Lengvatikių paieška

Nuo ko sukasi galva?

Jei galva sukasi iš meilės ar nuo aukščio - natūralu, jei nuo svaigalų - pavojinga, jeigu kankinant ar prievartaujant - šlykštu ir baustina. Tačiau yra ypatinga galvos sukimosi priežastis - tai turtai ir valdžia. Ypatinga ne tik priežastis, bet ir pasekmės, kartais lemiančios ištisų tautų likimus. Retas žmogus šiuos išbandymus garbingai atlaiko. Susidaro lyg užburtas ratas: turtingam lengviau užimti valdžią, o valdžioje būnant galima gerai pasipelnyti. Pasipelnoma dažniausiai kitų sąskaita. Negarbinga. Mūsų naujai atkurtoje valstybėje garbingumas dar ne visai susiformavusi sąvoka ir dar tebeieškanti savo vietos vertybių skalėje. Formaliai mes jau išsivadavome iš sovietinės okupacijos, bet politinės, ekonominės ir moralinės sumaišties niekaip negalime įveikti: ir nenuostabu - šitiek metų, praleistų siaubingiausioje priespaudoje, paliko ilgai negyjančias ir pūliuojančias žaizdas. Daug kas siūlo gerų metodų visuomenei pasveikti. Visa bėda, kad jie nėra labai staigūs, o kartais skausmingi, reikalaujantys kantrybės. Tačiau atsiranda apsišaukėlių, patiklius žmones tikinančių esant būdų lengvai ir greitai praturtėti. Tai klaidingas ir labai pavojingas kelias. Jį siūlo Kėdainių multimilijonierius Viktoras Uspaskich. Jis užsimojo pakeisti Seimo rinkimo tvarką, tuo pačiu ir Konstituciją. Ar tik peršamas vaistas nėra blogesnis už ligą? Savo „išmąstymus“ dėl referendumo kukliai išdėstė ir „Klaipėdos“ dienraštyje (2003 m. balandžio 7 d.). Turime laiku gerai pagalvoti, kad paskui netektų graužti nagų, jog patys pasirašėme sau nuosprendį…

Kas maiše?

Kas tame paslaptingame V.Uspaskich siūlymų maiše, kad taip sutartinai jiems nepritaria tiek pozicija, tiek opozicija arba, anot oligarcho, „šmeižia, meluoja, dezinformuoja“. Tiesą pasakius, ten išvardytos visokios blogybės, įvykusios žlugus sovietinei okupacijai. Anksčiau buvo skleidžiamas mitas, kad dėl visų blogybių kalčiausia buvo pati nepriklausomybė ir jos vyriausiasis architektas prof. Vytautas Landsbergis. Dabar jau visų ydų šaltinis - Seimas. Pakeitus jo rinkimo tvarką, lyg mostelėjus burtininko lazdele, visos blogybės išnyks ir įsivyraus visuotinis gėris - taip agituoja referendumo iniciatorius. Kadangi tiek poziciją, tiek opoziciją sudaro partijos (o jos kritikuoja sumanymą), tai V.Uspaskich siūlo uždrausti partijas. Opozicinės partijos, matyt, kritikuoja jį, kaip Seimo narį, todėl jas, didžiausių bėdų kaltininkes, siūlo sukišti į kalėjimą, kur mažiausia bausmė būtų trys šimtai metų. Tokia turėtų būti „civilizuotos valstybės teisinė sistema“. Tiesa, jis pasisako už stojimą į ES, bet tuoj pat gąsdina, kad „mirs nacionalinis verslas, kuris iki šiol kūrė BVP ir formavo valstybės nacionalinį biudžetą“. Ir vėl vienintelis vaistas - keisti Seimo rinkimo tvarką ir Konstituciją. Vien tik iš asmenybių išrinktas Seimas būtų labai panašus į istorinius bajorų seimelius, leidusius pasipuikuoti vienam prieš kitą, bet neatnešusius Lietuvai jokios naudos - vien tik sumaištį.

