| Ir
vėl Sniečkus
Lyg ir primirštas šio lietuvių tautos
naikintojo ir Lietuvos griovėjo vardas šiemet vėl pražydo raudonomis
spalvomis. Nors daug lietuvių pasipiktino jo baltinimu, bet atsiranda
- vis naujų baltintojų. Vienas jų - Jonas Rudokas taip pat pasistengė
pabaltinti Sniečkų ir kai kuriuos jo bendražygius rašinyje Netolimos
praeities veikėjai (Naujoji Romuva, Nr.2, P. 82-86). J.Rudokas
savo rašinyje, pasipiktinęs, kad šiandien apie LSSR laikų veikėjus
galime girdėti tik bloga, o tai neteisinga ir neprotinga, mėgina
įrodyti, kad Sniečkus, jo bendraminčiai, bendradarbiai, tiesa, nebuvo
angelai, bet nebuvę ir velniai. Kaip galima spręsti iš didesnės
dalies A.Sniečkaus, M.Šumausko ir jo artimiausių bendradarbių nuveiktų
darbų, visi jie nuoširdžiai ir atkakliai siekė geresnio gyvenimo
mūsų krašto žmonėms - tokio, kokį jie įsivaizdavo, ir tokiomis priemonėmis,
kokiomis tada galėjo pasinaudoti.
Kokį gyvenimą jie įsivaizdavo geresnį, nesunku matyti iš jų darbų.
Priemonių jie turėjo tik vieną - besąlygiškai vykdyti Maskvos nurodymus.
O Maskva nurodė Lietuvą paversti socialistine respublika ir ją
prijungti prie Sovietų Sąjungos.
Prijungus prie Sovietų Sąjungos teko aklai paklusti sovietinei Stalino
konstitucijai ir Lietuvoje kurti stalininį socializmą: atimti iš
žmonių viską, ką jie turėjo sukaupę per šimtmečius - atimti ne tik
medžiagines, bet ir dvasines vertybes: jų tikėjimą, kalbą, istorinę
tiesą, sukauptą lietuvišką kultūrą... Ir A.Sniečkus bei artimiausi
jo bendradarbiai pasirodė uolūs Maskvos reikalavimų vykdytojai.
O kas nespėta padaryti per pirmuosius okupacijos metus, dar uoliau
buvo daroma pokario metais. Nuo tų dienų prabėgo dar ne tiek daug
metų ir dar yra nemažai gyvų žmonių, kurie gerai atsimena, kokias
priemones naudojo A.Sniečkus ir jo bendražygiai: jau 1940 m. liepos
12-13 d., A.Sniečkui vadovaujant Saugumo departamentui, iš Lietuvos
kalėjimų išleidus kriminalinius nusikaltėlius, į kalėjimus buvo
pasodinta du tūkstančiai geriausių lietuvių tautos vaikų. Liepos
21 dieną A.Sniečkaus pasiūlymu buvo sudaryta naujai išrinkto Liaudies
seimo dvidešimties asmenų grupė, kuri nuvažiavo į Maskvą ir paprašė
Staliną, kad Lietuvą prijungtų prie Sovietų Sąjungos ir ją pavadintų
Lietuvos sovietine socialistine respublika - LSSR.
Maskvos nurodymu Lietuvoje skubotai buvo dedami socializmo pamatai:
atimta bet kokia nuosavybė, Lietuvos pinigas litas pakeistas rubliu,
pertvarkyta Lietuvos mokykla sovietinės Rusijos mokyklos pavyzdžiu,
kalėjimus per metus pripildė iki keliolikos tūkstančių kalinių,
o 1941 m.birželio 14-18 d. tiesiog iš namų nakties metu buvo išplėšta
keliolika tūkstančių ne tik darbingų asmenų, bet ir vaikų, senelių,
visi susodinti į gyvulinius vagonus ir paskubomis išvežti į tolimus
rytų tolius. Būtų išvežta ir daugiau, tik pirmam vežimui Maskva
neturėjo daugiau vagonų, o antrą etapą sutrukdė prasidėjęs karas.
