| Tokį
Jį pažinojau
Mane labai skaudina mūsų krašto
oficiali dvasinė situacija, kai ir spaudoje, ir televizijoje tik
ir girdi šou, visokius iškraipytus klasikos teatre pastatymus, dailės
vienadienius fluksus ir pan. O svarbiausia užmirštame ką tik išėjusias
ar šalia mūsų gyvenusias ar gyvenančias asmenybes, kurios tiek daug
davė mūsų tautai, mūsų kraštui, jos kultūrai.
2002-ųjų gruodžio 24 d., per pačias Kūčias, sukako lygiai 85-eri
nuo poeto, vertėjo, redaktoriaus, publicisto, visų kultūros įstaigų
(muziejų, bibliotekų) iniciatyvų rėmėjo Eugenijaus Matuzevičiaus
gimimo. Nei Literatūra ir menas, kur ne vienerius metus dirbdamas
jis atvedė į literatūrą gražų būrį dabar žinomų poetų ir rašytojų,
net trumpu straipsneliu jo neprisiminė, neprisiminė nei televizija.
Ak, kuo virtome? Juk ir mes išeisim, nė vienas žmogus tiek, kiek
ąžuolas, negyvena. Ar norime, kad mūsų vaikai ir vaikaičiai taptų
mankurtais?! Turbūt nepaisytume, kad mūsų kultūra, einant į Europą,
būtų sutrypta, ištrinta?! Europoje be savito žodžio, savitos kultūros
mes nereikalingi. Na, pasibariau, įskaudinta tokio abejingumo, nesirūpinimo
tautos dvasinėmis vertybėmis, imsiu kalbėti jau konkrečia tema.
Taigi rašytojas Eugenijus Matuzevičius.
Pirmąkart jį pamačiau 1948-aisiais Kaune, literatūros vakare, aukštą
(toks man, gimnazistei, tada atrodė), liekną ir su tamsiarėmiais
akiniais. O konkrečiai susidūriau jau po studijų Vilniaus universitete,
kai pradėjau dirbti Kauno tiesos redakcijoje. Kuravau kultūrą
ir, aišku, teko daug bendrauti su dailininkais, aktoriais, rašytojais.
Pradėjau leisti Kūrybinę savaitę, kultūros priedą prie Kauno
tiesos. Ir tuoj pat E.Matuzevičius Literatūroje ir mene tai pastebėjo,
optimistiškai linkėdamas tam leidiniui sėkmės. E.Matuzevičius mokėjo
džiaugtis kiekvienu pozityviu įvykiu mūsų dvasiniame pasaulyje,
kolegų, jaunesnių ir vyresnių, nauju žodžiu, nauja knyga, sukurtu
vaidmeniu ar dailės kūriniu.
Pamenu, kaip rinkom pirmajam Poezijos pavasariui vietą
Tuometinė
Kauno vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja kultūros reikalams
J.Narkevičiūtė ne vieną kartą sukvietė rašytojus iš Vilniaus, tarp
kurių buvo ir E.Matuzevičius. Nuo to meto mudu ėmėme dažniau keistis
laiškais, nuomonėmis, jis mielai talkino Kūrybinei savaitei, ypač
artėjant Poezijos pavasariui.
Mane žavėjo jo nesavanaudiškas noras padėti savo kolegoms, pavyzdžiui,
jis rašė Jono Graičiūno, Albino Žukausko knygų recenzijas, važinėjo
su Albinu, talkindamas kūrybos vakaruose. Arba, kai senas literatas
ir pedagogas iš Klaipėdos Vladas Nausėdas ryžosi versti į lietuvių
kalbą Nibelungų giesmes, E.Matuzevičius, nors ir labai užimtas,
sutiko padėti įveikti šį kietą riešutą. Buvau liudininkė (gyvenau
su E.Matuzevičiumi rašytojų namuose Palangoje, gretimuose kambariuose),
kai V.Nausėdas vis atvažiuodavo tartis ar atveždavo naujai išverstus
gabalus redaguoti.
Štai dar vienas atvejis. Artėjo jau mirusio ir praėjusio lagerių
golgotas aktoriaus ir rašytojo Kazio Inčiūros 70-asis gimtadienis.
