| Ryškūs
pokyčiai pasaulinėje Katalikų Bažnyčios statistikoje
|
Seserų vienuolių skaičius
pasaulyje
pastaraisiais dešimtmečiais nuolat mažėja |
|
Misijinio darbo rezultatas
dvasinių pašaukimų gausa Afrikoje |
Šiais, 25-aisiais, jubiliejiniais
popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato metais Katalikų Bažnyčios
pasaulinė statistika nagrinėjama su ypatingu susidomėjimu: per paskelbtus
duomenis stengiamasi įvertinti tam tikras bažnytinės plėtotės tendencijas,
kurios, be abejonės, turės įtakos Katalikų Bažnyčios gyvenimo perspektyvoms
XXI amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais tiek atskiruose žemynuose,
tiek ir globaliniu mastu.
Štai, pavyzdžiui, birželio antrojoje pusėje Vatikano bažnytinės
statistikos centrinės tarnybos paskelbtoje analizėje, kurioje remiamasi
naujausio Popiežiškojo žinyno Annuario Pontificio duomenimis,
pabrėžiama, kad nuo popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato pradžios
(1978 metų pabaiga) iki 2001 metų pabaigos katalikais krikštytų
žmonių pasaulyje padaugėjo 40,2 proc. Jeigu 1978-aisiais Katalikų
Bažnyčiai priklausė 757 mln. narių, tad baigiantis 2001-iesiems
(tai naujausi duomenys, pateikti Annuario Pontificio-2003) jų
buvo 1061 mln. Minėtas 40,2 proc. augimas per pastaruosius 23 metus
bažnytinės statistikos ekspertų vertinamas kaip lėtas, nes apskritai
planetos gyventojų per tą patį laikotarpį padaugėjo 45,8 proc.,
tai yra katalikų daugėjimas buvo mažesnis, todėl jų dalis pasaulyje
sumažėjo.
Žinoma, palyginti su atskirų žemynų statistika, katalikų skaičius
kito labai nevienodai, kas atspindėjo ne tik evangelizacinių pastangų
rezultatus, bet ir bendrąsias demografines tendencijas. Štai Europoje
per 1978-2001 metų laikotarpį katalikų skaičius išaugo tik 5,3 proc.,
o pastaraisiais metais jis netgi mažėja. Tai susiję ne tik su žemyne
vykusios sekuliarizacijos pasekmėmis (jeigu, pavyzdžiui, Prancūzijoje
tik apie trečdalis naujagimių yra krikštijami, tai katalikų dalis,
tarp šalies gyventojų dabar sudaranti apie 65 proc., perspektyvoje
natūraliai mažės), bet taip pat ir su apėmusia demografine krize.
Dėl Europoje sumažėjusio gimstamumo (senasis žemynas tampa senelių
žemynu) nyksta bendrasis gyventojų skaičius, todėl mažėja ir europiečių
katalikų.
Per minėtą 23 metų popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato laikotarpį
Afrikoje katalikų skaičius išaugo beveik pusantro karto. Jų gausėjimo
sparta netgi pralenkė bendrąjį šio žemyno demografinį gyventojų
skaičiaus augimą, ir tai kalba apie sėkmingus misionierių darbo
rezultatus. Azijoje katalikų daugėjo taip pat palyginti sparčiai
71 proc., tačiau evangelizacijos baruose reikėtų laukti didesnės
pažangos. Juk Azijoje gyvena daugiau kaip pusė planetos gyventojų,
o katalikai sudaro tik tris procentus bendro jų skaičiaus. Tiesa,
Aziją jau pasidalijusios didžiosios religijos, todėl aktyvesnė
misijinkystė čia susilaukia gana stipraus pasipriešinimo ir netgi
krikščionių mažumos diskriminavimo, todėl reikalingas lankstumas
ir tarpreliginis dialogas.
* * *
Ypač svarbi yra sielovadoje dirbančių
asmenų statistinė dinamika, nes būtent jie palaiko Katalikų Bažnyčios
realų gyvybingumą ir garantuoja pastoracijos tęstinumą. Annuario
Pontificio2003 duomenimis, 2001 metų pabaigoje visame pasaulyje
sielovadoje darbavosi 4,27 mln. žmonių: 4649 vyskupai, 405067 kunigai
(266448 dieceziniai kunigai ir 138619 kunigai vienuoliai), 29204
nuolatiniai diakonai, 54970 vienuoliai, neturintys kunigystės šventimų,
792317 seserys vienuolės (tarp jų 51973 vienuolės, priklausančios
kontempliatyvioms kongregacijoms), 31512 pasaulietinių institucijų
nariai, 112244 kunigystei besirengiantys seminaristai, 139078 pasaulietiniai
misionieriai ir 2,9 mln. katechetų.