Ko siekė A.Sniečkus šiomis savo priemonėmis? Tik įtikti Stalinui.
Ir greitai pasirodė: A.Sniečkus buvo išrinktas Lietuvos SSR Komunistų
partijos pirmuoju sekretoriumi ir nuo to laiko visa valdžia Lietuvoje
teko Sniečkui. Trisdešimt trejus metus jis valdė Lietuvą. Žinoma,
nestatė sau asmeniškų rūmų, netvėrė savo dvarų, nes visa Lietuva
pasidarė jo dvaru, miškai - jo medžioklės plotais (kokie bajoriški
papročiai!), o visi pavaldiniai - jo ir jo dvaro tarnais. Geresnio
gyvenimo A.Sniečkus pirmiausia siekė sau, o kas atlikdavo nuo jo
puotos stalo, tekdavo ir jo tarnams, tik ne visiems Lietuvos žmonėms.
Lietuva buvo paversta Maskvos karvide ir kiaulide, kuo įsiteikdamas
Maskvai Sniečkus ir išliko Lietuvos valdovu iki pat savo mirties.
Žvelgdamas į Sniečkaus viešpatavimo dešimtmečius, J.Rudokas, stengdamasis
apeiti Sniečkaus teroristinio viešpatavimo Lietuvoje metus, mėgina
parodyti, kad Sniečkaus dėka susiformavo LTSR valdžia gana stabili,
vykdanti nuoseklią ekonominę ir kultūrinę politiką, palankią mūsų
kraštui ir jos žmonėm. Būtų tik juokinga, jei tokius teiginius
skaitytume Opozicijoje. Bet ar daug Naujosios Romuvos skaitytojų
tuo patikės? Juk visi vyresnio amžiaus žmonės gerai prisimena, kaip
iki pat nepriklausomybės atkūrimo norint nusipirkti automobilį,
šaldytuvą ar pakeliauti po pasaulį reikėjo turėti raudoną partijos
nario knygelę, net ir mėsos, užsienio vaisių ar net silkės tik partijos
komitetų darbuotojai Vilniuje galėjo gauti specialiosiose parduotuvėse,
skirtose tik jiems. O gal J.Rudokas nematė, kaip Lietuvos kaimo
žmonės visą penkiasdešimtmetį vilkėjo šimtasiūlėmis ir avėjo guminiais
batais? J.Rudokas sako, kad Lietuvos pramonės įmonės, tolygiai dėstomos
po visą respubliką, Lietuvą apsaugojo nuo migrantų antplūdžio.
Tai gal J.Rudokas nežino, kad Lietuvoje dėl migracijos prieaugio
kasmet gyventojų skaičius didėjo dešimčia tūkstančių žmonių ir 1989
metais per gyventojų surašymą Lietuvoje rasta jau daugiau kaip šimto
tautybių žmonių. Beveik visi atvykėliai apsigyvendavo miestuose,
čia jie be eilės gaudavo butus, darbą ir kitų lengvatų.
