| Nutilusi
giesmė aidės po visą šalį
|
Bernardas Brazdžionis Angelų
mieste tarp savo knygų |
Poetas jaunystėje savęs klausia:
Bernardai, ko čia atėjai? Senatvėje atsako: Aš dainavau, kaip niekas
nedainavo
Aš tas, kurį palaimino dangus
Mano ginkluos nebuvo tankų,
nei minų, nei iperito
Man duotas žodis. Laisvas
Tai žodis Vilniuje
1940 m. kovo 4 dieną, įteikiant 1939-ųjų Valstybinę literatūros
premiją. Pranašiškas žodis: Iš kurio krašto atjos Apokaliptinis
raitelis?
Nuo to raitelio - antrosios sovietų invazijos - Poetas pasitraukia
į Vakarus. Tėvynėje palieka savo poeziją tarsi maldaknygę okupuotai
Lietuvai: kaliniams, tremtiniams, miško broliams partizanams ir
visiems geros valios lietuviams.
Poeto krikščioniška pasaulėžiūra, globalinės katastrofos ir gyvenimo
laikinumo motyvai, žmogaus būties problemos, dabarties prilyginimas
Biblinėms situacijoms, liturginė leksika amžinybės ženklai simboliai:
Esu aš tas žmogus, kurio mirtis nenusineš. Tautoj, dainoj ieškokite
manęs.
Tik nekurie Lietuvos poetai laureatai jautė neapykantą tauriam tautiečiui:
jo Žydro veido žmogų prilygino šuniui, pasityčiodami patys iš savęs
iš savo žmogaus didžiąja raide. Ir Antanas Venclova, jaunystėje
skaudžiai įžeidė Maironį, pavadinęs jo poeziją dvokiančią pelėsiais.
Jaunystės maksimalizmas? Tiesa, vėliau viešai atsiprašė Maironio.
Gal po jo mirties? Jungtinėse Valstijose viešėdamas irgi garsus
literatas laureatas Birutei Pūkelevičiūtei mestelėjo: Žinau, žinau
aš jūsų tuos septynis lapus! O Birutė atsiliepė: O kur padėjote
dar vieną lapą? Išplėšėte? (Knygos pavadintos Aštuoni lapai ir
Devintas lapas.) B.Brazdžionis rašė: Auka veidmainių Dievui nepatinka.
Į dangų dūmai jų aukuro nekyla. Dar vienas spyglys B.Brazdžioniui
iš numylėtos Tėvynės: 1997 metais lapkričio mėnesį per Lietuvos
radiją Salomėjos autorius pareiškė iš J.Grušo girdėjęs, būk Brazdžionis
Kalifornijoje sakęs, kad, jei poemą apie Staliną būtų pasiūlę rašyti
jam - būtų parašęs ne blogesnę. Iš Angelų miesto (taip Poetas mėgo
vadinti savo gyvenamą vietą) B.Brazdžionis rašo: Stebiuosi, kodėl
V.A. tėvynės išdavystę nori pridengti mano vardu. Ne tik Grušui,
ir niekam nesu to sakęs, nes tai būtų melas (1977).
Visų skaudžiausias Poetui buvo tėvynės ilgesys: Koks gyvas tu, koks
didelis ir koks sunkus, gimtosios žemės ilgesy
Vienam žmogui daug
šioj žemėj vietos, o tiek maža aš teieškau jos prie mažosios gintarinės
Baltijos
Alpstu be jos, trošku be jos už okeano
Čia sugrįžt ir
sutikt paskutinio į Anapilį šaukiančio žygio.
B.Brazdžionis - menininkas poetas katalikas - kalbėjo į tautą, ją
stiprino, įkvėpė savo dainomis, giesmėmis, maldomis, kokių nesulaukėme
iš jokio kito lietuvių poeto. Prasminga mintimi, puošnia tauria
kalba garbino Dievą ir žadino Tėvynę.
B.Brazdžionis pratęsė iki mūsų dienų kelių šimtmečių lietuvių raštijos
krikščioniškąją tradiciją - nuo M.Mažvydo, K.Donelaičio, A.Strazdelio,
M.Valančiaus, A.Baranausko, Maironio. Jo kūrybinis įnašas didžiulis:
ne tik autorius daugelio poezijos knygų, bet vienas stipriausių
ir mėgstamiausių vaikų literatūros rašytojų - Vytė Nemunėlis. Ir
dar literatūros kritikas, žurnalų, antologijų redaktorius eruditas.
Fenomenalios atminties savų ir jo mėgstamų poetų eilių skaitovas.
Apie 1985 metus B.Brazdžionio kukliame namelyje Los Andžele į svečius
užsuko iš Lietuvos nuvykęs žinomas skaitovas ir aktorius. Vėliau
Šiaulių inžinierių namuose gausiai auditorijai pasakojo savo įspūdžius
iš vizito pas poetą. Jį nustebinusi didžiulė lituanistinė biblioteka
- visos grožinės literatūros knygos išleistos egzode ir okupuotoje
Lietuvoje su šeimininko pastabomis. Bet svečias buvo paprašytas
tų pastabų neskaityti. O iš salės paklaustas skaitovas, kada jis
skaitysiąs savo programoje B.Brazdžionį, atsakė: Niekada. Bet
po kelerių metų jau lydėjo B.Brazdžionį po visą Lietuvą ir skaitė
anuomet išsiginto poeto poeziją. B.Brazdžionis apie savo pastabas
skaitytose knygose rašė laiškuose: Daugumas genijų visai nekreipia
dėmesio į kitų raštus (gal kad neprarastų savo originalumo
). Aš
pats esu labai domėjęsis visais ir visų literatūriniais raštais,
net ir beverčiais (o kaip žinosi ar jis vertas, ar nevertas, neperskaitęs?..)
Nors paskutiniuoju laiku peluose grūdų nebeieškau - per daug tų
pelų (1999). Labai įdomu atrasti jau girdėtus vertimus ir juos
palyginti. Ir pamatyti naujas versijas, daug tobuliau, poetiškiau
išverstas. Laukiu, kaip atsilieps, ką pasakys Š.Atėnų, Lit. ir
meno, 7 dienų ir k. kritikų pasisakymų. Bet jie apie ne savo
rato darbus dažniausiai nutyli (1997).
B.Brazdžionį 1997 metais popiežius Jonas Paulius II apdovanoja Šv.Grigaliaus
Didžiojo Riterio Komandieriaus ordinu. Ta proga kuklusis poetas
rašo: Šv.Gregorius D. buvo tikras riteris kovotojas, Bažnyčios
ir tautos gynėjas. Kitas popiežius, irgi Gregorius, įsteigė ordiną
panašių kovotojų apdovanojimui. Paskutiniais laikais tuo ordinu
apdovanotas prancūzų autorius, parašęs veiklą Jėzus ir Jo laikai,
kuris išverstas į daugelį kalbų ir pasklidęs milijoniniais tiražais.
Palyginus, mano nuopelnai toli gražu tam neprilygsta.
Kupinas rūstybės pranašas tribūnoje, sąmojingas tarp artimųjų žaismingais
kalambūrais, kuriuos dovanodavo artimiems bičiuliams: Žengiąs į
tūkstantmetį naują iš Dievo malonės Bernardas Brazdžionis (1999).
O 2002 metų vasario mėnesį atėjo paskutinis laiškas (jo vokas jau
užrašytas kita ranka): Pro viską praeinam, pro viską, kas gimsta,
kas žėri, kas tviska. Pro visa, ko žemėj neliks kaip užmirštas ygrek
ar iks
P.S.B.Brazdžionis padovanojo daugeliui Lietuvos mokyklų dailininko
Adomo Varno spalvotas reprodukcijas Lietuvos karaliaus Mindaugo
vainikavimas.
Apolonija NISTELIENĖ
© 2003 "XXI amžius"
|
