Atnaujintas 2003 m. rugpjūčio 27 d.
Nr.65
(1169)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Pasaulis
Lietuva
Kultūra
Krikščionybė ir pasaulis
Darbai
Žvilgsnis
Kinas
Atmintis
Mums rašo
Nuomonės
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Žmonės ir angelai

Aktorius K.Globišas filme „Angelas Krokuvoje“

Šiemet vėl buvau Lagove (Lenkija), jau 33-iajame tarptautiniame kino festivalyje. Tų kino festivalių Lenkijoje vasarą - kaip grybų po lietaus. Bet visi jie perkeliami kur nors arčiau gamtos ir žiūrovų. Lagovas irgi arti gamtos, tarp ežerų, netoli Vokietijos sienos. Atvykę čia dar radome bažnytinių chorų šventę ir dalyvavome šv.Mišiose atvirame lauke - “Amfiteatre”, kur jau kitą vakarą pradėti rodyti festivalio filmai.
Kino festivalyje irgi netrūko įdomybių: kavinėje vaikų orkestras griežė “Sugrįžk į Sorentą”, “Amfiteatre” kovėsi riteriai, po filmų virė diskusijos, patys rimčiausieji rinkosi į simpoziumą „Pasaulis keičiasi: kinas globalizacijos laikais”. Tačiau daugiausia smalsuolių sulaukė filmai, kurių per dieną čia parodoma po šešis, žinoma, dar yra ir videoperžiūros. Kokie filmai buvo populiariausi?
Savi! Lenkų žiūrovai labai patriotiški - į jau Vilniuje matytus filmus “Pianistas”, “Kerštas”, “Edis” neliko ne tik bilietų, bet ir vietelės prisiglausti ant grindų. Kanų festivalyje šiemet parodytas T.Baginskio debiutinis animacinis filmas “Katedra” irgi buvo rodomas sausakimšoje salėje, su naujausia garso technika pribloškė savo kompiuterine fantazija ir niūroku, gotikiniu alegoriškumu. Jaunimas rinkdavosi į seansus ir vidurnaktį, kai rodydavo lenkų televizijos filmus, kurie dalyvavo atskirame konkurse, o jo žiuri teko pirmininkauti man.
Kuo lenkų TV filmai skiriasi nuo mūsiškių? Sunku ir lyginti, kai mūsų televizijos kuria tik serialus, o LTV - dar ir kino dokumentiką. Lenkų visuomeninė televizija yra turtingesnė ir dosnesnė. Per dosnumą ji dabar turi aiškintis, kur dingo dalis pinigų, skirtų gerai žinomam filmui “Quo vadis” bei kitiems brangiems projektams. Tačiau pinigų valandiniams vaidybiniams filmams vis dar turi ir šios kino juostos yra įdomi bei vertinga Lenkijos kino proceso dalis. Ypač daug debiutų, bet, kaip ir pas mus, visos bėdos iškyla vėliau: o kaip po debiuto prasimušti į normalų kino gyvenimą, konkuruoti užsienio kino festivaliuose?
Šiemetiniai mano matyti filmai sutilpo į porą ciklų - “Šventės” ir “2000-ųjų karta”. Abu sumanymai vertingi ir savaip pamokomi mums, vis linkusiems agituoti už didesnį įvairių švenčių skaičių, bet kartais nelabai žinantiems, kuo jos viena nuo kitos skiriasi ir kokios jų istorinės šaknys. Katalikiškoji Lenkija pirmiausia stengiasi vaidybine forma atšvęsti krikščioniškas šventes. Anksčiau yra tekę matyti filmų apie šv.Kalėdas. Šiemet žiūrėjau apie Vėlines - “Visi Šventieji” (rež. A.Baranskis), apie Dievo Kūno šventę - “Balta suknelė” (rež. M.Kviecinskis), apie šv.Velykas - “Šlapių marškinėlių misė” (rež. V. Adamekas). Prie šios grupės priskirčiau ir mėgėjišką filmą “Angelas Krokuvoje” (rež. A.Viencekas - “Baronas”), savo angeliškais personažais ir jų misija padėti žemėje yrančioms šeimoms labai primenantį premjeros vis dar laukiantį Vytauto V.Landsbergio filmą “Jonukas ir Grytutė”. Šios grupės filmuose nevengiama didaktikos, yra ideologinių diskusijų, bet stengiamasi, kad žmonių gyvenimo istorijos būtų įtikinamos. Štai filmas “Balta suknelė” rodo, kaip rengiamasi Dievo Kūno šventei šeimoje, kaip puošiami vaikai, ir nelaimė, jeigu paskutinę akimirką lygintuvu prisvilinama suknelė. Visi laukia bažnytinės procesijos, bet du vykstantys į šventę prašmatniame automobilyje susiginčija: ar bereikia šiandien tiek istorinio pamaldumo, tų puošnių iškilmių ir ceremonijų, kurioms net policininkai visur sustabdo eismą? Ginčo pabaiga dramaturgiškai naivoka: autoavarija, didžiausias bažnyčios puolėjas - prie mirties, jį į tikėjimą sugrąžina bendrakeleivis - jis pasirodo esąs kunigas, šmaikščiai prisistatęs, kad dirba firmoje “RKB” (Romos Katalikų Bažnyčia). Įvyksta stebuklas - gyvybė išgelbėta!
Netikėtai pakrypsta ir “Visų Šventųjų” veiksmas: lankanti savo mylimojo kapą pokario Armijos Krajovos ryšininkė sužino, kad jis mirė visai ne čia, o Vokietijoje, ir gerokai vėliau po karo. Maža to, ji pati dabar prisipažįsta, kad turi sūnų iš anų laikų. Į Vėlines susirenka seni kovų draugai - visa senųjų populiariųjų lenkų aktorių kohorta. T.Šmigielovna, A.Janovska (ką tik per TV Polonia atšventė 80-metį!), V.Glinskis, L.Niemčikas, B.Pavlikas. Tikra lenkų kino enciklopedija! Bet vaidinti nelabai turi ką, nebent padūsauti, kaip ir pas mus: mirusieji gerbiami labiau už gyvuosius. Pasiklausę atodūsių ir palyginimų, kaip buvo vakar, o kaip - dabar, vaikaičiai irgi šneka, kad jų senelis buvo “pilka pelytė”, todėl guli kapinių nuošalėje, o “raudonieji vorai” dabar jose užima geriausias vietas.
Polemiška ir “Šlapių marškinėlių misė”. Su Velykomis šį filmą sieja laistymosi vandeniu paprotys, na, ir gatvės nuotaikos. Mat šutvė filmo herojų ryžosi kovoti prieš paleistuvystę ir pornografiją, todėl pirmiausia nutarė “aprengti” dažais nepadorias reklamas. Tačiau kai “šlapių marškinėlių” konkurso nugalėtoja paprašo prieglobsčio pas vieną “antipornografinės” iniciatyvos dalyvių, veiksmas pasisuka gerokai į kitą pusę. Lenkai moka žaisti televizijos madomis ir “ligomis”, nors ir ten dabar visi serga “realybės šou” liga. Filme “Šou” prodiuseris, kurį vaidina populiarus aktorius J.Sturas, į visus žiūrovų ir komisijos priekaištus, kad jo “realybės šou” nužudytas žmogus, atsako tik pagal reitingus: mano šou žiūri 64 proc. žiūrovų, ir eikit jūs šėko pjauti... Pasirodo, toks šou sumanymas: pasimeilinę ir nuogi papozavę duše herojai pagal scenarijų toliau turi galabyti vienas kitą.
