Atnaujintas 2003 m. liepos 9 d.
Nr.53
(1157)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Gimtas kraštas
Krikščionybė šiandien
Susitikimai
Kultūra
Žvilgsniai
Poezija
Atmintis
Istorija ir dabartis
Nuomonės

Pasaulis
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Dievas, Tėvynė, Žmogus
(Pirmąsias Bernardo Brazdžionio mirties metines minint)

Poetas Bernardas Brazdžionis

Jau metai, kai netekome Poeto. Bet likome su Juo, su „Kunigaikščių miestu“ ir „Viešpaties žingsniais“, su „Didžiąja kryžkele“ ir „Vidudienio sodais“, su daugybe posmų, išmoktų dar pradinės mokyklos suole, kartotų studijų auditorijose, partizanų žeminėse, Sibiro sniegynuose ir Čikagos priemiesčiuose. Ir nėra jėgos, kuri ištrintų tą atmintį, nors laikas grėsmingai bando kėsintis į šį mūsų turtą. Todėl privalome ne tik jį branginti, bet ir kasdien prižiūrėti. Čia spausdinamos eilutės – tai tik priminimas, kad nuolat atsiverstume didžiojo meistro puslapius, kuriuose tiek šviesos ir grožio.

„Viešpatie, tai Tu ten praėjai“

Kad B.Brazdžionio poezijoje žymi vieta tenka religinei lyrikai, žino visi. Ir pripažįsta visi. Net tie, kuriems ši tematika yra svetima. Tačiau svarbiausia šiandien, atrodo, yra suvokti B.Brazdžionio kūrybos visumą, apimtį, nužymėti jos vietą visoje mūsų religinėje poezijoje, turinčioje ne tik senas tradicijas, bet ir reikšmingų laimėjimų.
Dievo, religijos motyvai nuskamba ankstyvojoje poeto kūryboje ir tęsiasi, įgydami labai įvairius pavidalus, iki paskutiniųjų eilėraščių. Jau kūrybinio kelio pradžioje B.Brazdžionis dovanojo mums tikrą lyrikos šedevrą – „Ką sakė mūrininkas Jėzui tą naktį“ (1929), kuriame randame ne tik subtiliai išreikštus religinius jausmus („aš taip buvau pasiilgęs // tavęs, šventasis berneli…“), bet kur nuskamba dar niekada anksčiau mūsų poezijoje negirdėti motyvai – darnus religinių ir socialinių motyvų junginys („gal aš, piliečiai mandagūs, santūrūs, // nevertas pakelti akių į dangų, // O bet pastačiau šituos mūrus // Ir tuos didelius didelius langus“). Čia jau išgirstame tuos charakteringus B.Brazdžionio religinės lyrikos akordus, kurie skambės visoje vėlesnėje poezijoje ir kurių esmę taikliai nusakė Jonas Grinius: „Jo religijoje klaidžiojimų ir sentimentalumo nėra. Religija jam nėra malonus baltų avinėlių glostymas, bet giliaprasmis, svarbus, su žmonių egzistencija susietas įpareigojantis faktas“. Tokia „giliaprasmė“, skambanti tai galingais būgnų ir liutaurų garsais, tai suvirpanti skaidriu fleitos balsu B.Brazdžionio religinė lyrika tęsiasi per visus ilgos, sudėtingos, įvairios poeto kūrybos laikotarpius.
