Karaliukai ir trintukai

Gana prieštaringai vertinamas visuomenėje rašytojas Vytautas Petkevičius, buvęs Sąjūdžio veikėjas, aktyvus LDDP Seimo narys, vadovavęs net Nacionalinio saugumo komitetui ir savo metu pakankamai šlovinęs partijos vadą, dabar baigia rašyti knygą apie Lietuvos kelią nuo Sąjūdžio iki dabartinių laikų. Knygos pavadinimas iš anksto pasako jos turinį – „Durnių laivas“. Na, o partijos vado rašytojas nebešlovina ir teigia, kad A.Brazauskas kur kas daugiau savo, o ne valstybės kišene rūpinasi. Aišku, V.Petkevičius, taip teigdamas, neatrado jokios Amerikos. Tai žinoma visiems, net ir tai inercinei daugumai, vis dar tebelaikančiai jį kažkokiu beveik mistiniu Lietuvos statybininku, racionaliu pragmatiku. V.Petkevičius priminė vieną seną arabų patarlę, kodėl taip yra. O ta patarlė sako: „Jeigu pavogsi kupranugarį, pagaus ir pakars. Nuvarysi bandą, su tavimi ves derybas. Užimsi kaimą, tave išrinks karaliumi“. Rašytojas atkreipė dėmesį, jog rūpinimasis savo ir savo naujosios žmonos kišene ypač išryškėjo per dabartinio Premjero ir buvusio Prezidento machinacijas, leidžiant dar tuomet ne žmonai K.Butrimienei „privatizuoti“ „Draugystės“ viešbutį. Dabar gi, tapusi faktiškai bene pirmąja Lietuvos dama, Kristina Brazauskienė jau šneka apie viešbučio pardavimą. Aišku, už šimteriopai didesnę kainą. Anot V.Petkevičiaus, „Draugystės“ kaina per keletą metų pakilo 2000 proc.! „A.Brazauskas ką reikia patepa, taip nutildo, nes turi aplinką, kuri buvo suformuota dar tarybiniais laikais, ir jį palaiko. Karaliuku tapo dar tuomet, kai reikėdavo vežti kyšius į Maskvą. Ir toji tradicija išliko iki šių laikų. O partija tyli ir nesipriešina, nes ten dauguma – trintukai, tokie kaip J.Bernatonis ar V.Andriukaitis, dauguma tokių. Vieni sėdi kaip peliukai, olandiškame sūryje prasigraužę urvelį, ir tyli, kiti niekur be reikalo nepajudina piršto (…). Ir apskritai jokios Socialdemokratų partijos nėra. Ar galite man pasakyti nors vieną partijos sprendimą, kuris atitiktų socialdemokratų internacionalo idealus? Yra A.Brazauskas ir jo trintukai“, - be gailesčio savo bendraminčius talžo V.Petkevičius („Atgimimas“, 2003 05 23-29). Buvęs partijos bičiulis rėžė iš peties. Aišku, per daug nieko naujo nepasakydamas ir jokių minties klondaikų neatradęs. Tai įprasta buvusio ir iš esmės išlikusio Aparato elgesio norma. Tokie žmonės, tegu jų ir ne tiek jau daug (nesinori apibendrinti – ne visas aparatas, kuriam iš tiesų ne taip jau lengva norint pasukti jaunos valstybės mašiną teisingu keliu), vis dar gyvena gaujos įstatymais, vienas kitą palaikydami.
Tad kas gi gali pasipriešinti žmonėms, gyvenantiems pagal gaujos įstatymus? Asmenybės – ir tik jos. Bet asmenybės negimsta pagal nurodymą. Ir asmenybė – ne žolė, kurią šiandien pasėsi, o po mėnesio jau galėsi pjauti kaip žaliąjį pašarą. Asmenybės sukuria epochą ir įamžina laiką, o laikas atranda asmenybes. Tai V.Drozdo, žinomo Ukrainos rašytojo demokrato, mintys, taip atitinkančios ir Lietuvos politinę dvasinę būseną. Šie sudėtingiausi visuomenės procesai tarpusavyje susiję. Argi nepagimdė Sąjūdžio metai V.Landsbergio ir kitų idealistų, kurie liko ištikimi savo idealams iki šiol? Tai jie skambino visais varpais, bandė nešti ant savo pečių didžiausią valstybinę, kultūrinę ir dvasinę naštą. Deja, jau nuo pat Sąjūdžio pradžios, ir tas dar labiau įrodinėjama dabar, praėjus penkiolikai metų nuo šio mūsų tautos laisvės šauklio gimimo, visais būdais mėginama išlikusių KGB agentų pagalba atkeršyti V.Landsbergiui už jo pergalę prieš Rusijos imperiją, už jo nuoseklaus užsibrėžto tikslo atkurti Lietuvos nepriklausomybę įgyvendinimą. Idealistus labai greitai nustūmė (pasinaudodami įvairiausiomis intrigomis) ne tik buvusieji, bet ir naujieji karjeristai bei prisitaikėliai, kurių vis nemažėja. Pastaruoju metu jų dauginimasis ypač ryškus Liberalų demokratų partijoje, pretenduojančioje netgi nustumti į šoną visagalius socialdemokratus. Prie šios partijos ir Prezidento aplinkos prisišliejo ištisas tuntas bet kokią savigarbą praradusių prisiplakėlių. Vien tik buvęs televizijos loterijų juokdarys Sigutis Jačėnas, dabar patarinėjantis, kaip sutvarkyti vidaus reikalų sistemą, ką reiškia! Labiausiai keista yra tai, jog kai kurie, net užsienyje baigę mokslus, matę tikrosios demokratijos, verždamiesi prie valdžios praranda elementariausią savigarbą. O jos praradimas, aišku, reikalauja kokios nors kompensacijos. Tai ir yra bene pagrindinė priežastis, jog valdžios aparatas taip pastebimai siekia įvairiausių privilegijų. Visai nesvarbu, kad Premjeras ar dar koks nors ministras priverčia stovėti išsitempus, netgi kumščiu pagrūmojama, bet užtat važinėja prabangiu automobiliu ir eismo taisyklės (ne tik eismo) – nė motais. Taip, tokį, netekusį savigarbos, gali kiekvieną minutę mažumėlę nubausti kaip kokį vaikiščią. Užtat turi galimybę būti kviečiamas į „elito“ vakarėlius, važinėti po užsienį.