Taikinys - profesorius Vytautas Landsbergis

Dėl mus ištikusių bėdų visi kalti - visos partijos, visos valdžios, - bet pats kalčiausias ir baisiausias nusikaltėlis - prof. V.Landsbergis - tokia trumpa viso ilgo straipsnio išvada. Kas nori nors kiek pakilti politinės karjeros laiptais, turi bent nusispjauti į tą pusę, o dar geriau sukti ir sukti iki koktumo įgrisusią patefono plokštelę. Gerai įsisavinęs šią taisyklę, siekdamas pačių aukštumų, V.Uspaskich trenkia iš visų jėgų: pirmiausia jam, V.Landsbergiui, kaip opozicijos nariui, priklauso tie minėti 300 metų kalėjimo, nes jis tik šypsosi ir „toliau dezinformuoja visuomenę, siekdamas visam laikui atimti iš žmonių balsą“. Pasak V.Uspaskich, tai daro teisiniais ir neteisiniais būdais, bet dažniau „neteisiniais veiksmais: dezinformuoja, kompromituoja, provokuoja“ - jau, atrodo, panaudoti patys stipriausi politiniai kirčiai, paleistos pakankamai apnuodytos strėlės už nepritarimą referendumui, bet, žinodamas profesoriaus kantrybę ir gajumą, stengiasi, kaip tas antikinis Sizifas, užritinti politinio antkapio akmenį. „Ir, neduok Dieve, kad tokiu diktatoriumi būtų iracionalus, įžūlus ir negerbiantis šalies piliečių žmogus - toks kaip V.Landsbergis. Šis politikas vėl rezga intrigas…“ O kad naivuoliai neužmirštų, straipsnio pabaigoje dar įkala pačią svarbiausią vinį - „landsbergių ir tų visų vagių, kurie išgrobstė valstybę“. Ar galima kalbėti apie kokią nors rašančiųjų ir spausdinančiųjų kultūrą? Deja, už pinigus viskas galima, nebėra nieko šventa. Ir taip rašantieji, ir spausdinantieji, matyt, nepagalvoja, kad už blogus ir niekšingus darbus likimas taip pat atlygina. Čia puolamas ne tiek V.Landsbergis, čia svarbiausias taikinys - Lietuvos nepriklausomybė, jos demokratiniai pagrindai. Kadangi laisvės betoną darosi sunku įkąsti - dantys trupa, tai stengiamasi bent iškreipti iš tiesaus ir viltingo kelio, apsimetant „šalies piliečių“ draugais ir gynėjais. Iš pradžių buvo klykiama: „muzikantas“ sugriovė kolchozinį rojų. Kas tiesa, tai tiesa: sugriuvo supuvęs ir pridvokęs tautų kalėjimas, o mes visi įkvėpėme gaivaus laisvės ozono. Daug kam iš laimės ir netikėtumo apsvaigo galva, štai tada bendru sąmyšiu ir pasinaudojo tie, kurie jau daug dešimtmečių ištikimai tarnavo okupantams ir turėjo puikias galimybes bei įgūdžius susišluoti visų žmonių sukurtą turtą. Todėl V.Landsbergį statyti į šią rikiuotę - tikra šventvagystė. Kiek politinio purvo ir pamazgų supilta ant šio laisvės architekto - seniai jau turėjo paskęsti - priešingai, artėja diena, kai visas politinis purvas ir pamazgos kris ant pačių pylėjų galvų…

Kas pakelia šuniui uodegą?

