Atnaujintas 2003 m. rugpjūčio 27 d.
Nr.65
(1169)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Pasaulis
Lietuva
Kultūra
Krikščionybė ir pasaulis
Darbai
Žvilgsnis
Kinas
Atmintis
Mums rašo
Nuomonės
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Kariai aptarė savo problemas

Visoje Lietuvoje dar liko legendinių Vietinės rinktinės karių branduolys, kurį sudaro daug patyrę vargo, žiaurumų, kančių žmonės, susibūrę į Lietuvos vietinės rinktinės karių sąjungą. Šios sąjungos narių tėra apie penkis šimtus. Dalis karių pasiligoję, silpnos sveikatos, tad į suvažiavimą Kauno įgulos karininkų ramovėje atvyko tie, kuriems leido sveikatos būklė.
Iškilmingai įnešamos LVRK sąjungos ir Lietuvos valstybės vėliavos. Suvažiavimo delegatai gieda Lietuvos himną. Visi taria Vietinės karių rinktinės maldos žodžius, o jos pabaigoje skamba tokie žodžiai: „Tu, Viešpatie, vienas žinai, kiek jų žuvo kario mirtimi kovoje prieš baisų priešą bolševizmą, kovodami savo žemėje ir toli nuo jos... Būk jiems gailestingas, Viešpatie, ir leisk džiaugtis amžinąja laime ir amžinuoju gyvenimu. Amžinąjį atilsį suteik, Viešpatie, visiems kariams, kurie paaukojo savo gyvybes už brangią mūsų tėvynę Lietuvą...“ Šią maldą jau tradiciškai veda Vietinės rinktinės veteranas Teofilis Pilka. Nėra tų, kurie žuvo prie Ašmenos, kurie sušaudyti guli Aukštuosiuose Paneriuose. Nėra ir tų, kurie dar pernai dalyvavo gyvųjų būryje, o šiemet juos pasišaukė Viešpats, ir jie baigė savo žemiškąją kelionę. Karių atminimas buvo pagerbtas tylos minute.
Į delegatus kreipėsi Kauno įgulos karininkų ramovės viršininkas mjr. Gediminas Reutas, sakydamas: “Būdami jauni, paragavę gimnazijos mokslų ar pradėję studijuoti, ar dirbdami žemės ūkio darbus atsiliepėte į savo vadovo generolo Povilo Plechavičiaus kvietimą. Visada tikėjote savo tauta.
Netrukus bus atidengtas memorialas Aukštųjų Panerių vietovėje. Dėkoju jums už tai, kad mus, jaunus karininkus, galite ir dabar pamokyti, patarti”.
LLKS štabo viršininkas Vytautas Balsys, Vietinės rinktinės Valdybos pirmininkas Antanas Paulavičius, 1941 m. birželio 23 d. sukilėlių sąjungos pirmininkas Alfonsas Žaldokas, LPKTS Kauno skyriaus pirmininkas Antanas Lukša įteikė jau po mirties Kario savanorio medalį Juozui Andriuškevičiui. Apdovanojimą priėmė sukilėlio dukra Lina Andriuškevičiūtė-Dydienė.
Savo pranešime LVRKS vadovas kalbėjo, kad jau greitai turėtų iškilti paminklas Aukštųjų Panerių vietovėje. Juk čia SS budeliai sušaudė apie šimtą LVR karių. Ten jau pastatyti memorialai žydų aukoms. Lenkai irgi pastatė paminklą Armijos Krajovos kariams. Tiems, kurie mus šaudė ir dar, svarbiausia, užrašė, kad jie žuvo už tėvynę. Dėl lėšų stokos statyba vyksta lėtai.
Birželio 23-iosios sukilėlių sąjungos vadovas A. Žaldokas sakė, kad lietuviai pirmieji sukilo prieš Rusijos bolševikinį imperializmą, kartu ir prieš nacių okupaciją. Buvo paskelbta laisva Lietuva. Tuo pačiu buvo paneigtas bolševikų melas, kad Lietuva laisvu noru įstojo į SSSR. Sukilėliai nuplovė gėdą nuo valstybės, kuri 1940 metais nebuvo ginklu pasipriešinusi. Tuo tarpu LVR kariai tęsė Lietuvos kariuomenės tradicijas, buvo tvirtas junginys, pasirengęs kovoti ir ginti Lietuvą, tačiau nacių klasta sutrukdė tai padaryti. Dauguma Vietinės rinktinės karių perėjo į rezistencinę kovą partizanų gretose. A. Žaldokas pasidžiaugė, kad pavyko aukščiausiu lygiu įtikinti Lietuvos ir Kauno valdžią atkurti Karmelitų kapines Kaune. Pagaliau nebus išgarsinto „poilsio parko”, kurį sovietai buvo įkūrę 1958-1959 metais, užvertę ir neperkėlę tūkstančius mirusiųjų palaikų.
Dabar laikas pagalvoti, kad ir LVR kariai atrastų sau vietą šitame panteone. Mes 1996 metais galvojome, kad rezistencinė veikla yra baigta. Deja, klydome. Ją, pasirodo, būtina tęsti. Todėl, sakė A. Žaldokas, kviečiu jau šiandien pradėti kovą prieš blogį, užkirsti jam kelią.
Kalbėjo Marijampolės skyriaus pirmininkas Petras Gražulis, LVRKS sekretorius Stasys Gvildys, Stanislovas Bartulis ir kiti. Susirinkusieji priėmė rezoliuciją. Joje be kita ko, sakoma, kad laisvė atgauta netikėtai greitai, o visa kita žlugo. Visų lygių valdžia nenori nieko reikiamai spręsti. Propaguojamas kosmopolitizmas ir kt.

* * *

Įdomu ir tai, kad visą meninę programą parengė savo jėgomis Lietuvos vietinės rinktinės kariai. Pasirodė Kauno vyrų ansamblis „Trimitas” (vadovas Jurgis Strazdas), eiles skaitė marijampolietis Anūpras Moruzaitis bei kaunietis Antanas Bobinas, akordeonu griežė ir dainavo Antanas Paulavičius. Vilniaus LVRKS oktetas (vadovas Juozas Vanagas) padainavo puikių dainų, o labiausiai patikusi – Bartkaus patriotinė daina “Aras” privertė ne vieną karį ir ašarą nubraukti.
Dar turi parako generolo P. Plechavičiaus kariai, jie ir dabar reikalingi mūsų valstybės atgimimui.

Kazimieras DOBKEVIČIUS
Kaunas

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija