XXI amžius

Laiškas mirusiam tėvui

Vyriausiojo brolio Antano dukra Alina (kairėje), po penkiasdešimties metų atradusi tėvo kapą, skaito atvirą laišką tėvui. 1991 m. rugpjūčio 17 d. šis kryžius buvo pašventintas Saldutiškio kapinėse

Kai pavargstu nuo kasdieninio smurto ir banalybių, rodomų per visas TV, kai apkarsta dažnai girdimos istorijos apie motinas, atsisakiusias savo vaikų, ar tėvus, palikusius šeimą, kai mirtinai nusibosta melagingi politikų pažadai ir prislegia kasdienybė, nejučia pasiimu didelį voką su man rašytais partizanų ir jų artimųjų laiškais. Nors juose išsakyti liūdni prisiminimai, tačiau kiek atviros širdies jausmų, grožio, stiprybės ir vilties!
Tie laiškai atgaivina sielą, verčia pamąstyti apie didžiąsias moralines vertybes, kurias prarandame neįvertinę svetimų įtakų, skubėdami priimti ne tik tai, kas mus taurina.
50 metų Alina Skunčikaitė-Bagdonienė, žuvusio partizano Antano Skunčiko dukra, ieškojo tėvo kapo. 1991-aisiais, kartu su kitų žuvusių partizanų palaikais, buvo išaiškinta ir A.Skunčiko žuvimo vieta bei kapas. Žuvusiems laisvės kovotojams Kazimierui Bubuliui, Kazimierui Kaladinskui, Antanui Skunčikui ir Kazimierui Milašiui buvo pastatytas ir pašventintas kryžius Saldutiškio kapinėse (Ignalinos r.). Išėjo Amžinybėn ir žuvusių partizanų kapus suradęs buvęs Švedriškės klebonas kun. Alfredas Kanišauskas.
Liko dukros, augusios be tėvo, laiškas mirusiam tėvui. Nepaprastas laiškas tėvui, kurio ji neprisimena, liko neišsakyta meilė jam ir neužgijusios pokario metų nuoskaudos. Tačiau liko dukrai tėvo - kovotojo idealas, padėjęs tyliai iškentėti našlaitės vargus, neužgijusias pokario kartos vaikų nuoskaudas.
Štai tie žodžiai, pasakyti prie kapo, dukros padėka ir priesakas žuvusiam tėvui, primenantis visiems, kaip reikia vaikams tėvo idealo ir meilės.

Mielas Tėveli,
„sunku akmenėliui ant kelio gulėti, sunku našlaitėliui be tėvelių augti“. Ne iš dainos žodžių sužinojau, kaip sunku…
Gimiau karo metais. Augau be abiejų tėvų. Likimas lėmė mano gimdytojams būti anksti išskirtiems. Neturėjau nė metelių, kai tėtis išėjo iš namų su viltimi sugrįžti ir parnešti Lietuvai laisvę. Mamytė kentėjo Krasnojarsko, Norilsko, Dudinkos lageriuose, grįžo praradusi sveikatą, anksti atgulė gimtojo krašto kapinaitėse. Mūsų namus okupantai sudegino.
Neprisimenu aš tavęs, tėveli, bet mamytė ir tave pažinoję žmonės man sakydavo, kad buvai gražus, geras, suprasdavai kiekvieną žmogų, mokėjai paguosti jauną ir seną. Sakė, kad turėjai gražų balsą ir dainuodavai, dainuodavai… Mamytė pasakojo, koks buvai laimingas, kai aš atėjau į pasaulį, bet man neteko klausytis tavo dainų, neteko sėdėti tau ant kelių ir glostyti plaukus.
Mane užaugino sena močiutė. Augau amžinoje baimėje: neprašyti „svečiai“ dažnai mus lankydavo, tardė močiutę, ieškodavo tavęs, tėveli…
Kaip juodą baimės siaubą išgirdau močiutės pasakojimą apie tai, kas nutiko, kai man tebuvo treji metukai. Vietinis stribas Oblekimovas kratos metu už tai, kad labai verkiau, nutvėręs mane už kojos išmetė į pusnį, sodriai nusikeikęs ir pasakęs: „Šita banditų išpera dar rėks!“ Sako, kad aš kepurnėjausi pusnyje, kol stribai išbadė grindis ir sienas, suspardė močiutę, išmušė jai priekinius dantis. Močiutė nualpusi gulėjo kraujo klane, senelis stovėjo prie sienos iškeltomis rankomis. Aš to neatmenu, nemačiau. Iškankinę senolius, stribai leido mane įnešti, nes pati iš pusnies neišlipau, o nuo rėkimo iš šalčio buvau visa raudonai juoda. Po to supūliavo rankų pirštai, sirgau ilgai, bet išgijau. Kartu su močiute teko sėdėti ir Salako bei Ignalinos kalėjimo rūsiuose. Močiutė su ašaromis prisimindavo, kad jai nebuvo leista net maisto vaikui paimti, o aš labai prašiusi valgyti, nes išlaikydavo mus po tris dienas. O kai kartą kažkas pro rūsio grotas įmetė virtų bulvių su lupenomis, tai moterys - kalinės jas atidavė man…
Taip ir augau. Visų ir visko bijodama. Žmonės sakydavo, kad „šitas vaikas užaugs nesveikas“. Slėpdavausi rugių lauke, vos nepažįstamą žmogų iš toli pamačiusi ir pasiklysdavau rugiuose, slėpdavausi bulvienojuose ir nenorėdavau iš ten išeiti. Augau tarytum būčiau niekam nereikalinga savo žemėje, paženklinta baimės ir kančios, bet Dievas ir geri žmonės išsaugojo ir užaugino mane.
Galbūt už vaikystės skriaudas okupantams ir galėčiau dovanoti, bet negaliu atleisti už Jūsų visų ir tavo, Tėti, anksti užgesusią gyvybę ir jaunystę.
Iki giliausio skausmo širdyje man trūko tavęs, Tėveli, nors užaugusią ir šildė tavo paveikslas ir tavo kovos idealas.
Niekada, kol gyvi, nepamiršime mes Jūsų, lankysiu tave, Tėveli, su gėlės žiedeliu ar Vėlinių žvakele ir būsiu su Tavim kartu. O kai ir manęs nebebus, tavo kapelį, Tėti, lankys tavo vaikaičiai.
Didžiuojuosi tavimi, Tėveli, ir labai noriu, kad išgirstum mano žodžius…

Taip apie save ir savo meilę mirusiam tėvui išsakė dukra Alina Skunčikaitė-Bagdonienė.

Spaudai parengė Janina SEMAŠKAITĖ