Lietuviai, matyt, dar neužmiršo „ekonomikos stabilizatoriaus“ įtaigių pažadų, gėrimės „tautos gelbėtojo“ politiniais triukais, tačiau galime susilaukti ir dar įžymesnio „paklupdytos tautos prikėlėjo“. Būtent tokiu save ir piešia V.Uspaskich. Žodžiai labai patrauklūs ir gražūs, bet sakoma - žiūrėk darbų… O tų darbų nematyti, tik pasigiria gražiai skambančiomis pareigomis. Būdamas Verslo darbdavių konfederacijos prezidentu atstovauja jų interesams, o dirbančiųjų interesus, aišku, gina profsąjungos. Tad jeigu V.Uspaskich dedasi dirbančiųjų gynėju ir užtarėju, turėtų numoti ranka į prezidentavimą ir griebtis profsąjunginio darbo, kuris šiuo metu menkai terusena. (Prieš keletą dienų V.Uspaskich atsistatydino iš konfederacijos vadovo pareigų - red.)
Toks pat veikimo stilius ir Seime, kur jis pirmininkauja vienam svarbiausių Ekonomikos komitetui. Jei šis komitetas rimtai padirbėtų, dėdamas ateities įstatyminius ekonomikos pamatus, pelnytų visų pagarbą. Deja, apie to komiteto veiklą sužinome tik iš Etikos komiteto svarstymų dėl asmeninių ir visuomeninių interesų sankirtos.
Tiesa, po ilgo ketverių metų paslaptingo darbo Ekonomikos komitete V.Uspaskich žada ataskaitą parengti. Nors jis sakosi, kad ten (komitete) viskas gerai klostosi, bet įtarimą kelia kai kurios užuominos: „sustabdytas ne vienas mūsų valstybei nenaudingas sandoris“, „nebuvo nė vieno privatizavimo skandalo“. Kad ir kaip žiūrėsi - tai tik labai bendros frazės. O kaip ten iš tiesų? Juk Seime kuriami įstatymai ne vienai dienai, reikia numatyti jų veikimą toli į ateitį, todėl reikia gerai apgalvoti, gerai išnagrinėti teigiamas ir neigiamas puses, nes gali tekti taisyti, o ir pataisyti kartais sunkiau negu kurti naują.
V.Uspaskich sako: „…keista, bet, būdamas valdžioje, nusprendžiau kreiptis į visuomenę…“. Iš tiesų keista. Ekonomikos komitetas dirba gerai (anot jo), bet sugalvojo keisti Seimo rinkimo tvarką. Seimo rinkimo tvarką galbūt reikėtų keisti, jei trukdytų Ekonomikos ir dar keliems komitetams dirbti. Bet dabar taip nėra, tad ir tvarkos keisti nereikia. Opozicijos Kėdainių milijonierius nekenčia, net vadina ją tryliktąja monopolija. „Tai monopolizuota politika, kuri leidžia žmonėms tik vieną kartą, vadinasi, kelias minutes per kelerius metus, turėti balsą, ir tai netvirtą“. Čia tai bent - viskas aukštyn kojomis! Juk viskas atvirkščiai. Žmonės balsus turėjo, tik apkvailinti ir, tuščiais pažadais patikėję, sukišo į balsadėžes visai ne už tuos. Net ir silpnas opozicijos balsas vis tiek maišo. Ir geriausiai, anot jo, būtų, kad „…kiekvienas iš tų nusikaltusių politikų gautų mažų mažiausiai 300 metų kalėjimo“. Jo valia būtų uždraustos ir politinės partijos.

Genys margas…

…pasaulis dar margesnis. Visokių būna milijonierių, visokių būna ir rusų. Išguitas iš bolševikinės Rusijos, į Kauno universitetą atvyko pasaulinio lygio mokslininkas L.Karsavinas, per vienerius metus tobulai išmoko lietuvių kalbą ir ne tik mokslino Lietuvos jaunimą, skleidė mokslą bei demokratiją, bet ir parašė fundamentalius darbus, aktualius ir šiandien. Nesusikrovė jis jokių turtų, gyveno kukliai, bet nusipelnė amžiną dorų lietuvių pagarbą. Tačiau buvo ir Muravjovas korikas, nepasigėdijęs net dvasininkams - laisvės šaukliams - užnerti kilpą… Tad nusipelnęs amžiną lietuvių panieką ir neapykantą…
Ir milijonierių būta įvairių: Stašaitis, absoliučiai nenorėjęs mokėti jokių mokesčių, bet norėjęs važinėti gerais keliais, būti gydomas ir apsaugotas… Bet buvo ir H.Fordas, išmokęs ne tik JAV, bet ir visą pasaulį iki sekundės apskaičiuoti gamybą, taupyti kiekvieną centą ir centimetrą, prabangos dalykus (automobilį) pavertęs kasdieniu ir visiems prieinamu pirkiniu, praturtinęs valstybės biudžetą, žmones išmokęs dirbti bei užsidirbti ir visai nesiveržęs į valdžią. Vertas tik pagarbos - sektinas pavyzdys. V.Uspaskich veiksmuose net pro mikroskopą neįžvelgsi fordiškų užuomazgų. Priešingai, matyti, kad niekams „sudegins“ kad ir labai nežymią savo turtų dalį, o vėliau jau gresia „sudeginti“ visiškai be prasmės dar kelis milijonus litų referendumui įvykdyti iš valstybės biudžeto (jau iš mūsų visų kišenės). O kur dar referendumo agitacijai išleisti pinigai, laikas ir diskusijos!

