XXI amžius

Lenkijos skausmas

Prieš 60 metų, vykstant aršiems Antrojo pasaulinio karo mūšiams, Vokietijos vyriausybė paskelbė pasauliui šiurpią žinią apie Baltarusijos teritorijoje, netoli Smolensko, Katynės miške, aptiktą masinę nužudytų žmonių kapavietę. Aštuoni masiniai kapai buvo kruopščiai užmaskuoti ir apsodinti dvejų metų pušaitėmis. Vokiečiai iškart nustatė, jog tai 1940-ųjų balandį nužudytų lenkų karininkų, sovietų armijos paimtų į nelaisvę 1939 metais, po Lenkijos kapituliacijos prieš hitlerinę Vokietiją ir Sovietų Sąjungą, kapai. Kitaip tariant, ne paimtų į nelaisvę mūšio lauke, o čekistų areštuotų Sovietų Sąjungos užimtoje Lenkijos teritorijoje. Vokietijos vyriausybė apie Katynės miško radinį paskelbė pasauliui 1943 m. balandžio 13 d. ir išreiškė pageidavimą, kad kokia nors nepriklausoma tarptautinė institucija ištirtų tuos masinius kapus. Į tą pageidavimą bemat atsiliepė tuomet Londone rezidavusi emigracinė Lenkijos vyriausybė. Tai sukėlė tam tikrą sąmyšį ne tik Maskvoje, bet ir tuomečių SSRS sąjungininkių sostinėse Londone ir Vašingtone. Mat emigracinė Lenkijos vyriausybė pasiūlė, kad tokį tyrimą atliktų Tarptautinis Raudonasis Kryžius (TRK). Nors, kaip galima spręsti iš vėliau pasirodžiusių istorikų ir to meto politinių veikėjų memuarų, ir Vašingtone, ir Londone iškart buvo susigaudyta, kad Katynės kapavietės - ne vokiečių propaganda, o šiuos lenkų karininkus nužudė sovietų čekistai. Tačiau sąjungininkai, bijodami supykdyti Staliną, arba, kaip jį Vakaruose vadindavo, „dėdulę Džo“, net nebandė sutikti su kokiu nors tarptautiniu tyrimu. Tuo labiau kad Stalinas neturėjo jokių reikalų su Tarptautiniu Raudonuoju Kryžiumi, kuris siūlė pagalbą padėti iš bado mirštantiems sovietų belaisviams vokiečių stovyklose. Kai tuo tarpu anglų, prancūzų, amerikiečių belaisviai tą pagalbą iš TRK gaudavo ir nemirė iš bado kaip raudonosios armijos kareiviai.
Tad vokiečiams neliko nieko kito, kaip savo iniciatyva sudaryti tarptautinę komisiją Katynės žudynėms ištirti. Į komisiją buvo įtraukti labai autoritetingi to meto medicinos ir kriminologijos ekspertai iš daugelio šalių. Dauguma jų buvo savo sričių profesoriai iš įvairių Europos universitetų, pagarsėję savo moksliniais tyrimo darbais. Tarp jų - Šveicarijos Ženevos universiteto teismo medicinos profesorius daktaras Navilis, Vengrijos Budapešto universiteto kriminologijos ir teismo medicinos profesorius dr. Orsas, Belgijos Gento universiteto profesorius dr.Spelers, Italijos Neapolio universiteto kriminologijos ir teismo medicinos prof. dr. Palmieris. Taip pat tokio pat aukšto lygio profesoriai iš Olandijos, Vengrijos, Danijos, Bulgarijos, Suomijos ir kitų šalių.
Komisija ištyrė aštuonis masinių žudynių kapus, kuriuose buvo mažiausiai dvylikos tūkstančių nužudytų lenkų karininkų palaikai. Daugiau kaip keturi tūkstančiai kūnų buvo moksliškai ir mediciniškai ištirti bei identifikuoti. Nustatytos jų asmenybės ir tikslus nužudymo laikas. Be to, ir vietiniai gyventojai, nors ir labai įbauginti, papasakojo komisijos nariams patys matę vežant lenkų belaisvius šaudymui į Katynės mišką. Dar gorbačiovinės „perestrojkos“ metais Rusijos spaudoje buvo rašoma apie tų liudytojų parodymus, kurie dar gerai prisimena tą košmarą. Tarp nužudytųjų buvo atpažinti dviejų Lenkijos kariuomenės generolų M.Smaravinskio ir B.Bogaterevičiaus, dvylikos pulkininkų, 50 pulkininkų leitenantų, 165 majorų, 440 kapitonų, 146 karo gydytojų, dešimt veterinarijos gydytojų, vieno karo kapeliono, 221 civilio bei žemesnio rango kariškių, taip pat ir eilinių karių kūnai. Tarptautinė komisija savo tyrimo išvadas paskelbė specialiu tyrimo aktu 1943 m. balandžio 30 d.
Po karo netgi komunistinės Lenkijos teisingumo ministras Sviatkovskis buvo pavedęs daktarui R.Martiniui ištirti Katynės miško masinius kapus. Tų tyrinėjimų metu buvo absoliučiai patvirtintos vokiečių iniciatyva sukurtos 1943 metų tarptautinės komisijos išvados, jog lenkų karininkus sušaudė sovietai 1940 metų balandžio-gegužės mėnesiais.
Tais pačiais metais, kai Lenkijos teisingumo ministras Sviatkovskis drįso ištirti Katynės miško tragediją, 1947-aisiais įvyko pagal stalininį modelį surengti vadinamieji Seimo rinkimai, po kurių aršus stalinistas Boleslavas Bierutas Stalino paliepimu įvedė žiaurią komunistinę diktatūrą, ne ką švelnesnę nei Sovietų Sąjungoje. Vien už kalbas apie Katynės miško žudynes galėjai ilgiems metams atsidurti kalėjime ar sovietiniuose lageriuose. Kalėjimo neišvengė netgi idėjinis komunistas, bandęs pasipriešinti stalininei represijų politikai, Vladislavas Gomulka. Jis buvo areštuotas ir įgrūstas į kalėjimą 1948 metais ir paleistas iš jo tik po 1956-ųjų Vengrijos ir 1957-ųjų Poznanės darbininkų sukilimų. Tuomet Maskva paskyrė V.Gomulką Lenkijos vadovu. Jo valdymo metais buvo pasirodę netgi publikacijų apie Katynės žudymus. Tačiau oficialiai komunistinė Lenkijos valdžia viską neigė. Netgi atėjus valdžion M.Gorbačiovui, kai visame satelitiniame „socialistiniame lageryje“ griuvo komunistiniai režimai, Maskva atkakliai bandė slėpti nepaneigiamus faktus apie Katynės žudynes. Tik žlugus Sovietų Sąjungai, Rusijos prezidentas B.Jelcinas ryžosi perduoti Varšuvai dokumentus apie šį eilinį Stalino ir jo sėbrų nusikaltimą.

Petras KATINAS