Bene daugiausia religinės poezijos eilėraščių randame 1931-1936 metų rinkiniuose („Jerichono rožė“, „Krintančios žvaigždės“ ir „Ženklai ir stebuklai“). Tai dar jauno poeto kūryba, kurioje gausu ir įspūdingų laimėjimų, ir neišvengiamų nesėkmių ieškojimų keliuose. Būtent šiuo laikotarpiu, pasinėręs į naujų biblinės, liturginės leksikos klodų paieškas, poetas pažerdavo ne kartą jų aiškiai per daug, netrukus dėl to sulaukęs kritikos priekaištų. Brandžios kūrybos metais B.Brazdžionis sugebėjo išvengti tokių klaidų ir jau tuoj pat išėjusiuose rinkiniuose „Kunigaikščių miestas“ (1939) ir ypač „Viešpaties žingsniai“ (1943) pateikė nuostabių religinės poezijos perlų, savo giliu jausmu, subtilia menine išraiška žavinčių iki šiol. Verta paminėti bent ryškiausius – „Keleivis iš Edomo“, „Fuga Florencijos San Croce“, „Viešpaties žingsniai“, „Po Viešpaties dangum“, „Ave Crux“, „Kauno katedra“ ir kt. Šia proga galima prisiminti vargu ar kieno nors paminėtą faktą, charakteringą poetui. Kelionės po Italiją (1938 m.) įspūdžius B.Brazdžionis išsakė vos viename eilėraštyje – „Fuga Florencijos San Croce“. Poetui ir Dožų rūmų, ir Canale Grande grožį nustelbia San Croce bazilikos vargonų gausmas, kurio paveiktas lyg ekstazėje drauge su Dernte, Makiaveliu, Galilėjumi kartoja: „O Viešpatie, o Viešpatie, kaip milijonai // nevertas prieš Tave aš pult esmi“. „Fuga“ skamba didingai, įtaigiai, netgi herojiškai kaip vienas ryškiausių religinės lyrikos kūrinių.
Poeto, atsidūrusio tremtyje, lyrikoje gausėja tėvynės ilgesio motyvų, bet ir religinė tematika neišnyksta; dažnai prarastos tėviškės vaizdai pinasi su maldos žodžiais. Jausdamasis be gimtųjų namų „kaip pakluonėje audros išrautas medis“ („Ypatingai“), poetas trokšta išvysti „saulę tekant ant baltų Pažaislio bokštų // Ir kaip gaudžia aleliuja Kauno Katedros varpai“. Ir eil. „Mūsų maldos“, sušalęs „pasvietėse svetimose“, tiesia rankas į Aukščiausiąjį: „Viešpatie, duok tėviškės dangaus“. Poetas sukuria net ištisą eilėraščių ciklą „Jėzaus gyvenimas“, primindamas ir Kristų sinagogoje, ir prie Samarijos šaltinio, ir Mariją Magdaleną, neradusią „rytą Jo po antkapiu akmens“, ir vandenis Genezareto, giedančius: „Ramybė su jumis…“.
Religiniai motyvai glaudžiai susipynę su Sibiro tremties tematikos kūriniais („Vyskupo liudijimas“, „Vėlinių pamaldos“, „Gyvybės kibirkštis“). Malda stiprina golgotų kelius einančiųjų dvasią, maldos žodžius poetas skiria negrįžusiems į tėvynę, sukaustytiems Sibiro šalčių, likusiems Kazachstano stepėse.
Labai įdomi paskutiniojo poeto rinkinio – „Šiapus ir anapus mūsų laiko“ – struktūra. Knygoje tarytum dvi dalys – „Musica sacra terrae Dei“ ir „Musica profana terrae humanis“. Jei antrojoje dalyje, „žmogiškojoje kasdienybėje“, išgirstame ir ironijos, net satyros gaidų, tai „dieviškojoje žemėje“ poetas randa savitų, religinės tematikos kūrinių sprendimų (ciklai „Apaštalų graffiti“, „Iš kun. Tatarės pamokslų“, „Katakombų šviesa“). Tokių originalių religinės poezijos sprendimų dar niekas mūsų literatūroje nebuvo radęs, gaila, kad šis kūrybinės brandos pasiekusio poeto rinkinys liko taip mažai pastebėtas, tinkamai neįvertintas, nors jis reikšmingas ne tik B.Brazdžionio kūrybos, bet visos lietuvių literatūros kontekste.
Religinės tematikos kūrinių lietuvių poezijoje niekada nestigo. Tačiau B.Brazdžionio žodis yra galingas ir subtilus, originalus ir įvairus, įtaigus ir nuoširdus, todėl poetui pelnytai tiktų primarijaus vardas.