Kas pasakė, kad „gaujos“ įstatymai galioja tik kriminaliniame pasaulyje? Dabartinės valdžios demokratija – tik graži uždanga pasislėpti nuo žiūrovų. Už uždangos – kiti įstatymai. Beje, aukščiausiojoje valdžioje „gaujos“ yra susidariusios įvairiuose sluoksniuose ir įvairiose sferose nuo Prezidentūros iki kultūros. Visi kiti, ypač tie, kurie visais laikais stengėsi išlikti žmonėmis, lieka „naivūs prasčiokai“, nemokantys gyventi. Užtat jiems taip netiko ir netinka tokie idealistai („išsišokėliai“, „nesukalbamieji“) kaip prof. V.Landsbergis. Aimanuojantieji dėl blogo gyvenimo turi pagaliau suprasti, kad pagrindinis visuomenės vystymosi stabdys yra ne tik „buvusieji“. Pagrindinis stabdys yra tie dabartiniai, kurie demokratijos idėjas vynioja į storą vatos sluoksnį, kuris gali nuslopinti kiekvieną gyvą mintį. Tad blogiausia yra tai, jog ir dalis jaunosios kartos eina tuo pačiu „buvusiųjų“ nubrėžtu keliu. O kalbos, raginant pakentėti, palaukti, kol ateis sąžininga ir pilietiškai tvirta karta, kalbomis ir lieka. Tokiai kartai suformuoti reikia tam tikrų socialinių sąlygų. Piktinantis dėl dorovinio valdžios asmenybių degradavimo, pirmiausia reikia panaikinti tas privilegijas, kurios nesuderinamos su demokratinės santvarkos esme. Taisyklės, ir kelių eismo, ir gyvenimo, turi būti vienodos visiems. Tik tada žmonės supras, jog naudingiau ir garbingiau yra gerai dirbti, negu blogai komanduoti. Reikia likviduoti arba bent jau gerokai sumažinti biurokratų armiją, kuri trinasi prie ministerijų, departamentų, savivaldybių. Ir nedelsiant sumažinti valdžios kontorų skaičių. Juk sparčiai artėjame prie to laiko, kai dviem dirbantiems bus mažiausiai vienas su portfeliu.
Na, o patys didžiųjų portfelių nešiotojai smogė į paširdžius ne tik blokadų organizatoriams – vadinamųjų žemdirbių savivaldos organizacijų vadams. Premjeras A.Brazauskas Prezidento, Seimo Pirmininko ir savo vardu pareiškė, jog visiškai negalimas dalykas skirti papildomus milijonus žemės ūkiui kitų iš biudžeto išlaikomų žmonių sąskaita. Šiame reikale ypač keistai pasirodė Prezidentas ir jo Liberalų demokratų partija. Pastaroji, prasidėjus žemdirbių protesto akcijoms, paskubėjo pareikšti, kad visiškai remia jų reikalavimus. Tai buvo aiškiai populistinis žingsnis ir paraiška būsimiesiems Seimo rinkimams. Deja, „nedėkingieji“ visiškai neįvertino tokio pareiškimo. Protestavusieji puikiai suvokė, jog tai tik pigaus populiarumo ieškojimas, o Prezidentas, anot politologo Lauro Bielinio, parodė savo nesugebėjimą orientuotis konkrečiose - ekonominėje ir politinėje - situacijose.
Ką ten žemdirbiai, reikalaujantys papildomų milijonų! Matyt, sekdama jų pavyzdžiu, Seimo valdyba pareikalavo dviejų milijonų litų algoms ir priedams prie jų padidinti. O jeigu neduos? Negi tada Seimo nariai užtvers savo kūnais kokią nors magistralę? Tikriausiai to neprireiks. Premjeras tokius reikalavimus iškart patenkins. Negi gaila saviems. Juk visi trys aukščiausieji valstybės vadovai, buvę SSKP nariai, privalo klausyti savo pirmojo sekretoriaus. Taip pat ir kreiptis į jį prašydami „pagalbos“ ir ją gauti. Pasirodo, Seimo nariai tapo vos ne socialiai remtinų žmonių grupe. Ką ten žemdirbiai, pensininkai ar neįgalieji! Tie palauks arba greičiau iškeliaus į geresnį pasaulį. Tiesą sakant, negali teigti, kad valdžia nesirūpina, pavyzdžiui, pensininkais. Štai Seimo Biudžeto ir finansų komitetas pritarė Transporto lengvatų įstatymo pataisai, numatančiai, kad su 80 proc. nuolaidomis įvairiomis transporto priemonėmis galės važinėti… vyresni nei 85 metų žmonės. Štai koks tėviškas rūpestis! Užtat toliau klesti karaliukai ir visokio plauko trintukai. Dabar jie su nekantrumu laukia pinigų iš Europos Sąjungos fondų. Kam atiteks tų fondų lėšos – galima net neabejoti.

Petras KATINAS

© 2003 "XXI amžius"