| Tėviškės
kapinėse dukterų suglausti...
|
Joana Vaičiulaitienė 2001
metais |
|
Antanas Vaičiulaitis
Gedimino Žilinsko ir Vladimiro GULEVIČIAUS(ELTA)
nuotraukos
|
Taip pasakė rašytojas Petras Dirgėla
tą dieną, kai Suvalkijos žemė priglaudė Lietuvos dukrą Joaną Abramikaitę-Vaičiulaitienę,
grįžusią iš tolimosios gyvenimo kelionės Amžinybės poilsiui šalia
savo vyro rašytojo Antano Vaičiulaičio.
2001 m. birželio 25 d., į Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejaus
svečių knygą Joana Vaičiulaitienė įrašė du žodžius: Myliu, myliu.
Ir daugiau nieko. Tai buvo jos mėgstama, lyg ir esminė frazė, visa
apimanti, labai plati ir tikra. Šie žodžiai nebuvo tušti. Su daugeliu
kalbėdama telefonu, pabaigoje ji pasakydavo du žodžius: Myliu,
myliu. Tiek daug pasakyta ir kiekvienam šie žodžiai nudžiugindavo
širdį, nes turbūt kiekvienam mūsų meilės trūksta... O Joana Vaičiulaitienė
jos turėjo tikros, gražios, šviesios ir didelės mums kiekvienam.
Mokėjo nuoširdžiai ir paprastai bendrauti. Gerbė muziejininko darbą,
priėmė savo namuose ir rūpinosi kaip šeimos nariu muziejaus darbuotoja
Virginija Paplauskienė, kuri dirbo su rašytojo A.Vaičiulaičio archyvu.
Tai įpareigoja visą muziejaus kolektyvą toliau tęsti tuos darbus,
kuriuos pradėjo Joana Vaičiulaitienė, sakė Maironio lietuvių
literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė, pradėdama atminimo
vakarą, skirtą J.Vaičiulaitienei. Direktorė pridūrė, kad tokią dieną
visi žodžiai atrodo banalūs. Šiandien viskas turėjo būti kitaip,
bet Aukščiausiojo scenarijus yra toks, koks yra. Susirinkome prisiminti,
pagerbti J.Abramikaitę-Vaičiulaitienę, talentingą lietuvių rašytoją
A.Vaičiulaitį, pakalbėti apie juos, įteikti A.Vaičiulaičio premiją
už novelistiką Metų žurnale. Premiją įsteigė ir mecenavo Vaičiulaičių
šeima.
Pabūti dviejų talentingų žmonių aplinkoje, jų simbolinėje draugijoje
į Literatūros muziejų sukvietė seserys Vaičiulaitytės: Danutė Nourse,
Joana Slavikienė, Aldona DeBold, jų vaikai pasidalijo prisiminimais
apie mamą J.Vaičiulaitienę, dalyvavo jos draugės, bendramokslės,
giminės, Juozas ir Aleksandra Kazickai, profesorius V.Landsbergis,
iškilmingą popietės rimtį palaikė smuikininkė Ilona Klusaitė.
Joana Abramikaitė-Vaičiulaitienė gimė 1920 metais Lietuvoje, Kėdainių
apskrityje. Jauniausia iš devynių vaikų, išaugo Kaune, gražiu nepriklausomybės
laikotarpiu. Baigė Aušros gimnaziją. Studijavo VDU iki karo pradžios.
Karo metais dirbo, o 1944 metais išvyko į Austriją, vėliau į Vokietiją,
studijavo. 1946 metais pradėjo susirašinėti su pažįstamu rašytoju
A.Vaičiulaičiu, kuris gyveno Amerikoje. Jų draugystė stiprėjo laiškais.
1948 metais jis iškvietė Joaną į Ameriką. Jie susituokė 1948 m.
gruodžio 26 d. Niujorke. Susilaukė trijų dukterų ir septynių vaikaičių.
Gyveno Vašingtono apylinkėje. Dirbo Kongreso knygyne 26 metus. 1992
metais mirė A.Vaičiulaitis. Po šios netekties Joana paskyrė savo
gyvenimą lietuvių bendruomenei, rašytojo A.Vaičiulaičio kūrybiniam
archyvui bei vaikaičiams. 2000 metais didžiąją dalį rašytojo archyvo
ji perdavė Maironio muziejui, sakydama: Kad būtų naudinga dabar,
o ir ateities kartoms susipažinti ir nagrinėti to laiko lietuvių
kultūrinį-literatūrinį gyvenimą ir pažinti rašytoją egzode. Atiduodu
į Maironio muziejų mano vyro, dukrų tėvo, gyvenimo dalį, tai, kas
yra mums brangiausia. Globokit saugiai.