„Rusiška ruletė“

Yra toks paikas žaidimas mirtimi, kai, sukant revolverio būgnelį su viename lizde įstatytu šoviniu, prispaudus prie smilkinio ginklą, paspaudžiamas gaidukas: jei pasiseks - smegenys nebus ištaškytos. Kažkodėl ši beprotybė vadinama „rusiška rulete“.
Tokį nereikalingą, bet labai pavojingą politinį žaidimą ir siūlo V.Uspaskich visai Lietuvai. Aišku, mūsų ką tik laisvę iškovojusioje valstybėje yra labai daug blogybių: čia ir biurokratams sovietinis pašalas dar neišėjęs, čia ir teisėjas mikliai apvers bet kokį straipsnį, jei tik jam nubyrės į kišenę, ir deputatas aukso kalnus prieš rinkimus pažadės, ir premjeras nerausdamas meluos… Bet tai dar nereiškia, kad turime žaisti „rusišką ruletę“. Pirmiausia patys turime pasikeisti, išmokti ne tik sąžiningai dirbti ir elgtis, bet ir Seimo narius išsirinkti. Balsuojant reikia gerai pagalvoti. Gal kada ir Kėdainiai išmoks išsirinkti protingą atstovą. Protingi mokosi iš kitų klaidų. Blogiau, kai tenka mokytis iš savųjų, bet blogiausia vis lipti ant to paties grėblio.

Gyvybės vanduo - laisvės vėjas

Graži pasaka apie mirštantį tėvą, kuriam mylintis sūnus, rizikuodamas gyvybe, nešė stebuklingo vandens iš gyvybės šaltinio; tik vyresnieji sūnūs, troškę turtų ir garbės, nugalabijo pasišventėlį, o patys apsišaukė tą stebuklingąjį vandenį suradę ir parnešę… Kažkas panašaus yra įvykęs ir mūsų šalelėj… Kai tankai jau pradėjo traiškyti laisvės ištroškusius žmones, kai kas vis tildė įsidrąsinusius žmones, kad tik „neįžeistų“ Rusijos, o kai drąsių žmonių ryžtas pasiekė laisvės krantą, sukruto ir gudrieji: į valdžios krėslus sušoko jau šuoliais, o ne mažais žingsniukais. Graži ir pamokanti pasakos pabaiga: visi apsišaukėliai buvo išaiškinti ir gavo pagal nuopelnus. Aš tikiu, kad teisingumas būna ne tik pasakose.
V.Landsbergis buvo vienas tų, kurie nepabūgo sovietinės galybės ir padėjo atverti vartus į laisvę, gal dėl to jis labiausiai šmeižiamas iki šiol tos imperijos buvusių kolaborantų, dabar vaidinančių nepriklausomybės šalininkus, bet tik ieškančių iš jos naudos sau. Jis - Lietuvos politikos ąžuolas: kur reikėjo rizikuoti, buvo atkaklus ir kietas, kur reikėjo išmanyti tarptautinę teisę - ypač tikslus ir greitas, o vėliau, puolamas - sarkastiškai taiklus: iki šiol šmeižikai negali jo nei praryti, nei išspjauti… Ne V.Landsbergį noriu apginti nuo V.Uspaskich, o kviečiu kiekvieną susimąstyti, kad nekliedėtų kitų įpirštomis mintimis, pagaliau imtų nors apytikriai suvokti strateginius mūsų valstybės planus ir tikslus, kad žinotų, jog balsadėžė - ne loterija ir juo labiau ne rusiška ruletė…

Kreivos plytos

Iš tokių Katedros nepastatysi. Politiko kalbos sakiniai - tai tos plytos, iš kurių jis kuria įstatymų rūmą. V.Uspaskich dažnai dalyvauja įvairiose televizijos laidose, jo užsakytų straipsnių gausu spaudos leidiniuose, tačiau jo kalba - siaubingas lietuvių kalbos darkymas, kuriuo turėtų susidomėti tiek kalbos, tiek ir etikos komisijos. Net varnas, patekęs tarp žmonių, ėmė kalbėti, o V.Uspaskich per penkiolika metų niekaip neišmoksta taisyklingai lietuviškai kalbėti, nors save laiko labai žymiu politiku. Ir čia tikriausiai ne gabumų trūkumas, bet visiška nepagarba lietuviams. Štai tik vienas sakinys: „…Ir valdžiai noriu pasakyti, kad geriausias būdas sutrukdyti referendumą - ne diktatoriškais metodais siunčiant signalus per visą Lietuvą ir rajonus, trukdant jam, per savo politines valdininkų struktūras, o geriau spręsti tas problemas, kurios susikaupė valstybėje“. Ką galėtų reikšti „visa Lietuva ir rajonai“, „diktatoriškais metodais siunčiant signalus“, „per savo politines valdininkų struktūras“. Ir tokio sakinio taisymas nieko padėti negali, nes visiškai suvelta pati sakinio mintis: „… ir valdžiai noriu pasakyti“ - lyg ir kalba pats su savimi, nes V.Uspaskich ir yra ta valdžia, ir ne bet kokia, o įstatymus leidžiančioji, ne eilinis Seimo narys, bet Ekonomikos (vieno svarbiausių) komiteto pirmininkas. Tiesiog gaila žmogaus: arba jis nori kažką pasakyti, bet nesugeba, gal kunkuliuoja aistros, bet bijo prasitarti, gal nori žmones įtikinti, bet negali… Tą įspūdį stiprina sakinio dalis apie „diktatoriškais metodais siunčiamus signalus per visą Lietuvą…“. Vienaip žiūrint, signalų siuntimas nėra joks diktatūros požymis, o kitaip pažiūrėjus, tai užsakytas straipsnis ir išspausdintas daugelyje Lietuvos laikraščių irgi yra signalas, taigi, laikantis tokios logikos, yra piniguočio diktatūros pradžia…

