sovietų Sąjungą, kapai. Kitaip tariant, ne paimtų į nelaisvę
mūšio lauke, o čekistų areštuotų Sovietų Sąjungos užimtoje Lenkijos
teritorijoje. Vokietijos vyriausybė apie Katynės miško radinį
paskelbė pasauliui 1943 m. balandžio 13 d. ir išreiškė pageidavimą,
kad kokia nors nepriklausoma tarptautinė institucija ištirtų tuos
masinius kapus. Į tą pageidavimą bemat atsiliepė tuomet Londone
rezidavusi emigracinė Lenkijos vyriausybė. Tai sukėlė tam tikrą
sąmyšį ne tik Maskvoje, bet ir tuomečių SSRS sąjungininkių sostinėse
Londone ir Vašingtone. Mat emigracinė Lenkijos vyriausybė pasiūlė,
kad tokį tyrimą atliktų Tarptautinis Raudonasis Kryžius (TRK).
Nors, kaip galima spręsti iš vėliau pasirodžiusių istorikų ir
to meto politinių veikėjų memuarų, ir Vašingtone, ir Londone iškart
buvo susigaudyta, kad Katynės kapavietės - ne vokiečių propaganda,
o šiuos lenkų karininkus nužudė sovietų čekistai. Tačiau sąjungininkai,
bijodami supykdyti Staliną, arba, kaip jį Vakaruose vadindavo,
dėdulę Džo, net nebandė sutikti su kokiu nors tarptautiniu tyrimu.
Tuo labiau kad Stalinas neturėjo jokių reikalų su Tarptautiniu
Raudonuoju Kryžiumi, kuris siūlė pagalbą padėti iš bado mirštantiems
sovietų belaisviams vokiečių stovyklose. Kai tuo tarpu anglų,
prancūzų, amerikiečių belaisviai tą pagalbą iš TRK gaudavo ir
nemirė iš bado kaip raudonosios armijos kareiviai.
|
|
Imperijos
griuvėsiuose, 63
Kaip gyvena V.Putinas ir jo žmona Liudmila
Tai ne apie Rusijos prezidentą V.Putiną
ir jo žmoną, o apie jų bendrapavardžius Vladimirą ir Liudmilą Putinus,
gyvenančius Permėje. Permiškis V.Putinas iki 1995 metų, kai išėjo
į pensiją, dirbo kosminių aparatų konstruktoriumi. Rusijos žurnalistai,
sužinoję apie Kremliaus šeimininko bendrapavardį, apgulė Permės
Putinų butą, prašydami papasakoti apie jų gyvenimo džiaugsmus ir
vargus. Pirmasis klausimas Permės gyventojui V.Putinui kaip jis
vertina pensijų padidinimą, plačiai išreklamuotą kaip rūpinimosi
pensininkais išraišką. Ogi niekaip, nes aš to visiškai nejaučiu,
- atsakė buvęs kosminių aparatų konstruktorius. Mat už 30 rublių
(tiek padidinta pensija) Permėje galima nusipirkti makaronų ir druskos
pakelį bei laurų lapų žiupsnelį. Tiesa, pensininkas viliasi, kad
netrukus Kremliuje sėdintis jo bendrapavardis įvykdys savo pažadą
ir padidins pensijas 100 rublių. Tada, pasak jo, už tokią sumą bus
galima pragyventi net tris dienas ir netgi nusipirkti gabalėlį dešros
ar sūrio. V.Putinas iš Permės sakė, kad negali nuvykti į Sankt Peterburgą,
kur gyvena sūnaus šeima, ir aplankyti jo dar nematytų vaikaičių.
Sūnus atvykti į Permę aplankyti tėvų irgi negali dėl tos pačios
priežasties trūksta pinigų. Pensininkas V.Putinas turi dar vieną
svajonę pamatyti pasaulį, bent jau vieną Vakarų Europos šalį.
Mat, kol dirbo uždarame konstruktorių biure, rusiškai vadinamame
jaščike (dėžėje), apie jokį išvykimą į užsienį, netgi į broliškas
vadinamąsias liaudies respublikas, negalėjo būti ir kalbos. Dabar
jau galima, bet nėra už ką. Jo pensija po padidinimo 1480 rublių
per mėnesį, žmonos 1600 rublių. (Vienas litas 10 rublių.) Tiesa,
žmonai pasisekė labiau. Buvusi partinė darbuotoja sovietmečiu lankėsi
Bulgarijoje, Kuboje, netgi Indijoje. Dabar abu pensininkai dažnai
varto iš kelionių jos atsivežtas nuotraukas ir atvirukus. Pensininkas
pasiguodė žurnalistams, jog neišsipildys ne tik jo svajonė nors
viena akimi pažvelgti į dešimtmečiais keiktus supuvusius Vakarus,
bet ir žmona niekada negalės įsirengti šiuolaikinės virtuvės. Pasak
V.Putino, jis su žmona niekada neužsuka į baldų ar automobilių parduotuves,
nes tausoja sveikatą ir nervus.
|
|