Tėvo diena
Pirmąjį birželio sekmadienį švęsime
Tėvo dieną. Vieni švęs kartu su gyvais tėvais, kiti paminės jau
mirusius. Tėvas, koks jis? Vaikai dažnai jį vadina tėveliu, tėveliuku,
tėtušiu
Jie nori didžiuotis savo tėvu ir prieš savo bendraamžius
pasigirti: mano tėvelis geras statybininkas, mano tėvelis geras
vairuotojas, mano tėvelis geras mokytojas, mano tėvelis geras
žmogus, ir aš noriu toks būti, kaip mano tėvelis. Ir ima sūnus
pavyzdį iš tėvo - gerą ar blogą. Keli berniukai, sutūpę kieme
prie smėlio dėžės, šnekasi, vienas sako: aš būsiu geras mokytojas,
toks kaip mano tėtis; antras sako: aš užaugęs gersiu alų ir rūkysiu.
Tai mintys iš mažųjų gyvenimo - toks mūsų gyvenimas. Todėl maloniai
nustebina, kai pamatai parke tėvą, stumiantį vaiko vežimėlį, ar
žaidžiantį kartu su sūnumi kamuoliu.
Noriu papasakoti apie savo tėvelį, kurį mes, broliai ir seserys,
prisiminsime visą laiką. Labai gaila, kad jo jau nebėra gyvo.
Mūsų tėvelis buvo darbštus, sąžiningas ir geras žmogus. Mus, vaikus,
kantriai mokė visokius darbus dirbti, niekad nesibarė, jei ką
nors ir ne taip padarydavome. Nemačiau niekada tėvelio pikto,
negirdėjau iš jo keiksmažodžių.
Mama visuomet geresnį kąsnį palikdavo tėveliui. Ji sakydavo: Tėvelis
daug ir sunkiai dirba, jam reikia ir pavalgyti geriau. Tėvelis
niekada blogo žodžio nepasakydavo mūsų mamai, tik gražiais žodžiais
mus mokė, kaip reikia mylėti artimą, Dievą ir tėvynę. Jis buvo
1919-1920 metų savanoris, kariavo su bermontininkais, buvo patekęs
į nelaisvę ir kankintas, kur jam teko patirti daug vargo, bado
ir kančių. Todėl mano tėvelis buvo silpnos sveikatos. Mes, kiek
galėjome, tėveliui padėdavome, kad jam būtų lengviau.
Kai reikėjo mums per pusnynus su klumpėmis klampoti į mokyklą,
tėvelis su širmiais mus pavėžėdavo. Oi, kokie nuostabūs mums vaikystėje
buvo vakarai, kai uždegdavo lempą (tuomet elektros dar nebuvo)
ir visi susėsdavo prie savo darbų. Tėvelis mums sekdavo pasakas,
nes jų mokėjo labai daug. Jo papasakotų pasakų yra išleista knyga.
Nors mokslų daug neragavo, bet buvo labai gabus ir turėjo gerą
atmintį. Mokėjo visokių anekdotų. Jį mėgo visi kaimo žmonės. Mes
dažnai prisimename tėvelį tik geru žodžiu, jo labai pasigendame.
Gerbkime savo tėvus, juk jie mus augino, auklėjo ir globojo.
Joana JANKAUSKIENĖ
Virbalis, Vilkaviškio rajonas
© 2003 "XXI amžius"