Statistiniai duomenys rodo, kad diecezinių kunigų pasaulyje daugėja,
o kunigų vienuolių mažėja ir šis santykis apsprendžia bendrąją dvasininkų
skaičiaus kaitą. Štai per vienerius metus (tarp 2000 ir 2001 metų
pabaigos) diecezinių kunigų pasaulyje padaugėjo 667, tačiau kunigų
vienuolių sumažėjo 778 ir tai apsprendė bendrąjį neigiamą balansą
(111). Palyginti su pastarųjų penkerių metų statistika (1996-2001),
balansas yra teigiamas (+731), nes diecezinių kunigų per tą laikotarpį
padaugėjo 3549, o kunigų vienuolių sumažėjo 2816. Vertinant kunigų
skaičiaus dinamiką nuo popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato pradžios,
balansas vėl tampa neigiamas, nes per 1978-2001 metų laikotarpį
kunigų vienuolių sumažėjo net apie 20 tūkst. ir šio mažėjimo negalėjo
kompensuoti diecezinių kunigų skaičiaus išaugimas 4 tūkst. Bendras
kunigų skaičius pasaulyje per pastaruosius 23 metus sumažėjo apie
keturis procentus.
Kadangi per minėtą 1978-2001 metų laikotarpį pasaulyje katalikų
skaičius išaugo 40 proc., o kunigų skaičius sumažėjo keturiais procentais,
tai atitinkamai turėjo gerokai išaugti kunigų sielovadinio darbo
krūvis. Jeigu 1978 metais vidutiniškai vienam pasaulio kunigui teko
1797 katalikai, tai 2001 metais - jau 2619 katalikų, tai reiškia
pastoracinio krūvio išaugimą netgi 45 proc.
Žinoma, atskirose pasaulio dalyse dvasininkų skaičiaus augimas yra
nevienodas ir atspindi tiek demografinius, tiek sekuliarizacijos
bei evangelizacijos eigą. Jau buvo minėta, kad per pastaruosius
23 metus (nuo 1978 iki 2001-ųjų pabaigos) Afrikoje katalikų padaugėjo
pusantro karto. Tačiau kunigų skaičiaus augimas juodajame žemyne
buvo dar didesnis dvasininkų padaugėjo netgi 2,2 karto! Azijoje
taip pat kunigų skaičiaus didėjimas (90 proc. per 23 metus) pralenkė
katalikų daugėjimą (71 proc.). Tuo tarpu daugelyje Vakarų pasaulio
šalių kunigų skaičius nuolat mažėjo. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos
Valstijose nuo 1978 metų kunigų (diecezinių ir vienuolių) sumažėjo
apie 20 proc.
Nors daugelyje Europos šalių kunigų skaičius mažėja, tačiau vis
dėlto sielovadinė padėtis yra daug geresnė, negu, pavyzdžiui, Lotynų
Amerikoje, kur dvasininkų daugėja, tačiau vis dar labai trūksta.
Štai, pavyzdžiui, Vokietijoje, kur gyvena apie 30 mln. katalikų,
yra beveik 15 tūkst. diecezinių kunigų (per pastaruosius penkerius
metus jų sumažėjo vienu tūkstančiu). Tuo tarpu didžiausioje katalikiškoje
valstybėje Brazilijoje, kur gyvena apie 150 mln. katalikų, yra tik
dešimt tūkstančių diecezinių kunigų, ir jų sielovadinio darbo krūvis
tikrai didelis.
* * *
Tam tikrą optimizmą dėl dvasininkų
luomo skaitmeninių perspektyvų kelia nuolatinis klierikų daugėjimas
pasaulyje. Per paskutinius vienerius Vatikano statistikoje minimus
metus (2000-2001) seminaristų skaičius pasaulyje išaugo pusantro
procento - nuo 110583 iki 112244. Per visą statistikoje minimą popiežiaus
Jono Pauliaus II pontifikato laikotarpį (1978-2001) seminarijų studentų
skaičius beveik padvigubėjo, nes 1978 metais buvo apie 64000 klierikų.
Tačiau vėlgi atskirose pasaulio dalyse jų skaičiaus kaita buvo labai
nevienoda: Afrikoje per 23 dabartinio pontifikato metus klierikų
skaičius išaugo 2,7 karto, Azijoje - 1,4 karto, tuo tarpu Šiaurės
Amerikoje (JAV ir Kanada) sumažėjo netgi 40 proc.