Žmogus miręs, kaip dabar dažnai galvojam, kam ir prisiminti, bet
E.Matuzevičius, kaip rašė man laiške (1976 10 04), grįžęs iš Palangos,
visą laiką skyrė K.Inčiūros 70-ųjų gimimo metinių paminėjimui ir
Vidugiriuose, Troškūnuose, Anykščių rajone, ir Vilniuje, Respublikinėje
bibliotekoje, parašė ir spaudai straipsnių (Literatūrai ir menui,
Kultūros barams, Gimtajam kraštui ir kitiems leidiniams). Tai,
žinoma, - sakė laiške E.Matuzevičius, - atėmė nemažai laiko ir energijos.
Bet
niekas kitas šiais darbais nenorėjo savęs varginti. Todėl
visą tą krūvį aš turėjau vyriškai nešti ligi galo. Minėjimo vakarai
praėjo gražiai, gerai.
E.Matuzevičius puikiai jautė formą, žodžio spalvas ir atspalvius
(nuolat pavartydavo Jono Jablonskio raštus, Didžiojo lietuvių kalbos
žodyno tomus), todėl vyresni kolegos kreipdavosi, prašydami būti
jų knygų redaktoriumi, recenzentu, patarti. Tačiau jau ne visi galėjo
ta galimybe pasinaudoti. Turbūt mažai kas žino, kad užjūriuose savo
laiku išėjo jo mokslo draugo, anksti mirusio (teisingiau, žuvusio)
Vytauto Mačernio Poezija, E.Matuzevičiui talkinant. Sovietų Lietuvoje
tada šis vardas nebuvo minimas, o apie raštų išleidimą ir kalbos
negalėjo būti. Vienoje televizijos laidoje, o paskui ir man taip
pat V.Mačernio studijų draugas poetas Kazys Bradūnas pasakojo, kad
jie išvyko iš Lietuvos neturėdami autentiškų V.Mačernio kūrybos
tekstų, o jo raštus būtinai reikėjo išleisti. Tai E.Matuzevičius,
žiūrėk, iš Rygos, Talino, Ukrainos kurio kampo, Sibiro ar kurios
kitos vietovės ir siunčia nurašęs eilėraštį po eilėraščio. Tikriausiai
dirbdamas Dubultų ar kituose Rašytojų sąjungos kūrybos namuose ir
susitikdamas su įvairių tada Sovietų Sąjungos kampelių rašytojais
(o E.Matuzevičius labai mokėjo bendrauti, imponuodavo savo erudicija
ir nuoširdumu) ir paprašydavo, kad jo laišką išsiųstų. O jau siųsdamas
paskutinįjį Malda į šv. Kazimierą prirašęs, kad, girdi, nors
ir menkas religinis eilėraštis, bet jis yra V.Mačernio, ir taip
užsitikrino, kad pašto cenzūra laišką praleis ir jis pasieks adresatą.
Vėliau, jau akivaizdžiai susitikus su grįžusiu Lietuvon K.Bradūnu,
paaiškino prierašo atsiradimą, tačiau K.Bradūnas sakęs ir be paaiškinimo
supratęs.
E.Matuzevičius ne tik išėjusius skaitytojams primindavo, ne tik
vyresnės kartos rašytojus, bet ir mielai, aukodamas savo laiką,
rašydavo vidines recenzijas jauniesiems autoriams, ir taip jų knygos
išvysdavo dienos šviesą.
Tačiau, jusdamas, kaip greit bėga dienos, kartkartėmis išvykdavo
į Rašytojų sąjungos namus padirbėti (labai mėgo Dubultus, Druskininkus,
Palangą), t.y. pabėgdavo nuo brangų laiką sugraužiančių posėdžių,
konsultacijų ir kito visuomeninio darbo, nes, kaip rašo 1976 11
13 laiške, vis dėlto reikia šiek tiek sveikatą pasaugoti, reikia
ir savo darbams skirti daugiau dėmesio, nes maestro Laikas nepadarys
jokių nuolaidų ir nieko neatleis.
Jei ko nors E.Matuzevičius imdavosi, tai nuoširdžiai ir preciziškai
įvykdydavo iki galo. Tai buvo tikras riteris.
