Meilė
svarbiausia sąlyga
|
Kęstučio VANAGO (ELTA)
nuotrauka |
Dievo meilė tikrai keičia pasaulį.
Kaip ankstesniais pavasariais, taip ir šį tik iš Jo malonės mūsų
sodai pasidabino baltais žiedais. O antai per Pirmąją Komuniją
į vaikų širdis ateinantis Jėzus paverčia jas dieviškos meilės
šventovėmis.
Jėzus, trokšdamas, kad šis Jo maloningas veikimas tikinčiųjų gyvenimuose
nebūtų tik vienadienis, nepaliauja beldęsis į mūsų širdžių duris
šitokiais žodžiais: Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano
įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo
įsakymus ir pasilieku jo meilėje (Jn 15, 910).
Iš tiesų, jei kiekvieną rytmetį stengiamės su tikėjimu bent trumpai
paprašyti, kad Jam būtų priimtinos visos mūsų intencijos, visi
ištariami žodžiai ir atliekami darbai, tada, pasilikdami Jo meilėje,
išliekame laisvi nuo mūsų sveikatą alinančių ir gyvenimą ardančių
įvairių sąžinės priekaištų, įtampų ir kitokių sunkumų. Tiesa,
neabejotinai turėsime tam tikrų kitų (Dievo leistų ir dėl mūsų
suklydimų patiriamų) išbandymų, tačiau ir parpuolę po savo silpnybių
našta, jei su malda širdyje vis iš naujo bandysime keltis, tuomet
ir maloningoji Viešpaties pagalbos ranka netrukus padės mums vėl
pakilti.
Pasitaiko, kad žmonių mąstymą pozityviai supurtanti dieviškoji
malonė pasklinda net mažutėlių lūpomis. Vienas mažas berniukas
augo krikščioniškoje šeimoje, kurioje niekada negirdėjo savo tėvo
ir mamos barantis ir niekados iš jų nebuvo girdėjęs kartėliu persmelkto
žodžio. Kartą tėvai jį nuvežė pas giminaičius, o patys išvyko
į tolimą miestą.