Ko kitų respublikų gyventojai taip gausiai veržėsi į Lietuvą? Aukščiausiuosius
padėjėjus iš kitų respublikų siuntė Sniečkaus prašymu pats Centras,
tai yra Stalinas. O paskui aukščiausiuosius veržėsi ir žemesni,
ir patys žemiausi, lengvai čia priimami ir aprūpinami ir darbu,
ir buitimi. Tik pasirodė, kad tais kompetentingaisiais negalima
pasitikėti: ir jų darbas buvo nenašus, ir jų moralė buvo žema. Tik
tada Sniečkus pradėjo ieškoti kadrų Lietuvoje. Nelabai sekėsi ir
čia. Pirma, reikėjo partinių - idėjinių, antra, tie idėjiniai dažniausiai
pasirodydavo esą paprasčiausi karjeristai. Ir juos reikėjo kilnoti:
kai išdrabstydavo ar išvogdavo vienoje vietoje, reikėdavo kelti
į tokią vietą, kur dar ne viskas išvogta. Ypač taip darbavosi kolūkių
pirmininkai. Žinau vieną kolūkį, kuriame nuo kolūkio įkūrimo 1949
metais iki 1956 metų buvo pakeista net 14 pirmininkų. O kolūkis
vis smuko ir smuko, kol visai susmuko, ir jis buvo prijungtas prie
tarybinio ūkio. Per keliolika metų visi Lietuvos kolūkiai tiek prasiskolino,
kad neliko kitos išeities, kaip visas kolūkių skolas nurašyti. Iki
1990 metų kolūkių skolos buvo nurašomos dar porą kartų, valstybė
kolūkius ramstė visokiais būdais, bet grūdus vis reikėjo vežti iš
Kanados ar Argentinos.
Socializmo Sniečkaus Lietuvoje nesukūrė atvykėliai, nesisekė kurti
ir vietiniams kadrams. Bet J.Rudokas nori skaitytoją įtikinti, kad
Sniečkus ir jo padėjėjai labai daug dirbę ir daug naudinga padarę.
Kodėl jie taip stengėsi? Paprastas dalykas: socialistinėje Rusijoje
žmonės buvo skatinami lenktyniauti. Socialistinis lenktyniavimas
buvo skaičiuojamas nuolat ne tik brigadose, kolūkiuose, srityse,
bet ir visose respublikose. Sniečkus buvo pakankamai ambicingas
Lietuvos socialistinės respublikos vadovas ir nuolat stengėsi, kad
jo vadovaujama respublika neatsidurtų paskutinėje vietoje. Reikėjo
ką nors parodyti. Kad ir apgaulingai. Išmoko Lietuvos kolūkiečiai
didinti ir karvių pieningumą, ir laukų derlingumą, ir kiaulių veislingumą,
ir net mokinių pažangumą. Paskutiniais socialistinės Lietuvos dešimtmečiais
buvo taip įsibėgėta, kad net negalėjo būti nepažangių mokinių, negabių
studentų.Visur viskas kilo šimtu procentų. Ir tai darė jau Sniečkaus
mokiniai.
Istorikai nelabai nori minėti, bet išlenda dar vienas įvykis, kuris
aiškiai rodo, kaip Sniečkui nesinorėjo dirbti labai sunkių darbų.
Vokietijos žurnale Ost-Europa šių metų vasario - kovo numeryje
Lietuvos istorikas pasakoja, kad 1946 metais vieno pasitarimo Maskvoje
metu Stalinas pasiūlęs Sniečkui, Stalino žodžiais tariant, rusų
žemę - Kaliningrado sritį - prijungti prie Lietuvos ir ją tvarkyti.
Sniečkus toje srityje niekad nebuvo buvęs, todėl, norėdamas apie
ją sužinoti, pasiuntė savo atstovą pasižvalgyti. O tas parvažiavęs
Sniečkui papasakojo, kad ne tik sugriautas Karaliaučiaus miestas,
bet ir visoje srityje nesą nei žmonių, nei gyvulių, išlaužyti keliai,
sugriauti trobesiai, dykyne pavirtę laukai. Sniečkus suprato, kad,
paėmus tą sritį, valdytojo laukia juodas darbas, todėl Stalinui
atsakė, kad gavęs tą sritį valdysiąs ne jis, o ten esanti gausi
kariuomenė, todėl to Stalino pasiūlymo atsisakąs. Stalinas ir sutiko
su Sniečkumi. Karaliaučių,vokiškai Kionigsbergą, pavadino Kaliningradu
ir prijungė prie Rusijos Federacijos.
