Pirmasis puslapis
Lietuva
Gimtas kraštas
Krikščionybė šiandien
Susitikimai
Kultūra
Žvilgsniai
Poezija
Atmintis
Istorija ir dabartis
Nuomonės
Pasaulis
Istorijos vingiai

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Kieno interesais ir valia?

Keistenybės Lietuvos politinio „elito“ sluoksniuose nesibaigia. „Diktatūrą mafijai“ paskelbęs Prezidentas renka populiarumo balus, pasiūlęs Seimui Valstybės tarnybos įstatymo pataisas, kurios, bent jau teoriškai, turėtų užkirsti kelią valdininkų piktnaudžiavimui ir korupcijai. Tačiau kaip suprasti vieno svarbiausių Prezidento patarėjų Alvydo Medalinsko viešą kišimąsi į viešųjų pirkimų sritį bei valstybinius užsakymus ir kontraktus? A.Medalinskas televizijos laidoje stebėjosi, kodėl taip atsitinka, kad jau keliuose konkursuose pagarsėjusi Jurijaus Borisovo sraigtasparnių remonto bendrovė „Avia Baltika“ nuolat pralaimi konkuruojančiai su ja kitai „Helisotas“ bendrovei. Toks Prezidento patarėjo susirūpinimas „geradario“ J.Borisovo bendrovės reikalais yra ne šiaip sau. Šiam veikėjui, kuris oficialiai skyrė prezidento R.Pakso rinkimų kampanijai per milijoną litų (kiek buvo duota iš tiesų, niekas nežino ir vargu ar sužinos), nepakanka, kad Prezidentas išimties tvarka suteikė J.Borisovui Lietuvos pilietybę. Nors pats ilgą laiką Kaune gyvenęs, bet demonstratyviai lietuviškai nekalbantis, šių metų kovo 18 dieną tapo Rusijos piliečiu. Nepraėjus nė mėnesiui J.Borisovas tapo ir Lietuvos piliečiu. Tuomet Prezidentas teigė, kad Lietuvos pilietybė J.Borisovui suteikta už nuopelnus Lietuvos verslui, esą sukūrusiam 200 darbo vietų, nuo 1991 metų sumokėjusiam 17 mln. litų mokesčių ir dar šešis milijonus skyrusiam labdarai. Nežinia, ar prie tos labdaros buvo priskaičiuoti ir rinkimų kampanijai skirti milijonai. Taigi rusų kapitalistui, glaudžiai susijusiam su Rusijos kariniu pramoniniu kompleksu, vien pilietybės nepakanka. Norėtųsi ko nors apčiuopiamo. Todėl A.Medalinskas, visai Lietuvai girdint ir matant, puolėsi ginti „nuskriaustosios“ J.Borisovo kompanijos. Dar daugiau, įtakingasis Prezidento patarėjas, įžiūrėjęs neskaidrius konkursus Krašto apsaugos ministerijos skelbtuose konkursuose aviacijos prekėms įsigyti, užsipuolė ir kadenciją baigusį prezidentą Valdą Adamkų, kurio kadencijos metais esą vyko panašūs „ydingi dalykai“. Tačiau ar kas girdėjo, kad nors vienas V.Adamkaus patarėjų būtų bandęs kištis į įvairių konkursų reikalus ir rekomenduoti tą ar kitą kompaniją? Tai, aišku, nieko naujo. Dar pernai rudenį J.Borisovas apkaltino V.Adamkaus patarėją pulkininką leitenantą Darių Kalibatą, gavus 15 tūkst. JAV dolerių kyšį iš konkuruojančios sraigtasparnių remonto bendrovės „Helisota“. Visai nesvarbu, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba, tyrusi tuos kaltinimus, nenustatė jokių kyšininkavimo faktų. Tačiau dabar A.Medalinskas, tiksliau, Prezidentūra, vėl ėmė eskaluoti šią temą, vos ne su ašaromis akyse apgailestaudamas, kodėl konkurse viena bendrovė gavo viską, o kita - nieko. Tačiau Krašto apsaugos ministerijos konkurse dalyvavo ne tik „Helisota“ ir „Avia Baltika“, bet ir kitos bendrovės. O laimėjo ta, kuri pasiūlė už savo paslaugas mažiausią kainą.