Lyg Miuncheno aludėje tada

V.Uspaskich siūlomi „vaistai“ gali būti žymiai baisesni už pačią ligą. Jis vis gąsdina, kad greitai atsiras diktatorius: „Ir, neduok Dieve, kad tokiu diktatoriumi būtų iracionalus, įžūlus ir negerbiantis šalies piliečių žmogus - toks kaip p. Landsbergis“.
Lietuvoje dar niekaip nesusiformuoja brandi pilietinė visuomenė - dar niekaip neišgaruoja sovietinis pašalas, todėl dalį (gal ir didžiąją) lengva apgaudinėti. Jei jau kas panašus į diktatorių - tai pats V.Uspaskich! Štai jau minėtas jo teiginys: „Politinės partijos turėtų būti uždraustos“. Tai juk vienas svarbiausių diktatūros požymių! Sovietų imperijoje visos politinės partijos, net ir motininė socialdemokratų, buvo uždraustos. Komunistai, nors ir skelbėsi partija, iš tiesų buvo išsigimusi valdžios ir ūkinės biurokratijos samplaika, karjeristų bei kolaborantų junginys, ir į tikras partijas net nebuvo panaši, todėl ir mūsiškiai, buvusieji, taip mikliai keičia kepurytes… Todėl, skaitydamas V.Uspaskich straipsnius, turi įsignybti, kad nepagalvotum, jog sapnuoji Miuncheno aludes ir jų pasiutusį jefreitorių…

Auksinė žuvelė

Pasakose pralobstama labai greitai - tereikia tik auksinę žuvelę pasičiupti. Gyvenime būna daug sudėtingiau. V.Uspaskich sakosi, kad beveik pusę milijardo sąžiningai užsidirbo. Būtų gerai, kad jis imtų ir papasakotų, kai tai padaryti. Tokią brošiūrą ar storesnį veikalą išgraibstytų, o profesoriai nė nemirktelėję bemat kaip mokslinį darbą užskaitytų.(O milijonierius H.Fordas išsamiai aprašė, kaip tobulinama gamyba iki sekundės, iki centimetro, iki gramo… Ne tik JAV - visam pasauliui pavyzdį parodė.)

Kaip išbristi iš balos?

Daugelis žmonių nusivylę taip sunkiai iškovota laisve ir nepriklausomybe.
Daug yra ir sąžiningai praturtėjusių žmonių. Tačiau yra nemažai ir negarbingai pralobusių, dažniausiai kitų sąskaita, dėl dažnai keičiamų ir netobulų įstatymų. Iš esmės administracinė valdininkija - tai buvusi partinė-ūkinė nomenklatūra, vienas kitą skatindami ir remdami susišlavė daugiausia visuomeninio turto, naudodamiesi įstatymų spragomis, dažnai specialiai tam paliktomis ar net prastumtomis, o dažnai ir visai pamindami tuos įstatymus.
Šį sunkiai išnarpliojamą mazgą galėtų perkirsti sąžiningai dirbantys teismai. Deja, užuot sąžiningai atlikę labai svarbią visuomenės piktžaizdžių gydymo pareigą, dažnai biurokratų aukas pasmerkia, o išteisina gobšuolius, sukeldami didžiausią nepasitenkinimą visuomenėje ir sumaištį valstybėje. O gero administravimo nebus be sąžiningai ir profesionaliai dirbančių teismų. Net įstoję į Europos Sąjunga mes galime susilaukti įvairių priekaištų ir net baudų. Tik įveikę šį svarbų kliuvinį, mes pagaliau persversime likimo svarstykles savo ir savo vaikų bei provaikaičių naudai. Todėl turime nesiblaškyti ir nedalyvauti V.Uspaskich siūlomame referendume, griežtai jį atmesti, nes dideli darbai ir laimė laukia mūsų kitoje srityje.

Gintautas BARŠČIAUSKAS
Klaipėda

© 2003 "XXI amžius"