Karalius
Mindaugas ir Lietuva
Karalius Mindaugas, kurio karūnavimo
750-ąsias metines šiemet švenčiame, dar nėra tinkamai įvertintas
savo tėvynainių. Tradiciškai mes labiau vertinome kitus Lietuvos
valdovus. Šlovinome Vytautą, LDK galybės sukūrėją, Gediminui teko
Vilniaus įkūrėjo laurai. Dažnai prisimenamas ir Kęstutis. Paskutiniajame
dešimtmetyje kiek sušvelnėjo ir anksčiau skeptiškai vertinto Jogailos
įvaizdis. Tuo tarpu Mindaugas dažnai įvardijamas kaip nepavykusio
krikšto sumanytojas ar valdovas, nesugebėjęs užtikrinti savo karalystės
tęstinumo.
Tik po 1990 metų Mindaugas palengva pradėtas reabilituoti. Atgautoji
nepriklausomybė privertė mus atsigręžti ir į savos valstybės ištakas,
iš naujo permąstyti Lietuvos vietą Europos ir pasaulio istorijoje.
Šiemet pirmasis ir paskutinis mūsų karalius pagerbiamas daugybe
kultūrinių ir šventinių renginių. Pagaliau Mindaugui iškilo paminklas,
sostinėje jau žvilga naujutėlis tiltas per Nerį. Buvo pasakyta
daug prasmingų ir dar daugiau banalių šventinių kalbų. Tauta švęntė
ir linksminosi. Bet ką galima pasakyti apie šią šventę, eiliniam
Lietuvos piliečiui suvokiamą kaip eilinį pasilinksminimą? Ar tradicinio
masinio triukšmavimo fone neišbluks Mindaugo, valstybės įkūrėjo,
atminimas?
Kalbą apie Mindaugą karalių reikia pradėti nuo Mindaugo krikštytojo.
Dar 1219 metais jis minimas tik kaip vienas iš kelių vyresnių
Lietuvos kunigaikščių. O jau po trijų dešimtmečių jis nemažos
valstybės valdovas, jis krikštijasi, jis karūnuojamas. Galima
tik nustebti kaip jam tai pavyko padaryti?