Karalius
Mindaugas ir Lietuva
Karalius Mindaugas, kurio karūnavimo
750-ąsias metines šiemet švenčiame, dar nėra tinkamai įvertintas
savo tėvynainių. Tradiciškai mes labiau vertinome kitus Lietuvos
valdovus. Šlovinome Vytautą, LDK galybės sukūrėją, Gediminui teko
Vilniaus įkūrėjo laurai. Dažnai prisimenamas ir Kęstutis. Paskutiniajame
dešimtmetyje kiek sušvelnėjo ir anksčiau skeptiškai vertinto Jogailos
įvaizdis. Tuo tarpu Mindaugas dažnai įvardijamas kaip nepavykusio
krikšto sumanytojas ar valdovas, nesugebėjęs užtikrinti savo karalystės
tęstinumo.
Tik po 1990 metų Mindaugas palengva pradėtas reabilituoti. Atgautoji
nepriklausomybė privertė mus atsigręžti ir į savos valstybės ištakas,
iš naujo permąstyti Lietuvos vietą Europos ir pasaulio istorijoje.
Šiemet pirmasis ir paskutinis mūsų karalius pagerbiamas daugybe
kultūrinių ir šventinių renginių. Pagaliau Mindaugui iškilo paminklas,
sostinėje jau žvilga naujutėlis tiltas per Nerį. Buvo pasakyta daug
prasmingų ir dar daugiau banalių šventinių kalbų. Tauta švęntė ir
linksminosi. Bet ką galima pasakyti apie šią šventę, eiliniam Lietuvos
piliečiui suvokiamą kaip eilinį pasilinksminimą? Ar tradicinio masinio
triukšmavimo fone neišbluks Mindaugo, valstybės įkūrėjo, atminimas?
Kalbą apie Mindaugą karalių reikia pradėti nuo Mindaugo krikštytojo.
Dar 1219 metais jis minimas tik kaip vienas iš kelių vyresnių
Lietuvos kunigaikščių. O jau po trijų dešimtmečių jis nemažos
valstybės valdovas, jis krikštijasi, jis karūnuojamas. Galima tik
nustebti kaip jam tai pavyko padaryti?
Viduramžių Europa suvokė save kaip krikščioniškąjį pasaulį. Visi
pagonys ar kitokie kitatikiai buvo laikomi to civilizuoto pasaulio
periferija. Krikščionybė čia reiškė ne tik rašto kultūros užuomazgas
ar ūkio pakilimą. Krikštas kartu buvo ir ženklas, kad ta valstybė
priimama į Europos tautų šeimą. Tai labai primena šių dienų Lietuvos
sugrįžimą į Europą, kai po pusaštunto amžiaus mes vėl esame prie
apsisprendimo slenksčio ir, regis, visai neseniai jį peržengėme.
Kalbame be patetikos...
Mindaugas pabandė Lietuvą įstatyti tarp Europos valstybių ryžtingai,
vienu mostu. Galima tik apgailestauti, kad jį pakeitę didieji kunigaikščiai
neturėjo tos politinės intuicijos ir valios, kuria pasižymėjo Mindaugas.
Europoje buvo daug valstybių, kuriose po krikšto įvedimo sekdavo
pagoniškos reakcijos ir anarchijos laikotarpis. Taip atsitiko Vengrijoje,
Danijoje, netgi mūsų kaimyninėje Lenkijoje, kuri šiandien puikuojasi
pasauliui savo plienine katalikybe. Lietuvos tragedija slypėjo tame,
kad tas atvirtimas pagonybėn užtruko daugiau nei šimtmetį. Nors
Lietuvos didieji kunigaikščiai bandė XIV amžiuje krikštytis net
keletą kartų, Jogailos ir Vytauto įgyvendintas krikštas buvo smarkiai
pavėluotas. Be turkų užgrobto Balkanų pusiasalio ir paskutinio maurų
emyrato Ispanijoje, mes buvome paskutiniai nekrikštai kontinente.
Skeptikai mėgsta kalbėti apie LDK didybę, pagoniškąją kultūrą ir
karo žygius, apie Lietuvą nuo jūros iki jūros. Užmirštama pasakyti,
kad, Mindaugo laikais nepasinaudojus krikšto galimybe, vėliau teko
krikštą priimti ne tiesiogiai iš Popiežiaus (taip buvo Mindaugo
atveju), o per Lenkiją. 1387 metais įkurta Vilniaus vyskupystė buvo
pavaldi lenkiškajai Gnezno arkivyskupijai. O ir pati LDK, išsidriekusi
tarp dviejų jūrų, buvo valdoma Vytauto, kuris pripažino savo pusbrolio
Jogailos viršenybę.
Istorija nemėgsta tyrinėti, kas būtų, jei būtų. Bet vienas žymus
XX amžiaus mąstytojas yra taikliai pastebėjęs, kad kartais tokie
teoriniai pamąstymai yra labai naudingi, projektuojant ateities
planus. Pagalvokime, kas būtų atsitikę, jei ir po Mindaugo mirties
Lietuva būtų išlikusi krikščioniška valstybe.
Pirmiausia būtų pasibaigusi kryžiuočių ekspansija. Žymus lietuvių
istorikas Z.Ivinskis yra ironiškai pastebėjęs, kad kryžiuočiai Baltijos
šalyse pasižymėjo daugiau kolonizacine veikla, negu pagoniškų tautų
krikštu. Daugiau žinome apie karo žygius, plėšikavimą ir masines
žudynes, negu apie kokį nors masiškesnį krikšto atvejį. Kryžiuočiai
daugiau pasižymėjo teritorijų užkariavimu, negu kokiais nors misijų
laimėjimais. Tiesa, prūsai, latviai ir estai buvo pakrikštyti prievarta,
tačiau juk yra aiškiai pasakyta, kad prievarta išgautas krikštas
nėra tikras. Istorija dažnai esti negailestinga pati sau juk po
Reformacijos pradžios kažkada aršus krikščionybės skleidėjas Kryžiuočių
ordinas vienas pirmųjų atvirto į liuteronybę, o beveik du šimtmečius
kardu katechizuota Lietuva, priešingai Prūsijai ar Livonijai,
liko katalikiška.
Antra, ne mažiau svarbi problema glūdi tame, kaip priimtas krikštas.
Savarankiškai Lietuvos vyskupijai, įkurtai Mindaugo, be abejo, būtų
mažiau daroma kitų kaimynų įtaka, kaip atsitiko po 1387 metų. Juk
savarankiška Lietuvos bažnytinė provincija buvo patvirtinta tik
XX a. 3-iojo dešimtmečio pabaigoje!
Su krikštu į kraštą būtų atėjusi kultūra, pakiltų ūkis. Kalbame
apie miestų atsiradimą, amatininkus. Ne veltui dar 1323 metais Gediminas
rašė laiškus į Vakarų Europą, kviesdamas amatininkus. Bet tada niekas
neatsišaukė. Tai suprantama keltis į pagonišką kraštą atrodė pernelyg
pavojinga. Bendras ūkio atsigavimas, prekybos plėtra ir miestų augimas
LDK nusikėlė į požalgirinį laikotarpį, į XV a. pradžią. Lietuvos
praeities tyrinėtojai pripažįsta, jei Mindaugo taktika būtų pasiteisinusi,
šiandien kalbėtume ne apie trijų milijonų, o apie dešimt milijonų
ar net gausesnę Lietuvą. Netikite? Pasižiūrėkite į bet kurią valstybę
į Vakarus nuo mūsų. Nenorite žiūrėti į Vakarus? Žiūrėkite į pietus
pavyzdžiui, ta pati Vengrija (10 mln. gyventojų, o plotas tik
1,5 dabartinės Lietuvos ploto).
Lietuvai nelikus krikščioniškai, XIV amžiuje jos valdovai plėtė
savo valdas į rytus, įjungdami vis naujas ir naujas buvusios Kijevo
Rusios žemes. Antrojo, jogailinio krikšto išvakarėse LDK savo plotu
beveik pasiekė milijoną kv.km. Galinga valstybė, pasakysite (beveik
dvi šiandieninės Prancūzijos). Bet joje buvo tik vienas milijonas
gyventojų, taigi galybė tebuvo daugiau įsivaizduojama, negu reali.
Ar pamenate, kad Žalgirio pergalė Vytautui kainavo trečdalį visos
turėtos kariuomenės? LDK priminė, tarkime, kokią nors šių dienų
Mongoliją ar Sacharos regiono didžiąją valstybę, įspūdingą tik
savo plotu.
Mindaugo strateginis planas buvo įvesdinti Lietuvą į Europą. Alternatyvos
tokiam planui nebuvo. Jos nėra ir dabar. Mindaugo įpėdiniai, išbandę
įvairius valstybės vystymosi kelius, savo ieškojimų pabaigoje sugrįžo
prie to, ką buvo padaręs Mindaugas. Tas buvo padaryta smarkiai vėluojant,
nusižeminant ir ne tiesiogiai, o per kaimynus. Tai daug kainavo
ne tik LDK, bet ir patiems lietuviams. Tauta išliko, bet jos kultūrėjimas
vėlavo 150 metų. Teko Europą vytis šuoliais... Pagaliau juk likome
tik didžiąja kunigaikštyste, o ne karalyste. Dabar skirtumas neatrodo
didelis, bet tada jis buvo esminis. Likome jaunesniaisiais broliais.
Ką dar galėjo duoti Mindaugo krikštas? Vėl pasikartosime, kad raštas
įsitvirtino Lietuvoje tik po krikšto. Iki tol svarbiausiu kariniu-politiniu
argumentu buvo karinė jėga. Yra tekę guosti nusivylusius ukrainiečius,
kurie pasipiktino sužinoję, kad Algirdas, sumušęs totorius prie
Mėlynųjų Vandenų ir atkariavęs didelį Ukrainos žemių gabalą, nesugebėjo
duoti naujiems miestams-tvirtovėms įkūrimo privilegijų. Bet Algirdui
tada ne privilegijos rūpėjo, vargu ar tai jis ir suvokė... Beje,
gal nebūtų dabar taip eksponuojami ir Mindaugo Lietuvos žemių dovanojimų
kryžiuočiams dokumentai, jei būtume turėję to meto savo valdovo
raštinę. Šiandien iškilmingai eksponuojame Mindaugo privilegijų
ir antspaudų originalus, nors rimti mokslininkai ironiškai šypsosi
arba tas Mindaugas buvo moderniausias Europos valdovas, pralenkęs
savo amžininkus mažiausiai keliais dešimtmečiais, arba tie dovanojimai
tėra vėlesnių laikų kryžiuočių klastotės. O juk žinoma, kad prie
kiekvienos valstybinės kanceliarijos greta raštininkų dirbdavo ir
įgudę, aukštos klasės falsifikatoriai... Bet kas dabar atras tiesos
siūlo galą?
Darius VILIMAS
Vilnius
© 2003 "XXI amžius"
|