Europoje 1978-2001 metų laikotarpiu klierikų padaugėjo aštuoniais
procentais, tačiau tiek šalių, tiek laiko atžvilgiu ši statistinė
dinamika buvo labai nevienoda. Per pirmuosius dešimt dabartinio
pontifikato metų (1978-1988) seminarijų studentų skaičius Europoje
buvo išaugęs 28 proc., tačiau per vėlesnius trylika metų jis vėl
nukrito daugiau kaip 15 proc. Ekspertai vertina, kad tam, jog kunigų
skaičius bent jau nemažėtų, tai yra dėl amžiaus atsistatydinančius
dvasininkus pakeistų naujai įšventinti kunigai, reikia, kad seminaristų
skaičius sudarytų mažiausiai 12,5 proc. esamo kunigų skaičiaus.
Pavyzdžiui, Lenkijoje ši dalis yra beveik dvigubai didesnė (klierikų
skaičius yra lygus apie 24,5 proc. šalyje esamo kunigų skaičiaus),
tačiau Anglijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ši dalis
yra gerokai mažesnė už reikalingą 12,5 proc. minimumą. Todėl kunigų
skaičius Vakarų Europos šalyse artimiausiais dešimtmečiais, matyt,
išlaikys mažėjimo tendenciją, taip sukeliant rimtų sunkumų sielovadai.
Dar labiau dramatiškesnė padėtis yra su seserimis vienuolėmis, kurių
skaičiaus spartaus mažėjimo Vakarų šalyse kol kas negali kompensuoti
gausėjantys pašaukimai Trečiajame pasaulyje. Per pastaruosius penkerius
metus (1996-2001) seserų vienuolių skaičius pasaulyje sumažėjo nuo
828660 iki 792317. Didžiausias sumažėjimas per šį laikotarpį užfiksuotas
Europoje (-39058) ir Šiaurės Amerikoje (-17201), tuo tarpu Afrikoje
(+4002) ir Azijoje (+14552) moterų kongregacijos gerokai pasipildė
naujomis narėmis. Nepaisant didelio sumažėjimo, daugiausia seserų
vienuolių tebėra Italijoje (2001 metais jų buvo 111032), o štai
antrą vietą, aplenkiant Jungtines Amerikos Valstijas, jau užėmė
Indija, kur yra 83186 moterų vienuolijų narės.
Yra keturios kategorijos pastoracinės srities darbuotojų, kurių
skaičius stabiliai didėja. Per vienerius metus (2000-2001) nuolatinių
diakonų pasaulyje pagausėjo 4,9 proc., pasaulietinių institutų narių
skaičius atitinkamai išaugo 2,7 proc., pasauliečių misionierių 10,1
proc. ir katechetų - 6,5 proc. Tačiau šie asmenys tik iš dalies
gali kompensuoti pagrindinių dvasinių luomų - kunigų ir vienuolių
- išryškėjusias skaitmeninio augimo problemas.
* * *
Neseniai Vašingtone (JAV) veikiančiame
katalikų apaštalavimo sociologinių tyrimų centre CARA buvo išleista
išsami studija Globalinė katalikybė, (Global Catholicizm), kurioje
apžvelgiami dideli statistiniai pasikeitimai pasaulinėje Katalikų
Bažnyčioje, įvykę XX amžiuje (1900-2000 metais). Skaitant šios knygos
aptarimą, pateiktą katalikų žinių agentūros CNS, peršasi aiški išvada:
per praėjusį šimtmetį katalikybė realiai iš europinės religijos
pasidarė tikra globaline religija, taip įgyvendinant Kristaus
apaštalams duotą nurodymą skelbti Evangeliją iki pasaulio pakraščių.
Iš tikrųjų, jeigu 1900 metais iš visų tuomet planetoje buvusių 267
mln. katalikų du trečdaliai gyveno Europoje, tai 2000 metais europiečiai
sudarė tik šiek tiek daugiau nei ketvirtadalį to milijardo katalikų,
kuriuos turime pasauliniame kontekste. Per praėjusį šimtmetį Europoje
katalikų padaugėjo 55 procentais, tačiau Amerikoje (Šiaurės ir Pietų)
jų skaičius išaugo septynis kartus, o Afrikoje net 70 kartų (!).
2000 metais Šiaurės ir Pietų Amerikoje (nors pagrindinis svoris
čia tenka lotyniškajai jos daliai) gyveno 520 mln. katalikų, Europoje
280 mln., Afrikoje 130 mln., Azijoje 108 mln. ir Okeanijoje (Australijoje
ir Ramiojo vandenyno salose) aštuoni milijonai katalikų.
Knygoje Global Catholicism lyginami atskirų pasaulio dalių ir
šalių Bažnyčios statistiniai duomenų pasikeitimai tarp 1900, 1950
ir 2000 metų. Kadangi sparčiausi pokyčiai išryškėjo būtent antrojoje
praėjusio šimtmečio pusėje, tai pastarųjų tendencijų apžvalga turi
didžiausią vertę, kuri atskleidžia tam tikrą išlikusių katalikų
ir sielovadininkų pasiskirstymo netolygumą. Štai, pavyzdžiui, 1950
metais Europoje gyveno 49 proc. pasaulio katalikų, 76 proc. kunigų
ir 64 proc. seminaristų. 2000 metais Europa turėjo jau tik 27 proc.
pasaulio katalikų, tačiau vis dar 52 proc. kunigų ir tik 24 proc.
seminaristų. Taigi europiečių dvasininkų statistinis potencialas
kol kas yra didelis, tačiau mažėjant pašaukimų skaičiui ir vykstant
bendrajam senėjimo procesui jų stygius taps vis ryškesnis.
Tuo tarpu Afrikoje yra priešinga tendencija: dvasinio luomo narių
augimas pastaraisiais dešimtmečiais gerokai pralenkė pačių tikinčiųjų
skaičiaus didėjimą. 1950 metais Afrikoje gyveno trys procentai pasaulio
katalikų ir tokią pat dalį - tris procentus - sudarė tame žemyne
esantys kunigai bei seminaristai. 2000 metais Afrika jau turėjo
septynis procentus pasaulio katalikų, tačiau afrikiečių kunigų dalis
išaugo iki dvylikos procentų, o afrikiečių seminaristų - net iki
aštuoniolikos procentų. Taigi perspektyvoje, matyt, vis dažniau
be kunigų likusiose Europos šalių parapijose teks matyti dirbančius
afrikiečius dvasininkus, nes dalyvavimas Eucharistijos aukoje yra
ne tik tikinčiųjų pareiga, bet ir teisė, kurios įgyvendinimu bažnytinė
vadovybė turi rūpintis. Žvelgiant į tolimesnę ateitį, galima pasvarstyti
apie dabar fantastine atrodančią evangelizacijos krypties kaitą:
jeigu ankstesniais šimtmečiais europiečiai misionieriai evangelizavo
Afrikos pagonis, tai XXI a. antroje pusėje jau juodaodžiai misionieriai
darbuosis nukrikščionėjusioje Europoje (jeigu iš viso bus dar ką
evangelizuoti dėl žemyną apėmusios progresuojančios demografinės
krizės).
O dėl Lotynų Amerikos, kuri tampa realiu pasaulinės katalikybės
centru (gyvena beveik pusė planetos katalikų), tai tenka pripažinti,
kad nors ten dvasinių pašaukimų daugėja, tačiau per pastaruosius
dešimtmečius vis dar nepavyko įveikti esančios disproporcijos tarp
bendro katalikų ir kunigų skaičiaus. 1950 metais Lotynų Amerikoje
gyveno 33 proc. pasaulio katalikų, bet tik devyni procentai kunigų
ir vienuolika procentų seminaristų. 2000 metais Lotynų Amerika jau
turėjo 42 proc. pasaulio katalikų, tačiau tik 15 proc. kunigų ir
28 proc. seminaristų.
Gana spartus seminarijų studentų daugėjimas Lotynų Amerikoje garantuoja,
kad minėta tikinčiųjų ir sielovadininkų disproporcija bus išlyginta.
Tačiau kol kas kunigų darbo krūvis Lotynų Amerikoje yra labai didelis,
nes vidutiniškai viena parapija tame žemyne 2000 metais turėjo 15
tūkst. katalikų, kai tuo tarpu pasaulinis parapijos narių vidurkis
buvo 4,8 tūkst. katalikų. Palyginimui galima nurodyti, kad 2000
metais vidutinė parapija JAV turėjo 3,1 tūkst. katalikų ir Europoje
- 2,2 tūkst. katalikų. Kadangi per laikotarpį nuo 1950 iki 2000
metų pasaulyje katalikų padaugėjo daugiau nei dvigubai - nuo 437
mln. iki 1,045 mlrd., o kunigų skaičius išaugo tik vienuolika procentų
- nuo 364 tūkst. iki 405 tūkst., tai, kaip anksčiau jau buvo minėta,
vienam kunigui tenkančių tikinčiųjų skaičius pastaraisiais dešimtmečiais
nuolat didėja. 1950 metais vienam pasaulio kunigui vidutiniškai
teko 1203 katalikai, o 2000-aisiais - jau 2579 katalikai.
Mindaugas BUIKA
© 2003 "XXI amžius"
|