Ką šis atsitikimas sako apie Sniečkų? Garbė jam rūpėjo, bet tegu
dirba kiti. Sniečkaus garbintojai vis primena, kad jis Lietuvoje
nutiesė naujų kelių, pristatė fabrikų, mokyklų... Bet juk visą tą
galėjo daryti tik Maskvos palaimintas, nes pinigai ėjo iš Maskvos,
ir Sniečkus su Drobniu ar kitais padėjėjais darė tik tiek, kiek
Maskva leido. Net knygų galėjo išleisti tik tiek ir tokių, kokias
Maskva leido. Kelius tiesė tik tokius, kokie atitiko Maskvos strateginius
planus. Vilniaus - Rygos greitkelis buvo tiesiamas toks, kad ant
jo galėtų nusileisti lėktuvai. Beveik visos didžiosios gamyklos
- Panevėžio Ekranas, Vilniaus Kuro aparatūra, Kauno radijo gamykla
- visus savo gaminius siuntė į kitose Sovietų Sąjungos vietose pastatytas
gamyklas. Juokingiausiai atrodė Alytaus medvilnės audykla: žaliavos
buvo auginamos Vidurinėje Azijoje, jas atveždavo į Alytų, perdirbdavo
ir audinius siųsdavo atgal į Vidurinę Aziją. Lietuvoje net tos audyklos
darbininkai neturėjo teisės įsigyti bent metrą kitą savo pačių rankomis
išaustų drobių.
Tokia buvo Sniečkaus ir jo padėjėjų veikla ir jų nuopelnai Lietuvai.
J.Rudokas teigia, kad šiandien dar ankstoka pateikti visą ir objektyvų
šių žmonių (Sniečkaus ir jo bendražygių) vertinimą, nes apie juos
dar nepakankamai išstudijuota medžiaga, nes revoliucinės aistros
trukdo suprasti to meto Lietuvos realijas. O kada bus ne ankstoka?
Kai jau išmirs visi tų įvykių liudininkai? Kai istorikai galės daryti
išvadas tik iš labai išdraskytų ar su pagražinimais surašytų archyvų
popierių? Kaip tik dabar dar tebėra laikas įvertinti viską ir iš
gyvųjų liudijimų, ir iš dar išlikusių archyvuose duomenų. Pagrįstai
kyla kIausimas: ką veikia tie istorikai, jeigu jie lig šiol dar
neparašė išsamios Lietuvos istorijos, jeigu jiems dar per anksti
rašyti Sniečkaus laikų istoriją? Juk nuo Sniečkaus valdymo pradžios
prabėgo jau daugiau kaip šešios dešimtys metų. Greit neliks ko paklausti,
kaip ten viskas prasidėjo ir vyko.
Iš visų J.Rudoko žodžių matyti, kad už jų slepiasi mintis padailinti
Sniečkaus paveikslą, padaryti jį didvyriu, naujos Lietuvos kūrėju.
O mums aišku jau šiandien, kad jis nebuvo kūrėjas, o tik aklas Komunistų
partijos agentas Lietuvoje.
Gal teisus J.Rudokas, siūląs palaukti, kol... išmirs ta istorikų
karta, kuri pati matė Sniečkaus darbus, pati istorijos tiesos mokėsi
iš Sniečkaus laikotarpio istoriko Žiugždos ir panašių plunksnagraužių.
Gal teisus ir Naujosios Romuvos redaktorius, leidęs minčių brūzgyne
paklaidžioti J.Rudokui, o po jo tikrą tiesą pasakyti Stasiui Goštautui,
vieno puslapio rašinėlyje Sniečkaus Lietuva be lietuvių, palinksminti
tuos, kurie tikisi, kad Nemuno ir Neries pašlaitėse dar ilgai bus
dainuojama ir giedama lietuviškai, dar ilgai bus kartojama Maironio
Lietuva brangi.
Juozas PAPARTIS
Vilnius
© 2003 "XXI amžius"
|