„Lietuva, žemės žodi švenčiausias“

Kaip religiniai, taip ir patriotiniai motyvai B.Brazdžionio kūryboje girdimi nuo pirmųjų iki paskutiniųjų posmų. Dievas, tėvynė, žmogus – tai, galima sakyti, tie stulpai, ant kurių laikosi ši didelė, įvairi poezija.
Dar iki 1940 metų rašytame eilėraštyje „Odė tėvynei“ poetas išsakė aktyvų, herojišką savo santykį su tėvyne: „Tėvyne, tau mes griūvančių, tau akmenio šventovių // nei ant kalvų, nei giriose, nei kloniuos nestatysim“. Tas herojiškasis patriotizmo suvokimas ryškiausią meninę išraišką pasiekė įspūdingajame „Paskutiniame pasmerkto myriop žodyje“ – kūrinyje, radusiame atbalsį tūkstančių skaitytojų širdyse. Įdomu būtų palyginti šį kupiną vyriškos jėgos monumentalų kūrinį su intymiosios lyrikos miniatiūra. Kuris jų įtaigesnis? Kuris pelnys daugiau skaitytojų palankumo? Atsakymas tikriausiai vienas: aukščiausios prabos yra tas lyrinis kūrinys, kuriame nuoširdus jausmas susilydo su tobula menine forma. Ši poetinės estetikos aksioma pateikiama dėl to, kad dažnai esame pratinami prie minties, jog tik trapūs, intymūs jausmai yra tikra lyrika, o garsesnis balsas, visuomeninio turinio prisodrinta mintis – tai lyg ne poezija, o retorika ar dar kažkas blogiau. „Paskutinis pasmerkto myriop žodis“ geriausiai paneigia tokią pseudoestetinę nuostatą. Šia proga verta prisiminti, kad ir B.Brazdžioniui, poetui patriotui, ne vieną kartą buvo mesti priekaištai ne tik iš kairės, bet ir iš dešinės, gąsdinant tuo pačiu – tai retorikos, tai sentimentalizmo – baubu. O poetas liko ištikimas savo pasaulėžiūrai, savo kūrybinei prigimčiai ir ėjo keliu, atvedusiu jį į aukščiausias poezijos viršūnes.
Ypač galingai poeto balsas nuskambėjo didžiausiais lietuvių tautos išmėginimų metais, okupacijų ir karo audrų laikotarpiu. Kas neišgirdo tada poeto raginimo „lietuvį burtis prie lietuvio“, šaukiančio įsupt „naujam darbymečiui varpus“ ir nekeršyti, kad „karštos kraujo dėmės // nekristų prakeiksmu ant jūs vaikų vaikų“. Poeto – šauklio, poeto – pranašo žodis buvo išgirstas, tapo ištisos kartos savastimi, o knyga „Per pasaulį keliauja žmogus“, glausta ir slėpta, tapo greta Maironio „Pavasario balsų“ pačiu ryškiausiu ne tik literatūrinio gyvenimo faktu, bet ir dvasine vertybe.
Ar ne čia verta prisiminti poetus, kurie liko abejingi savo tautos likimui, gulagų kankiniams, partizanų žūtims. Kurie atvirai skelbė: „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos“ (H.Radauskas). Ar galima tokius poetus smerkti, menkinti? Jokiu būdu ne. Tai tik kitokio tipo poetai. Tiesa, gausiame mūsų „poetų ceche“ jų labai mažai. Dauguma neatsiribojo nuo savo tautos istorijos (J.Aistis, A.Miškinis, B.Krivickas, E.Mieželaitis, iš dalies net S.Nėris ir t.t.). Poezijos dangus toks didelis, kad jame tilps įvairiausio tipo žvaigždės. Problema kita. Įsigali tendencija skirstyti poetus į „tikrus“ (pavyzdžiui, H.Radausko tipo) ir „ne tokius tikrus“. Anie – dideli, šie – šiaip sau. Jiems klijuojama „patoso poetų“ etiketė. Todėl J.Aistis ar A.Miškinis kai kuriais eilėraščiais – „tikri“, bet „Partizanų šermenų“ ar „Rūpintojėlių Lietuvos“ autoriai jau „ne tokie tikri“. Žinoma, labiausiai „ne toks tikras“ yra B.Brazdžionis. Todėl, pavyzdžiui, literatūros tyrinėtojas R.Šilbajoris stambioje knygoje „Netekties ženklai“ daugelį straipsnių skiria poetams K.Bradūnui ir Liūnei Sutemai, K.Borutai ir A.Mackui, tik neranda vietos B.Brazdžioniui. Gal dėl to, kad „ne visai tikras“?
Ypač gausu patriotinių eilėraščių B.Brazdžionio išeivijos metų lyrikoje. Ir tai suprantama. Tėviškės ilgesys, gimtųjų namų nostalgija nustelbia visus kitus jausmus. „Ir be tavęs – aš lyg be duonos kasdieninės, // Ir be tavęs – tarytum žemė be lietaus“, - rašo poetas, ir mes tarytum drauge pajuntame, koks brangus tas „gimtosios žemės ilgesys“.
Tačiau stebina ne gausa, o žodžio spalvingumas, įvairumas, frazės muzikalumas: ar poetas pieštų Lietuvos peizažo detales, ar prisimintų brangius Kauno Katedros varpus, Pažaislio bokštus – visur jaučiame tikrą jausmą ir meistriškai pateiktą žodį. Prisiminkime „Brangiuosius akmenis“, kur lietuviško žodžio virtuozas pažeria tokių spalvų, tokių akordų, kad negali atsidžiaugti ausis, atsigėrėti akis. Eilėraštis skamba lyg didinga fuga, kurios kiekvienai daliai, keisdamas tonaciją, meistras randa vis naujų sąskambių, baigdamas subtilia kadencija: „Brangieji akmenys: žalių Sekminių šventės, // Ir tėvo motinos atsidūsėjimai šventoriuje per sumą atlaidų“.
Visai kitaip sukonstruotas panašios tematikos eilėraštis „Visas turtas“ – kitas B.Brazdžionio lyrikos šedevras. Nedidelis kūrinėlis baigiamas kondensuota fraze, sudėliota lyg iš granito išskeltais luitais:

Visas turtas tilpo širdyse!
Visas turtas: protėvių dvasia,
Laisvės siekis ir gyvos širdies kūryba.

Negalima neprisiminti eilėraščio „Ypatingai“, kuriam muziką sukūrė A.Paulavičius, ir B.Brazdžionio lyrikos šedevras tapo tikru mūsų kultūros aukso fondo perlu.
Patriotinė B.Brazdžionio poezija kartais lyginama su Maironio eilėmis. Sunkus toks lyginimas. Abu didieji poetai – jau kitos literatūrinės epochos atstovai. Tačiau nėra abejonių, kad abu jie paliko ryškiausius pėdsakus ir mūsų literatūros arimuose, ir mūsų tautos dvasinėje sąmonėje.

„Per pasaulį keliauja žmogus“

Žmogaus būties prasmė ir dramatizmas, herojiški jo siekiai ir akistata su Amžinybe – tai trečiasis B.Brazdžionio poezijos laukas, ne mažiau derlingas ir reikšmingas, nei religinė ar patriotinė tematika. Nors žmogaus likimo tema itin gausi, nors žmogaus ir žmonijos būties motyvai apima plačiausią jausmų bei minčių skalę, nors juos kurdamas poetas paliko dešimtis tikrų lyrikos šedevrų, iki šiol tai mažiausiai aptarta ir įvertinta B.Brazdžionio kūrybos dalis. Nuolat girdime, kad B.Brazdžionis – tai laisvės šauklys, kad „religinio tikėjimo problematika jo kūryboje yra esminė“ (V.Daujotytė). O esminė, sakyčiau, B.Brazdžionio poezijos ašis – tai toji visuma, kurią sudaro ir žvilgsnis į Apvaizdos kelius, ir nerimas dėl savo tautos likimo, ir pastangos suvokti žmogaus egzistencijos paslaptį. Tik suprasdami tą visumą galime pajusti B.Brazdžionio poezijos stiprybę ir grožį.
Tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad B.Brazdžionio žmogus yra vienalytis, neturintis dvejonių ir neklystantis. Iš tikrųjų tai sudėtinga, kupina nerimo būtybė. Dar kūrybinio kelio pradžioje poetas išsakė tą žmogaus dvilypumą: „Jis valdo sostus kaip nemirštantis karalius, // O dūžta jis, kaip dūžtanti lėlė“ (eil. „Žmogus“). O ir praėjus daugeliui dešimtmečių poetas mato žmogų ir tragišką („Visi tavi keliai // Tiktai šešėlis liks marškonio drobėj“), ir susirūpinusį savo likimu („Kas mes, o kas gyvenimas, mums duotas // Vien šaltu protu nesuvokiamos lemties?“), ir tikintį kuriančia žmogaus prigimtimi („Savos tautos aruodan derlių rinksiu, // Kol šalnos kojas ir rankas sugels“). Vienur B.Brazdžionio žmogus – dulkė, kitur – žvėris, bet dažniausiai apdainuojamas jo herojiškasis pradas, jo tikėjimas transcendentine būtimi, kuri įprasmina sunkiuosius kasdienybės momentus.
Vienas įspūdingiausių B.Brazdžionio eilėraščių – „Pavasario kelionė“. Jame poetas suranda nepamirštamų vaizdų (vaikai, jaunavedžiai, seneliai, renkantys „savo karstui centą balto uosio“) ir ramiai ištaria savo filosofinio požiūrio į žmogaus ir gamtos santykį žodžius: pavasaris, „kas gyveno ir kas mirė, nepaklaus“.
Vieni populiariausių žmogaus, gyvenimo tema sukurtų eilėraščių – „Per pasaulį keliauja žmogus“ ir „Atsišaukimas į žmogų“. Pirmasis žavi šviesia nuotaika, kaip melodija skambančiu eiliavimu ir optimistiniu tikėjimu žmogumi:

Imperatoriai miršta,
miršta žiedas balčiausios lelijos,
tik tu vienas per amžius eini.

„Atsišaukimas į žmogų“ – trijų dalių (praeitis, dabartis, ateitis). Praeityje radęs tik „svyruojančius į garbę tiltus“, nusivylęs, kad dabartyje „dar tūkstančiams blakstienos // užspaustos ūkanų piktų, senų, juodų“, poetas tiki rytdiena ir energingai kviečia: „Pakilk, žmogau, iš dulkių ir puvėsių, // pakilk, žmogau, ir žmogui ranką duok!“ Tokią optimistinę tonaciją girdime daugelyje B.Brazdžionio kūrinių („Žmogaus kelias“, „Jaunystės vainikas“, „Ruduo“, „Tik po audros“, „Lapkričio disonansuos“ ir kt.). Tik tendencingais galime laikyti kritikus, bandžiusius klijuoti poetui „kapų, mirties“ dainiaus etiketę. Taip, „juodos sesers“ tema nėra reta B.Brazdžionio poezijoje, bet niekur ji netraktuojama beviltiškai, negatyviai, verksmingai (pavyzdžiui, eil. „Kas iš nakties…“, „Vidudienio lyra“, „Perpetuum mobile“ ir kt.).

* * *

B.Brazdžionis intensyviai kūrė iki paskutiniųjų savo gyvenimo dienų, dažnai atsiliepdamas net į tautos, valstybės lemtingus momentus ar minėdamas reikšmingas istorijos datas, didžių Lietuvos žmonių sukaktis. Charakteringi pavyzdžiai – eilėraštis „Budėjimas“ („Budi narsūs pilėnai parlamento rūmuos“) ar baladė „Aukos lelija“, kurioje poetas drauge su didžiąja tautos dalimi išgyvena herojiškąsias ir tragiškąsias Sausio 13-osios valandas („Mūsų žemiška paguoda ir visa viltie, Loreta, // Sukrešėjęs kraujas ar akių nespaudžia tau?..“). Veltui ieškotume kitų mūsų žymių poetų reakcijos į tuos įvykius… Poezija ir heroika ar tragika, matyt, nesuderinami… O gal tai tik pilietinio abejingumo ar talento masto ženklas?..

* * *

Ne per seniausiai vienas poezijos mėgėjas pasiūlė man pasakyti mėgstamiausių B.Brazdžionio eilėraščių dešimtuką. „Neįmanoma, - atsakiau, – nebent šimtuką“. Iš tikrųjų gausioje B.Brazdžionio kūryboje tiek poezijos šedevrų, lyrikos perlų ir deimantų, kad sunku visus ir išvardyti. Vis dėlto siūlau šių eilučių skaitytojams, dažniau ar rečiau atsiverčiantiems B.Brazdžionio poezijos tomą, nepamiršti kad ir šių eilėraščių (išvardiju tik straipsnyje nepaminėtus): „Žemčiūgų mylimoji“, „Lietuvos laukai“, „Neregio elegija“, „Ir maža kregždutė“, „Ąžuolas“, „Valandos“, „Ave crux“, „Šiaurės pašvaistė“, „Didieji vandenys“, „Lemtis“ ir, žinoma, daug daug kitų. Atsiverskim dažniau. Praturtėsim. Susitiksim su didžiąja, praskaidrinančia poezija, su Poetu, kuris pakvies maldai, padės suvokti laisvės kainą, įvertinti tėviškės duonos skonį, nuves „šiapus ir anapus mūsų laiko“, kad „būtume kaip plienas“, kad „į saulę būtų žemė panaši“.

Romualdas JURELIONIS

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija