Pirmasis puslapis
Pasaulis
Lietuva
Kultūra
Krikščionybė ir pasaulis
Darbai
Žvilgsnis
Kinas
Atmintis
Mums rašo
Nuomonės
Istorijos vingiai

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Pastangos sumenkinti europiečių tikėjimą
Popiežius primena Europos krikščionims jų uždavinius šių dienų iššūkių akivaizdoje

Stiprėja vilties poreikis

Vykstantis Europos Sąjungos plėtros procesas, naujos Europos Konstitucijos projekto aptarimas, o taip pat moraliniu atžvilgiu gana prieštaringi reiškiniai žemyno visuomenėje, matyt, paskatino popiežių Joną Paulių II kone visuose pastarųjų savaičių jo susitikimuose su maldininkais paliesti „Europos temą“.
„Šiuo istoriniu momentu, kada vyksta svarbi Europos suvienijimo eiga per Europos Sąjungos plėtrą, Bažnyčia su meile žvelgia į šį kontinentą“, - liepos 13 dieną sakė Šventasis Tėvas savo vasaros rezidencijoje Kastelgandolfe, netoli Romos, susitikęs su maldininkais sekmadienio vidudienio „Viešpaties Angelas“ maldai. Tačiau jis pripažino, kad šiame vyksme, šalia teigiamų bruožų, išryškėja ir tamsūs „šešėliai“, kurie ženklina šiuolaikinės visuomenės dorovines problemas, o taip pat tikėjimo praktikos silpnėjimą.
Kada „įsivyrauja antropologija be Dievo ir Kristaus“, prarandama viltis, iškyla netikrumas dėl ateities, plinta individualizmas, kuris savo ruožtu skatina žmonių solidarumo silpnėjimą. Tokiu būdu Europos civilizacija, kurią galima vadinti žmogaus teisių lopšiu, dėl vis ryškesnio reliatyvizmo ir utilitarizmo yra atsidūrusi savo pagrindų praradimo pavojaus akivaizdoje.
Popiežius priminė, kad šias problemas jis aptarė birželio pabaigoje paskelbtame posinodiniame apaštaliniame paraginime „Ecclesia in Europa“, kuris yra 1999 metais vykusio Europai skirtos Vyskupų Sinodo asamblėjos išdava. Sinodo tema, kalbanti apie Jėzų Kristų, kaip „vilties šaltinį Europai“, yra ypač svarbi dabar, kai iškilę „rimti klausimai ir abejonės kultūrinėje, antropologinėje, etinėje ir dvasinėje plotmėje“. Jonas Paulius II teigė, kad, žvelgiant į šių dienų sekuliarizmą Europos kultūroje, susidaro įspūdis, jog vyksta „tyli apostazė“, nes materialiai visko pertekę žmonės gyvena lyg Dievo iš viso nebūtų. Todėl visai Europai, tiek Rytams, tiek Vakarams, vis labiau stiprėja vilties poreikis, kas „galėtų suteikti prasmę gyvenimui ir istorijai“ bei įgalintų europiečius su pasitikėjimu drauge žengti į ateitį.
Tik Kristus gali suteikti tokią viltį, todėl Bažnyčia turi stiprinti naujosios evangelizacijos pastangas žemyne. Šventasis Tėvas meldė Dievo Motiną globoti Europos Bažnyčią, kad ji galėtų sėkmingai skelbti „Vilties evangeliją“.

