Atnaujintas 2003 m. liepos 9 d.
Nr.53
(1157)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Gimtas kraštas
Krikščionybė šiandien
Susitikimai
Kultūra
Žvilgsniai
Poezija
Atmintis
Istorija ir dabartis
Nuomonės

Pasaulis
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Nepalūžęs

Rašytojas Vasilis Bykovas

Pabaigė savo gyvenimo kelią visame pasaulyje žinomas baltarusis rašytojas Vasilis Bykovas. Jis mirė praėjus vos trims dienoms, kai buvo paminėtas jo 79-asis gimtadienis. V.Bykovas gimė 1924 m. birželio 19 d. Byčkovo kaime, Vitebsko srityje. Dalyvavo Antrajame pasauliniame kare, kurio prisiminimai, patirti išgyvenimai ir žiaurumai, tapo pagrindiniu jo neblėstančios kūrybos šaltiniu. Jo apysakos „Gervių klyksmas“, „Trečioji raketa“, „Alpių baladė“, „Sotnikovas“, „Obeliskas“, „Mirusiesiems neskauda“, „Prakeiktoji aukštuma“ susilaukė didžiulio populiarumo ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir buvo išverstos į daugelį pasaulio kalbų. Nepaisant to, kad partiniai ortodoksai ir sovietų generolai bei maršalai, kai kurie karo metu net neuostę parako, iš pat pradžių, pasirodžius jo pirmiesiems kūriniams, labai nekentė rašytojo. 1974 metais jis buvo apdovanotas valstybine premija, o 1986-aisiais už apysaką „Nelaimės ženklas“ gavo net Lenino premiją. Mat Maskvos ideologai suvokė, jog, ignoruojant V.Bykovo nepaprastą populiarumą visuomenėje, galima susilaukti nemalonių pasekmių, rašytojui įsiliejant į disidentų gretas. Beje, V.Bykovas niekad ir neslėpė savo labai kritiško požiūrio į sovietinio režimo grimasas ir suniekino vadinamųjų istorikų skelbiamas grubias klastotes apie Antrąjį pasaulinį karą.
Birželio 19 dieną Baltarusijos miestelyje Staryje Dorogi, esančiame už 100 kilometrų nuo Minsko, rašytojo bičiulių ir užsienio kolegų rūpesčiu bei lėšomis buvo atidengtas paminklas V.Bykovui – granito akmuo su rašytojo bronziniu bareljefu. Baltarusijos valdžia, konkrečiai, prezidentas A.Lukašenka, neleido pastatyti paminko Minske.
Vos atėjus į valdžią A.Lukašenkai, V.Bykovas stojo prieš autoritarinį jo režimą, reiškė didelį susirūpinimą dėl niekinamos Baltarusijos istorijos kultūros, ypač kalbos. Jis smerkė sparčiai atkuriamą komunistinę tvarką, padorių rašytojų ir kitų žmonių persekiojimą, opozicijos veikėjų žudymą, žodžio ir spaudos laisvės užgniaužimą. Iškart iš valdančiųjų lūpų pasigirdo prakeiksmų ir grasinimų rašytojui srautas. Todėl V.Bykovui neliko nieko kita, kaip emigruoti. Nors iš įvairių šalių, tarp jų ir iš Lietuvos bei Lenkijos, buvo pasiūlymų priglausti rašytoją, jis pasirinko Vokietiją. Pagalbos ranką jam ištiesė tų pačių „kruvinųjų fašistų“ vaikai ir vaikaičiai, su kurių tėvais kovėsi fronte V.Bykovo knygų herojai ir jis pats. Taigi Baltarusijos liaudies rašytojas pasitraukė į Suomiją, o netrukus persikėlė į Vokietiją, kur Frankfurto prie Maino valdžia suteikė jam būstą ir mokėjo stipendiją kaip pasaulyje pripažintam kūrėjui. Jau sunkiai sergantis skrandžio vėžiu jis baigiančio savo kadenciją Čekijos prezidento ir didelio V.Bykovo kūrybos gerbėjo Vaclavo Havelo kvietimu persikraustė į Čekiją, kur jam buvo mokama pensija.
Likus savaitei iki mirties, Rusijos žurnalistas Anatolijus Sadunovas gavo interviu iš V.Bykovo, kuris sutiko atsakyti į kelis žurnalisto klausimus.
Jūs, kaip ir anksčiau, liekate politiniu tremtiniu?
Esu priverstas gyventi užsienyje. Režimas, kuris dabar yra tėvynėje, neleidžia man ne tik kurti, bet ir gyventi savo namuose. Kaip galima gyventi šalyje, kurioje siaučia „mirties eskadronai“? Tuos eskadronus sukūrė valdžia ir jie sistemingai naikina jai neįtinkančius žmones. Aišku, pirmiausia „dingsta“ tie, kurie nepritaria dabartinei valdžiai. Natūralu, kad Rusijos žiniasklaida apie tai kalba labai nenoromis.
Ar Baltarusijos valdžia nebandė jūsų papirkti?
Nepraeidavo nė savaitė, kad valdžia, pasinaudodama savo ir Maskvos rašeivomis, nepiltų savo purvo ant manęs. Todėl apie kokį papirkimą galima kalbėti? Koncentracijos stovyklos kalinių niekas nepapirkinėja – jie sunaikinami!
Esu įsitikinęs, jog panašūs į Baltarusijos režimai nekreipia dėmesio į kūrėjo populiarumą, jeigu menininkas nešlovina tų režimų. Tokie žmonės atiduodami policijos ir saugumo struktūroms, tad žmogui belieka bandyti kautis ne už visuomenės interesus, o tik už elementariausią paties išlikimą.
Koks, jūsų nuomone, labiausiai priimtinas Rusijos ir Baltarusijos santykių variantas?
Norėčiau pabrėžti skirtumą tarp sąvokų „valstybių sąjunga“ ir „integracija“. Niekas Baltarusijoje neprieštarauja savarankiškų valstybių sąjungai, taip pat, kad Baltarusija bendradarbiautų su kitomis valstybėmis. Pirmiausia su kaimyninėmis – Lietuva, Lenkija ir Ukraina. Galbūt ir su Rusija. Bėda ta, kad dabar žodžiais „sąjunginė valstybė“ pridengiami visai kiti tikslai bei akcijos. Visa tai daroma turint vieną pagrindinį tikslą – sovietinės imperijos atkūrimą. To nesuprasti gali tiktai riboti ar piktavaliai politikai arba visiški kvailiai. Na, o komunistai savo reikalą išmano, tokį tikslą jie užsibrėžė jau seniai. Todėl Baltarusijos vadovybė palaiko santykius su Rusija tik tų komunistinių jėgų pastangomis. Tačiau aš norėčiau įspėti visus rusus: po to, kai į Rusijos Federaciją įsilies antidemokratinis Baltarusijos režimas, Rusija dar labiau ir ilgam laikotarpiui nutols nuo demokratinio vystymosi.

Petras KATINAS

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija