|
RUBRIKOS
|
| Pirmasis
puslapis |
|
ARCHYVAI
|
| Dievas,
Tėvynė, Žmogus
Jau metai, kai netekome Poeto. Bet likome su Juo, su Kunigaikščių miestu ir Viešpaties žingsniais, su Didžiąja kryžkele ir Vidudienio sodais, su daugybe posmų, išmoktų dar pradinės mokyklos suole, kartotų studijų auditorijose, partizanų žeminėse, Sibiro sniegynuose ir Čikagos priemiesčiuose. Ir nėra jėgos, kuri ištrintų tą atmintį, nors laikas grėsmingai bando kėsintis į šį mūsų turtą. Todėl privalome ne tik jį branginti, bet ir kasdien prižiūrėti. Čia spausdinamos eilutės tai tik priminimas, kad nuolat atsiverstume didžiojo meistro puslapius, kuriuose tiek šviesos ir grožio. Viešpatie, tai Tu ten praėjai Kad B.Brazdžionio poezijoje žymi vieta tenka religinei lyrikai, žino visi. Ir pripažįsta visi. Net tie, kuriems ši tematika yra svetima. Tačiau svarbiausia šiandien, atrodo, yra suvokti B.Brazdžionio kūrybos visumą, apimtį, nužymėti jos vietą visoje mūsų religinėje poezijoje, turinčioje ne tik senas tradicijas, bet ir reikšmingų laimėjimų. |
||
Lietuvių liaudies estetikos bruožai Liaukimės manę, kad menas ir grožis gyvenime prabanga. Taip mūsų liaudies nemanyta. Paulius GALAUNĖ Eseistinė apybraiža
Lietuviams iš prigimties būdingas grožio pajautimas. Šitos natūralios pajautos atėjo per liaudies dainą, rūtų darželį, ratelio prieverpstę, margutį, koplytėlę, per kasdienį bendravimą su žmonėmis. Kas labiausiai galėjo sužadinti pirmapradę žmogaus dvasinę regą, jeigu ne gamtos artumas, nes gamta seikėja ne tiktai materialias dovanas. Patriarchalinis kaimas ilgus metus saugojo bendravimo savastį, elgesio gerumą, moralinį grožį, estetines pagavas. Tai aiškiai matyti iš tautosakos, papročių, švenčių, liaudies meno. Norint pažinti žmonių dvasią, būtina susipažinti su įvairiapuse jų kūryba, o norint suvokti paprastą ir natūralų kūrybos grožį, nebūtina jo ieškoti dainos įmantrume, pastato modernume, papročio universalume. Tereikia pabūti kurį laiką kaime kartu su visais. Turiu galvoje ne šiandienį plytų miestelį, bet savitą dzūkų ar pamerkijos gatvinį kaimą, žemaičių vienasėdį, suvalkiečių želdynuose skendinčią sodybą. Kaimo žmonių grožio samprata yra itin savaiminė ir dabar dar kai kur neužgožta miesto įtakos. |