Visus religinės temos TV filmus būtų galima apibūdinti populiaraus Lenkijoje rašytojo ir publicisto, buvusio ilgamečio katalikų savaitraščio “Tygodnik powszechny” leidėjo J.Tischnerio citata: Reikia ne Dievą garbinti, o paduoti vienas kitam ranką. Ji tinka ir TV filmams apie 2000-ųjų kartą: “Mano miestas” (rež. M.Lechkis, gavo TV konkurso prizą), “Mano kepti viščiukai” (rež. I.Siekieržynska), “Į ką aš atsigimiau” (rež. R.Bugabskis). Kartais ranka ištiesiama pačią paskutinę akimirką: filme “Į ką aš atsigimiau” sūnus vėžiu sergančiam tėvui surengia Tėvo dieną - kartu su juo šoka parašiutais! Net senelis liaujasi burbėjęs, jog sūnus išleido kelis tomus poezijos, o vis vien netapo Česlavu Milošu.
Slovakų filme “Kvartetas” (Lagove jis gavo bronzos prizą) su motina susitaiko dukros. Situacija panaši: ji serga vėžiu, ir trys dukros suvažiuoja į gimtuosius namus atsisveikinti su mama. Visos turi savų bėdų ir visos kaltina motiną, kad ji jų nemylėjusi, nes nerasdavusi joms laiko. Arba per daug norėjusi iš savo vaikų: vieną spyrė tapti operos dainininke, nors toji neturi duomenų didelei karjerai. Išliejus nuoskaudas, mirties akivaizdoje ateina atgaila ir susitaikymas. “Kvartetas” sugrotas paprastai, dramatiškai, gyvenimiškai.
Visai kitas, poetiškas stilius ukrainiečių filme “Vėjo gausmas“. Jo režisierius Sergejus Maslobojščikovas debiutavo F.Kafkos novelės ekranizacijoje ir buvo atvykęs 1994 metais į tarptautinį Kauno festivalį “Auksinis tauras”. Tėvas per visą filmą girioje ieško sūnaus, o kai šis stovi greta - nemato. Toks pat tėvų nematomų, nejaučiamų, nutolusių vaikų motyvas iškyla ir austrų filme “Mano pirmasis stebuklas”, ir lenkų filme “Užmerk akis” (rež. A.Jakimovskis gavo sidabro prizą), ir net lietuvių filme “Paskutinis vagonas” (rež. A.Stonys), kuris kartu su K.Vildžiūno filmu “Nuomos sutartis” atstovavo Lagove Lietuvos kinui. Rūsčiausias buvo lietuviško filmo siužetas: sūnus nustumia tėvą iš vagono, kai nusibosta amžini tėvo pasakojimai keleiviams, kiek daug jis paaukojęs dėl sūnaus, kad niekada nieko nevogęs, todėl ir elgetaująs dabar su akordeonu. Lenkai sakė, kad ir jų animacinė “Katedra” esanti pesimistiška: vos įveikus vienus žmogui kelią pastojančius brūzgynus ir baubus, tuoj pat pradeda dygti ir narpliotis į tinklus kiti.
Lenkų kino kritikas A.Klopotovskis išeitį mato optimistiško herojaus paieškose: “Palikti nuošaly inteligentiško romantiko - visuomenininko modelį ir kurti naujo lenko paveikslą”.
Gal tą posūkį atspindi pernykštis rež. K.Glinskio filmas “Labas, Terese” ar šiemetis, premijuotas Lagove pagrindiniu prizu, D.Trzaskalskio filmas “Edis”, minėti TV filmai? Nuo pasakiškų žiūrovų skaičių surinkusių klasikinių ekranizacijų, padėjusių atsispirti prieš holivudinius “titanikus” ir “gladiatorius”, savus gangsterius išeksploatavusi (“Kileris”, “Šunys”) lenkų kinematografija atsigręžė į žmogų iš gatvės su visais jo mažais ir dideliais rūpesčiais bei išgyvenimais. Griaunami mitai, kad užsienyje visų laukia tik pyragai: filmo “Mano kepti viščiukai” herojai, po kelerių metų grįžę iš užsienio, vos įstengia nusipirkti tinkamą sau butą. TV filmo “Mano miestas” herojė, atvirkščiai, vis dar tikisi Vokietijoje atrasianti pradingusį savo tėvą ir laimę, bet jos mylimasis lieka namie, kur jaunystė bėga be darbo. Optimistiškiausi šioje pilkų herojų eilėje yra debiutinio M.Rogalskio filmo “Pavelo ir Evos gyvenimo filmas” veikėjai - neturtingi kaimiečiai, globojantys neįgalų vaiką. Pasiplūsdami ir pasistumdydami vyras su žmona nepraranda optimizmo savo laukelyje. Jie savaime kiek groteskiški, kaip ir lietuvio fotografo Rimaldo Vikšraičio kaimiškų fotografijų herojai. Režisierius M.Rogalskis per spaudos konferenciją sakė, kad tokio tipo ir gyvenimo būdo žmones rasime visur pasaulyje. Tą patį tvirtino ir filmo apie du bičiulis iš gyvenimo dugno “Edis” režisierius, įsitikinęs, kad jo filmą gerai sutiko ne vien europiečiai, bet ir amerikiečiai. Ką gi, verta prisiminti neseniai mirusio JAV režisieriaus J.Šlesingerio “Vidurnakčio kaubojų”, kur irgi porelė simpatiškų herojų glaustėsi gyvenimo pakraščiais.