Dukros išreiškė Maironio muziejui didelę padėką. Sakė, kad tiki
ir pasitiki savo mamos sprendimu, nes ji buvo ir yra savo dukroms
geriausia ir gražiausia, teisingiausia, lydėjo jas kaip idealas
ir pavyzdys. Gilaus tikėjimo, atsidavusi šeimai, Dievui ir tėvynei,
J.Vaičiulaitienė gyveno krikščionišką ir kultūringą gyvenimą. Visada
dėkingos už nuostabią gyvenimo dovaną, mirties patale mama padėkojo
mums, o mes dėkojame jums, kad susirinkote ją paminėti, neslėpė
savo jaudulio dukros.
Profesorius V.Landsbergis pasidalijo savo vaikystės prisiminimais
apie J.Abramikaitę-Vaičiulaitienę, kurie, kaip sakė profesorius,
yra visiškai atskiri nuo prisiminimų apie rašytoją A.Vaičiulaitį.
Tada jų meilė ir šeima buvo dar ateityje. Profesorius pasakojo,
kad, būdamas 7-11 metų berniukas, žiūrėjo į Joaną kaip žiūrima iš
pirmo aukšto į trečią. Antrame aukšte buvo profesoriaus brolis
su draugais, o trečiame aukšte sesuo Aliutė su pusseserėmis
ir draugėmis, tarp kurių buvo ir J.Abramikaitė. Ji buvo moderni
jauna mergina: sklido kalbos, kad Joana rūko po tiek metų išdavė
paslaptį profesorius. Bet viskas buvo nutraukta, sugriauta. Žmonės
tęsė savo gyvenimus jau kitame vandenyno krante kaip tie akmenėliai,
išmesti iš jūros į svetimą krantą. Labai gerai, kad Joana grįžo
į Lietuvą ir ilsisi Lietuvoje, šalia savo vyro, rašytojo Antano
Vaičiulaičio, - sakė profesorius V.Landsbergis ir padėkojo Vaičiulaičių
dukroms, kad jos išpildė savo mamos norą. V.Landsbergio prisiminimai
iš tiesų buvo labai originalūs, nes tai buvo mažojo Vytuko, o ne
vien pripažinto profesoriaus ir politiko prisiminimai.
Maironio muziejaus Išeivių literatūros skyriaus vedėja V.Paplauskienė
daug ir artimai bendravo su J.Vaičiulaitiene, su jos šeima, todėl
turi ką pasakyti apie šią neeilinę, ypatingą asmenybę. V.Paplauskienės
nuomone, J.Vaičiulaitienė buvo tikras žmogus ir lietuvė Dievo malone.
Nuo jaunų dienų ji priklausė skautų organizacijai ir šūkis: Dievui,
tėvynei ir artimui jai nebuvo tušti žodžiai. Joaną visą gyvenimą
supo daugybė draugų, ji lyg magnetas traukė prie savęs žmones. Šeimoje
stengėsi savo kūrybingą ir talentingą žmogų apsaugoti nuo kasdienių
rūpesčių. Šeimos gyvenimas buvo šviesus. Drauge Vaičiulaičiai pragyveno
44 metus. 2000 metais jos rūpesčiu Maironio lietuvių literatūros
muziejaus fondus pasiekė rašytojo A.Vaičiulaičio kūrybinis palikimas,
kurį sudaro daugiau nei aštuoni tūkstančiai eksponatų. Pasirūpino,
kad Vilkaviškio krašto muziejus ir biblioteka taip pat gautų dalį
archyvinio palikimo. Joana svajojo išleisti archyvinį dokumentų
leidinį, parengtą monografiniu principu, apžvelgiantį rašytojo A.Vaičiulaičio
gyvenimą ir kūrybą. Aleksandra ir Juozas Kazickai skyrė penkis tūkstančius
dolerių tokiam leidiniui parengti.
Jei J.Vaičiulaitienė būtų gyva, šiandieninis susitikimas vis tiek
būtų įvykęs, o pagrindines pareigas jame būtų ėjusi pati Joana.
Tik jai iškeliavus Amžinybėn, vakaras suskilo į dvi dalis. Šiandieniniame
susitikime J.Vaičiulaitienė būtų apdovanojusi naująjį rašytojo A.Vaičiulaičio
premijos laureatą už novelistiką Metų žurnale. Premijos iniciatorė
ir mecenatė buvo ji pati.
Vyriausiasis Metų redaktorius Danielius Mušinskas supažindino
su šios premijos kriterijais. Vyr.redaktorius norėjo priminti ir
profesoriaus Alberto Zalatoriaus vardą: tai garbus literatūros tyrinėtojas,
lietuvių novelės tyrinėtojas, kartu su J.Vaičiulaitiene sumanęs
šią premiją, kuri jau gerą dešimtmetį lydi lietuvių novelistiką.
A.Zalatorius vertino A.Vaičiulaičio novelistiką, jo vardas literatūros
tyrinėtojui siejosi su pačiomis gražiausiomis lietuvių novelės viltimis.
A.Vaičiulaičio novelės novatoriškumas, apie kurį profesorius kalbėjo
kaip apie romanui būdingą, ir jos darna, dermė su lietuvių klasikine
tradicine novele, A.Vaičiulaičio novelės išmintingumas, lyriškumas,
šviesumas ir kartu kūrybos paslapties buvimas nulėmė J.Vaičiulaitienės
ir profesoriaus A.Zalatoriaus sąmokslą. Komisija perskaitė beveik
50 novelių tiek per dvejus metus paskelbta Metų žurnale. Per
dešimt metų žurnalas paskelbė apie 500 novelių. Tai iš tiesų įspūdingas
skaičius. Šiandien pagerbsime dar tik penktąjį laureatą gali
pasiskaičiuoti, kam įdomu, kiek yra vilties tapti laureatu... Ir
kiek yra garbės pelnyti šį vardą, sakė D.Mušinskas. Komisija,
paskutiniam ginčui palikusi tik tris autorių pavardes, po ilgų ir
karštų diskusijų vis dėlto sutarė, manydama, kad būtent šio rašytojo
novelėje yra tai, ką galėtume vadinti Vaičiulaičio dvasia šiandieninėje
lietuvių novelistikoje. Toje novelėje komisija atrado ir proto šviesą,
ir širdies šilumą, viską, ko galėjo ieškoti ir rasti gerbiamas rašytojas
A.Vaičiulaitis, jei būtų kartu skaitęs šį kūrinį.
2003 metų A.Vaičiulaičio premija už novelistiką Lietuvos rašytojų
sąjungos mėnraštyje Metai paskirta rašytojui P.Dirgėlai už novelę
Arklių šventė.
Laureatas P.Dirgėla sakė, kad jam ši diena yra šviesiai liūdna ir
liūdnai džiugi. Rašytojas papasakojo apie savo novelės laureatės
gimimą, apie jos užbaigimą, kuris sutapo su 2001 m. rugsėjo naktimi
iš 11-osios į 12-ąją.. Ar gali kas nors vis labiau būti pasaulyje,
kuriame prieš gyventi norinčiuosius kariauja savižudžiai, savo kūnus
ir sielas pavertę, veikiausiai ne iš laimės, sprogmenimis? Meilė
supynė, mirtis išpynė kasas, kasas, kasas... Antano ir Joanos Vaičiulaičių
gyvenimas buvo nušviestas meilės, jų meilė buvo paremta pagarba
ir vieno antram, ir abiejų visiems žmonėms. Vaičiulaičiai buvo meilės
aristokratai. Prie jų negalėjo ir nenorėjo pritapti bohema, graibstanti
putą nuo meilės paviršiaus. Kas atsitiko, kai jie jau abu išėjo
iš šio pasaulio? Meilė išpynė, mirtis vėl supynė kasas, kasas, kasas.
Gal ir nesantūriai kalbu, sakė P.Dirgėla. Tačiau tik Dievo meilė,
tik ji viena nepaiso mūsų apsisprendimų, nepriklausomai nuo mūsų
valios dalyvauja mūsų greitai praeinančiame gyvenime, padarydama
jį amžinu.
Rašytojas patikino, kad savo rašinių sąskambiais nesilygiuoja su
klasiko A.Vaičiulaičio kūryba. Šie sąskambiai girdimi daugelio rašytojų
tekstuose, atskamba iš krikščioniškosios pasaulėžiūros, iš europinės
kultūros, kuri, nebūdama religinė, suvis nebūtų kultūra. Rašytojas
P.Dirgėla sakė esąs laimingas, suvokdamas amžinųjų vertybių teigimą
imti, prasmę gyventi bei kurti. Dėkojo ir džiaugėsi, kad Vaičiulaičių
dukros, gerbdamos savo tėtį ir mamą, neišsižada pagerbti ir tėvų
puoselėtos lietuvių literatūros.
Muziejaus direktorė priminė Vaičiulaičių artimiesiems, kad jie čia
visuomet laukiami. Būsite Lietuvoje, niekuomet nepraeikite pro
šiuos namus, kvietė A.Ruseckaitė. Linkėjo jėgų ir stiprybės apsiprasti
ir suprasti, kad tėvai yra čia, Lietuvoje, kad jų ten, Amerikoje,
nebėra, bet liko jų begalinė meilė. Išsiskirti prašė J.Vaičiulaitienės
mėgstamu atsisveikinimu: Myliu, myliu.
Džiuljeta KULVIETIENĖ
© 2003 "XXI amžius"
|