Jis buvo didelės vidinės kultūros žmogus, iš kurio mums ne vienam
reikėtų pasimokyti, pavyzdžiui, dabar parašęs dažnai laukęs nelaukęs
negausi atsakymo, o E.Matuzevičius labai gerbė laiško autorių. Jis
ne tik dėmesingai atsakydavo, bet visad laiškas būdavo įdėtas į
švaraus popieriaus dėklelį. Laiškų tekstas betarpiškas, tarsi kalbėtųsi
su tavim, kartais pateikdamas hipotezę, kartais patardamas ar pasiginčydamas,
o kartais ir pabardamas. Atskiros teksto vietos pabrėžtos ar pabrauktos
kitu rašalu, kad atkreiptum dėmesį.
Jam rūpėjo viskas spauda, autoriai, jų požiūriai, bibliotekos,
muziejai, leidyklos, žodžiu, - mūsų kultūra. Štai fragmentas iš
jo laiško, rašyto man 1976 m. liepos 10 d., t.y. artėjant Literatūros
muziejaus (Maironio lietuvių literatūros muziejus) atidarymui. Sakosi
norįs, kad atidarymas sutaptų su Kaunui labai reikšmingu įvykiu
paminklo Maironiui atidengimu. Tada Kauno senamiestis bus pilnutinai
įdvasintas (humanitarine, literatūrine prasme). Ir, aišku, Jūsų
ilgas, sunkus, alinantis darbas bus įprasmintas. Jo rezultatas
bus gražus istorinis atpildas. Prasidės naujas muziejaus etapas.
Kaip jau esu minėjusi, E.Matuzevičius buvo atidus kiekvienam autoriui,
ypač tam, kuris vis būdavo paliekamas šalikelėj. Ir vėl citata iš
laiško, rašyto man 1976 m. liepos 9 d.
Nuoširdžiai apsidžiaugiau, kai Nemune (1976, Nr. 3) aptikau Marijos
eilėraščius, gražiai ir skoningai išspausdintus. Maloni publikacija!
Širdingiausiai sveikinu, linkiu geriausios kūrybinės sėkmės! Pats
laikas, Marija, parengti ir išleisti rinkinį. Delsti jau jokiu
būdu nebereikėtų
Ar daug mes dabar turime rašytojų, kurie nuoširdžiai rūpintųsi kitais
ateinančiais ar jau triūsiančiais literatūroje?! Aš pažinojau
tik A.Venclovą, E.Mieželaitį, E.Matuzevičių
Arba štai vėl ko vertos pamokos, bet neįkyrios, nuoširdžios, tarsi
pokalbis su tavim. Poezijoje, savo eilėraščiuose žmogus (t.y. autorius)
turi išsivaduoti iš santūrumo, iš tramdymosi. Jis turi būti
jis ( su visu savo vidumi, džiaugsmu, sielvartu, abejonėmis, viltimi,
kančia, nusistebėjimu ir t.t.). Tai suteikia poezijai spalvų
O, beje, pareiga ne yda! Žmogaus ryšio su kitais žmonėmis, su
visuomene, su kultūrinėmis vertybėmis ir jų išsaugojimu taurus požymis.
Ir tame pat laiške labai sielvartauja: Šiandien rytą sužinojau
šiurpią žinią: staiga mirė Antanas Jonynas
Niekaip negaliu atsipeikėti.
Tiek jis turėjo kūrybinių planų, taip norėjo dirbti! Ir štai viskas
nutrūko
Neatšaukiamai!..
Toks E.Matuzevičius buvo, tokį jį pažinojau.
Jis labai vertino konkretų faktą. Todėl turbūt turėčiau dabartiniam
skaitytojui paminėti vieną kitą E.Matuzevičiaus biografijos momentą.
Gimė jis Rusijoje, Dono srities Uriupino stanicoje, kur buvo Pirmojo
pasaulinio karo įvykių nublokšta šeima. Grįžus apsigyveno su tėvais
Šiaurės Lietuvoje, Krinčine. Tėvas buvo savamokslis vaistininkas,
tačiau išlaikęs egzaminus ir gavęs provizoriaus padėjėjo teises.
Pirmasis būsimo rašytojo mokytojas ir buvo tėvas. Jau šešerių jis
puikiai skaitė. Tos dienos, - rašo savo autobiografijoje, - kai
aš pramokau skaityti, buvo viena laimingiausių valandėlių mano gyvenime.
Radau nuostabų raktą į naują ir platų pasaulį. Nuo tada aš ištikimai
pamilau knygą ir tą gražią ištikimybę saugau ligi šiol. Baigęs
Krinčino pradžios mokyklą pradėjo mokslus Biržų gimnazijoje. Mokydamasis
gyveno pas tėvo seserį ir motiną. Senelė, mokėjusi daug Šiaurės
Lietuvos dainų ir pasakų, jį burte užbūrė. Be abejo, ir žodyno turtai
iš tų dienų. 1932 metais pats pabandė rašyti. 1933-1934 metais vaikų
ir jaunimo spaudoje buvo išspausdintas vienas kitas jaunojo autoriaus
eilėraštis. Daug skaitė, ypač poetus, kurie, E.Matuzevičiaus žodžiais
tariant, tik pakliūdavo į rankas. Žavėjosi Maironio lyrika ir
baladėmis, V.Krėvės padavimais, V.Mykolaičio-Putino Kunigaikščiu
Žvainiu, J.Janonio, K.Binkio, K.Borutos, K.Jakubėno, S.Nėries,
J.Tysliavos eilėraščiais ir ypač Vytės Nemunėlio (Bernardo Brazdžionio)
kūryba. Jau mokydamasis vyresnėse klasėse įsijungė į gimnazijos
literatų būrelio veiklą, buvo išrinktas jo pirmininku. Tuo laiku
susipažino su labai išprususiu žmogumi, poetu ir vertėju Kostu Snarskiu.
Jis, E.Matuzevičiaus žodžiais tariant, atvėrė naujus poezijos
žemynus. Iš K.Snarskio lūpų tada pirmą kartą išgirdau V.Vitmeno,
A.Bloko, V.Majakovskio, S.Jesenino, Z.Bagrickio, B.Pasternako, N.Asejevo,
J.Utkino eilėraščius, kurie man padarė didelį įspūdį. Bendraudamas
su K.Snarskiu, E.Matuzevičius gavo pirmąsias pamokas, kaip reikia
vertinti literatūros kūrinį, kaip reikia išklausyti kito nuomonę
ir, žinoma, apie poezijos kūrinio vertimo stebuklą.
1939-aisiais pradėjo Vytauto Didžiojo universitete studijuoti lietuvių
kalbą ir literatūrą ir papildomai filosofiją bei meno istoriją.
Parama iš namų buvo menka, tačiau pietums ir už kambarėlį užsimokėti
užsidirbdavo skaitydamas korektūras leidyklose, taisydamas (redaguodamas)
rankraščius redakcijose. Jo lektūros sąrašuose atsirado vis naujų
autorių P.Verharnas, M.Prusas, Š.Bodleras, R.M.Rilkė, A.Strindbergas,
M.Heidegeris
Nuo 1940-ųjų rudens dirbo mokytoju Joniškyje, Šiauliuose ir Panevėžyje.
1945 metais buvo priimtas į Rašytojų sąjungą. Čia jį rėmė ir apsaugojo
nuo ištrėmimų P.Cvirka, A.Venclova, V.Drazdauskas, P.Vaičiūnas ir
kt. Taip E.Matuzevičius pateko dirbti į Grožinės literatūros leidyklą
(1946-1953), paskui dirbo Rašytojų sąjungoje poezijos konsultantu
ir net vienuolika metų Literatūroje ir mene, kur suformavo literatūrines
savaitraščio tradicijas ir per jo puslapius atvedė į literatūrą
visą būrį žymių ir žinomų autorių.
Pirmas E.Matuzevičiaus eilėraščių rinkinys Pavasario taku pasirodė
1941 metais. Beje, jo rinkiniai yra išėję ir rusų, baltarusių, latvių,
ukrainiečių kalbomis. E.Matuzevičius yra ypatingai nusipelnęs mūsų
literatūros populiarinimui kitose tautose (čia pasitarnavo jo mokėjimas
bendrauti ir erudicija), pats yra išvertęs per 40 autorių kūrybos,
daugiausia poezijos.
Buvo jautrus kitam autoriui, bet savikritiškas sau ir niekad nebijojo
pasimokyti ar pripažinti klydęs.
E.Matuzevičius man ne tik rašytojas ir vertėjas, bet svarbiausia
jis nuoširdžiai rūpinosi mūsų kultūra dabar ir jos ateitim, jos
likimu. Ir niekad negailėjo gero žodžio.
Marija MACIJAUSKIENĖ
© 2003 "XXI amžius"
|