M.Rogalskis kūrė filmą porą metų už savo pinigus. Buvo visiškai prisijaukinęs herojus “realybės šou” - prisiminkime “Fermą”. Skaitmeninės videotechnikos laikais atsiveria galimybė pačiam gyvenimui tapti kinu ar televizija. Viena amerikietė jau kelinti metai transliuoja savo gyvenimą per televiziją. Galimi ir kitokie kameros suartėjimai su politiniu gyvenimu. Kol Berlyne vasario mėnesį vyko tarptautinis kino festivalis, jaunimo būrys pastatė videokamerą ir visi galėjo pasakyti, ką mano apie būsimą JAV žygį į Iraką. Gausybė karštai protestuojančiųjų balsų, bet nemažai ir pritariančiųjų. Vėliau įmontavo ir Holivudo aktorių protestus. Sukūrė filmą “Freedom 2 speak”, kokių nerodo televizija, nes ji vis dažniau manipuliuoja mumis pasaulio galingųjų labui. Argi ne į temą simpoziumui apie globalizacijos procesus?
Su jaunu filosofu iš Kauno Mindaugu Geneliu išpūtę akis žiūrėjome ir kitą politinį vokiečių filmą - “Ponas Vichmanas iš CDU”, kurį sukūrė režisierius A.Dresenas, mums pažįstamas iš vaidybinio filmo “Antras aukštas”. Mes irgi turime reklaminių politinių filmų, ypač jų pagausėjo prieš Prezidento rinkimus. Bet trūksta tokio analitinio, kaip vokiečių: daug dienų kamera seka, kaip dirba juodą agitacinį darbą gatvėse ir salėse kandidatas iš krikščionių demokratų partijos. Kiekvienam ranką paspaudžia, diskutuoja, žada, kad bus geriau, nei valdant socialistams (kaip ir pas mus!). Matome ir klaidas: pasikarščiuoja su priešininku, kitur, atvirkščiai, per daug pasikliauja savo intelektu ir spausdinta reklama, gal todėl ir pralaimi. Smulkmenų nėra! Matome, kaip iš tikrųjų veikia demokratinė sistema, kuo ji panaši į mūsų ir kuo skiriasi. Didžiausias skirtumas - politiko gyvenimas vien politikos olimpe ir pasikliovimas, kad TV ekranas viską gali.
Deja, dabar aktualesnis kitas aspektas: nuo ekrano sukamės į gyvenimą, nes ir realybės šou - toli gražu ne gyvenimas. Premijuoto Lagove lenkų TV filmo “Mano miestas” režisierius M.Lechkis taip apibūdina šį posakį: “Mane pirmiausia inspiruoja gyvenimas. Galima būtų daug ir išmintingai postringauti, ir vis vien išvada banali: svarbiausia - susitikti kitą žmogų, išgirsti įdomią kieno nors gyvenimo istoriją, sėdėti prie laužo rudenį, giliai įkvėpti gaivų šaltą orą.

Skirmantas VALIULIS

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija