Juodojo
kaspino mitai ir pasekmės
1988 metų rugsėjį, kai Sąjūdžio
raumenys ėmė stebėtinai greitai kasdien stiprėti, sovietų propagandos
aparatas suaktyvino dezinformacijos srautus. Tuo siekta daugelio
tikslų, tačiau pats svarbiausias buvo nuneigti slaptojo suokalbio
su nacionalsocialistine Vokietija egzistavimo faktą, peršant jau
gerokai nuvalkiotus mitus apie sinchroniškai prasidėjusias ir
pasibaigusias taikias liaudies revoliucijas, nuvertusias fašistinius
režimus Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje, apie tariamą sovietų
valdžios atkūrimą, apie tai, kaip fašistinė Vokietija užpuolė
Lenkiją, o taiki Sovietų Sąjunga atsiėmė baltarusių ir ukrainiečių
žemes. Apie tai, piktokai pakeiksnodama prancūzus ir anglus, rašė
maskviškė Pravda 1988 m. rugsėjo 1 d., o diena kita vėliau nevienoda
apimtimi atkartojo įvairaus kalibro tiesos visoje Sovietų Sąjungoje.
Vieni populiaresnių išvestinių mitų buvo liaudies seimo rinkimai
ir išvaduotos lietuvių liaudies atstovų kelionė iš raudonarmiečių
divizijomis užtvindytos Lietuvos į Maskvą prašyti, kad okupuota
Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungą.
Iš tikrųjų suokalbio scenarijus stebėtinai banalus ir gangsterių
praktikoje dažnai naudojamas. Didžiausieji XX amžiaus karo nusikaltėliai
Stalinas ir Hitleris su savo keturiais parankiniais 1939 m. rugpjūčio
23 d. Maskvoje sudarė ypač slaptą nusikalstamą suokalbį pasidalijo
Rytų Europą. Hitleris dalyvavo neakivaizdžiai naudojosi ryšių
paslaugomis. Lietuva ir vakarinė Lenkijos dalis turėjo atitekti
Vokietijai, o Sovietų Sąjungai Suomija, Estija, Latvija, Besarabija
ir rytinė Lenkijos teritorija, tarp jų ukrainiečių ir gudų žemės.
Planas buvo įgyvendintas be nukrypimų. Vokietija pirmoji įsiveržė
į Lenkiją. Tiesą pasakius, vienas Vermachto generolas įsikarščiavęs
užėmė Lvovą, kuris turėjo atitekti sąjungininkams rusams. Teko
skubiai atsitraukti. Po to jau nukraujavusiai Lenkijai į nugarą
smogė sovietai. Abu agresoriai, jungtinėmis pastangomis sutriuškinę
Lenkiją, tų pačių metų rugsėjo 28 dieną pasirašė Draugystės ir
sienų sutartį vienu konfidencialiu ir dviem slaptais protokolais.
Šį kartą Lietuva buvo išmainyta į Liublino ir dalį Varšuvos vaivadijų.
Vokiečiai pasiliko sau Sūduvos kraštą, kurį vėliau pardavė rusams
už 7,5 mln. dolerių auksu.