Šis faktas dar kartą akivaizdžiai rodo, kad finansiniai rėmėjai daro didelę įtaką Prezidentūrai. Jau nekalbant apie tai, kad Prezidento patarėjas aiškiai supainiojo viešuosius ir privačius interesus. Apie etiką net nėra ko kalbėti. Tad Prezidentui susirūpinus dėl valdininkų piktnaudžiavimo tarnyba, pirmiausia derėtų pasidairyti savo artimiausioje aplinkoje. Aišku, pasidairyti reikia ne vien Prezidentui. Juk ne koks nors įtakingas patarėjas, o pasijutusi visagalė šeimininkė, kaip ir jos viršininkas, Premjero spaudos atstovė Nemira Pumprickaitė išplūdo vieną žurnalistą. Deja, Premjero sudaryta tradicinė komisija šiam skandalui ištirti spaudos atstovei už „valstybės tarnybos tarnautojų etikos principų ir taisyklių nesilaikymą“ rekomendavo skirti nuobaudą – pastabą (!). Iš to fakto galima spręsti, jog ir kiti pastaruoju metu susikompromitavę valdininkai bus „nubausti“ panašiai. Pastabas gali skelbti nors ir kiekvieną dieną. Niekas nuo to nepasikeis. Bus taip, kaip tam rusų rašytojo Krylovo pasakėčios herojui katinui Vaskai, kuris į visus šeimininko priekaištus, kodėl jis, nenaudėlis, ėda grietinę, nekreipia jokio dėmesio – „Vaska klauso, bet ėda“.
Aukščiausioji valdžia nepaliau- ja stebinti. Gal siekdamas pigaus populiarumo Prezidentas bemat atsiliepė į dirbtinai sukeltą triukšmelį dėl to, kad kas šeštas abiturientas neišlaikė matematikos egzamino. Atrodo, kam reikalingas tas triukšmas - nemokėjo, tai ir neišlaikė. Tuo labiau kad matematika - mokslas, įkandamas ne visiems. Tikriausiai tą supranta ir Prezidentas. Bet, norėdamas dar kartą pasirodyti geradariu ir užtarėju, Prezidentas „duoda pylos“ švietimo ir mokslo ministrui už abiturientų nemokšiškumą. Kažkodėl Prezidentui neužkliuvo dar vienas skandalingas faktas, jog kas šeštas abiturientas pasirodė esąs beveik neraštingas. Jau nekalbant apie rašybos ir skyrybos taisyklių nemokėjimą, bet ir elementariausią gimtosios kalbos, istorijos neišmanymą. Lituanistai, tikrinę dvyliktokų darbus, tiesiog griebėsi už galvų. Tad ir Prezidentui vertėtų atkreipti dėmesį į tokius dalykus. „Pragmatikų“ Vyriausybė užsiėmusi visai kitais reikalais. Beje, jaunimo neraštingumu nereikėtų taip stebėtis: ar daug moksleivių, netgi aukštųjų mokyklų studentų, žino naujausių laikų Lietuvos istoriją, apie tautos genocidą, partizanų kovas, tremties košmarus? Profesoriaus Juliaus Pagirio didžiuliame straipsnyje (spausdintame viename dienraštyje) liaupsinami sovietinės okupacijos metai, kai buvo pastatyta atominė elektrinė, „Mažeikių nafta“. Deja, okupantai šiuos „monstrus“ statė ne Lietuvai, o Rusijai. Tas įmones jie valdo ir iki šiol. Kita vertus, per tas „komunizmo statybas“ į Lietuvą prigužėjo daugybė kolonistų, dabar tapusių nepriklausomos Lietuvos piliečiais. Pakanka pavaikščioti po Vilnių, Klaipėdą, Mažeikius, jau nekalbant apie Visaginą, kad įsitikintum, jog rusiškai šnekama dažniau nei lietuviškai.
Ko norėti iš specialiai nužmogintos didelės jaunimo dalies, jau tesiekiančios tik pinigų ir nesibaigiančių žaidimų. Nesinori vien idealizuoti prieškarinės Lietuvos. Tačiau dar likę gyvi to meto buvę moksleiviai, netgi baigę tik pradinę mokyklą, ir šiandien pasakys, kas buvo pirmasis Lietuvos karininkas, žuvęs už Lietuvos nepriklausomybę Antanas Juozapavičius, ar prie Kėdainių kovose su bolševikais padėjęs galvą pirmasis Lietuvos savanoris Povilas Lukšys. Ar dabartiniai abiturientų ir studentai girdėjo šias pavardes?
Bet sovietmečiu konvejeriu „prigamintiems“ profesoriams ir akademikams tokie dalykai absoliučiai nerūpi. Pakanka tik pažvelgti į bent vieną hedonistinį gyvenimo būdą, reklamuojamą „Stiliaus“ žurnale. Jame labiausiai mėgstama aprašinėti vadinamuosius „aukštuomenės“ vakarėlius, kuriuose už kompanijų, siekiančių įbrukti vieną ar kitą prekę, o ypač „stebuklingus“ vaistus, pinigus, be Premjero šeimos narių, nuolat dalyvauja profesoriai. Ypač medikai. Vienoje pastarųjų tokių puotų „Neringos“ restorane pristatant vaistus nuo vyrų impotencijos profesoriai medikai Balys Dainys ir Kęstutis Vitkus nėrėsi iš kailio, reklamuodami „Cialio“ piliules. O garbaus amžiaus Vilniaus universiteto Nefrourologijos klinikos vadovas prof. B.Dainys netgi eiles sukūrė. Šį poezijos „šedevrą“ verta pacituoti: „Mano meilė begalinė, be „Cialio“ nė iš vietos, savo ponią pamylėsiu, jos malonę aš laimėsiu…“ Taigi - pavyzdys jaunimui. Štai iš tokių profesorių ir jiems pritariančių ministrų ir kyla visokiausi Lyties pakeitimo ir panašūs įstatymai, kol kiti tikrai būtini valstybės teisės aktai dūli Seimo narių stalčiuose.
Kol „elitas“ puotauja ir lėbauja, kiti, radę laisvesnio laiko, lyg ir rūpinasi valstybės reikalais. Tik klausimas, kokios valstybės - Lietuvos ar Rusijos. Štai neseniai Rusijos Valstybės Dūmos Tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas Dmitrijus Rogozinas džiaugėsi, kad jau gautas žodinis Lietuvos vadovų sutikimas dėl bevizio greitojo traukinio per Lietuvos teritoriją. O kaipgi tada su pernai priimtomis Seimo rezoliucijomis, kuriose buvo pažymėta, kad Rusijos piliečių tranzitas, vykstantis per Lietuvą, neturi vykti kitaip, kaip per Lenkiją bei kitas šalis. Taip pat buvo pažymėta, jog derybos dėl galimų bevizių greitųjų traukinių gali būti pradėtos, tik Lietuvai tapus Šengeno sutarties dalyve. Ir štai - „žodinis sutikimas“. Nesunku suprasti, kas davė tą sutikimą. Tie patys, nuolat rodantys maksimalų palankumą Maskvai.
Rusija, matydama Lietuvos nuolaidžiavimą, net neinformavusi iš anksto iš Lietuvos piliečių, vykstančių į Kaliningrado sritį be vizų, jau įvedė privalomąjį automobilių draudimą. Ir kodėl gi neįvesti? Juk „pragmatiškasis“ Premjeras ir dar „pragmatiškesnis“ Prezidentas klusniai nurys pačias karčiausias Maskvos piliules.
Prie tokių piliulių galima drąsiai priskirti ne tik čečėnų informacijos agentūrą „Kavkaz-Centr“, bet ir prasidėjusį puolimą prieš čečėnų pabėgėlius Ruklos pabėgėlių stovykloje. Žiniasklaidoje vis dažniau kalbama apie čečėnų banditus, siaubiančius Ruklą, o Jonavos valdžia pareikalavo iškelti iš Ruklos pabėgėlių centrą. Kas užsakė tuos straipsnius žiniasklaidoje, galima neabejoti. Ta pati leksika, kaip ir sklindanti iš Maskvos. Pakanka pažvelgti į policijos pateikiamas nusikaltimų suvestines. Kiekgi jose čečėnų? Ten daugiau rusiškų, lenkiškų ir lietuviškų pavardžių. Tad Rusijos prezidentas V.Putinas gali džiaugtis. Jo šūkis: „Skandinti visus čečėnus išvietėje“ rado atgarsį nepriklausomoje Lietuvoje. Ir ne vien papirktoje žiniasklaidoje, bet ir aukščiausioje valdžioje. Tai tik iš pradžių gali pasirodyti nereikšmingas dalykas. O iš tiesų dar kartą įsitikinome, kad Lietuvos valstybinės institucijos tarnauja Kremliui.

Petras KATINAS

© 2003 "XXI amžius"