Dėmesys rengiamai Europos Konstitucijai

Po savaitės, liepos 20 dieną, vėl susitikęs su maldininkais Kastelgandolfe sekmadienio maldai, popiežius Jonas Paulius II savo kalboje sutelkė dėmesį į naująją Europos Konstituciją. Kaip žinoma, buvusio Prancūzijos prezidento Valery Žiskaro d’Esteno vadovaujamo Europos Konvento parengto Konstitucijos projekto preambulėje, nepaisant Šventojo Tėvo, kitų žemyno religinių vadovų bei krikščionių politikų pastangų, nėra nuorodos į Dievą, nepaminėtas krikščionybės indėlis formuojant Europos civilizaciją, o tik bendrais bruožais kalbama apie žemyno „kultūrinį, religinį ir humanitarinį paveldus“. Beje, viename paskutiniųjų Konstitucijos preambulės variantų, kurios rengime aiškiai vyravo laicistinės idėjos, buvo teigiama, kad „dvasinį impulsą“ žemyno civilizacijai iš pradžių suteikė senovės Romos ir senovės graikų pagoniškosios kultūros, o vėliau – Švietimo epocha, XVIII a. pabaigoje sąlygojusi Prancūzų revoliuciją su jos pagimdytomis sekuliaristinėmis nuostatomis.
Skaitant gegužės 28 dieną paskelbtos Europos Konstitucijos preambulės tekstą, atminty iškyla klaidingas Voltero pasakymas, kad istorinį laikotarpį nuo senovės Romos žlugimo iki Renesanso (kada ypač buvo suklestėjusi krikščioniškoji kultūra) reikėtų visiškai užmiršti, nes tai buvo „tamsusis barbariškųjų viduramžių laikotarpis“. Žinoma, Bažnyčiai toks sprendimas nebuvo priimtinas, nes kalbėti apie senovės romėnų ir graikų kultūrą, bet, nutylėjus pusantro tūkstantmečio sėkmingą krikščioniškosios kultūros Europoje vystymąsi, iš karto peršokti į Prancūzų revoliucijos laikus – tai ne tik nenuoseklumas, bet tiesiog ideologinis istorijos klastojimas. Juk jeigu mes norime įtikinamai kalbėti apie taiką, lygybę, brolybę ir laisvę, negalime nutylėti savo ilgaamžės krikščioniškosios tradicijos, kurioje šios sąvokos ir vertybės buvo subrandintos, negalime nekalbėti apie Europos civilizacijos krikščioniškąsias šaknis.
Po daugelio protestų ir įtikinėjimų, galutinio Europos Konstitucijos projekto preambulės tekste pasiektas „kompromisas“: neminima nei senovės Roma, nei Švietimo epocha, nei krikščionybė. Toks variantas, žinoma, yra objektyvesnis, tačiau, atsižvelgiant į dviejų tūkstančių metų krikščionybės istoriją Europoje, kuri, kaip minėta, yra žemyno šiuolaikinės civilizacijos pagrindas, jos nepaminėjimas akivaizdžiai rodytų naujosios Konstitucijos dvasinės plotmės stygių ir jos nuskurdinimą. „Norėčiau išreikšti savo nuostabą, kad preambulėje išvardijami svarbūs Europos civilizacijos elementai, tačiau nėra aiškios nuorodos į krikščionybę, - birželio pradžioje laiške V.Žiskarui d’Estenui rašė Europos Sąjungos vyskupų konferencijų komisijos pirmininkas Jozefas Homejeris. – Nenorint atmesti kitų indėlių, vis dėlto būtina pripažinti, kad joks kitas religinis ar filosofinis judėjimas nėra tiek prisidėjęs prie Europos formacijos, kaip krikščionybė“.
Vyskupas J.Homejeris dar kartą priminė Katalikų Bažnyčios ir kitų religinių bendruomenių siūlymą į naująją Europos Konstituciją taip pat įtraukti nuorodą į Dievą. „Žmogiškosios galios ribų ir atsakomybės prieš Dievą, žmoniją ir kūriniją priminimas būtų svarbus ženklas, kad visuomeninė valdžia nėra absoliuti, ir tai taptų garantų apsiginti nuo valstybinio totalitarizmo pavojaus. Atsakomybės prieš Dievą pripažinimas Europos Konstitucijoje taptų žmogaus asmens laisvės garantija ir padėtų daugeliui piliečių identifikuotis su Europos Sąjungos vertybėmis“, - pažymėjo vyskupas J.Homejeris, primindamas, kad daugelyje Europos valstybių konstitucijų (pavyzdžiui, Vokietijos, Lenkijos) yra nuoroda į Dievą, tačiau niekas nemano, jog tai yra netikinčiųjų diskriminavimas.
Beje, kaip visada argumentuotai, būtinumą į Konstitucijos preambulę įtraukti Dievo ir krikščionybės sąvokas pagrindė Lietuvos Respublikos Seimo narys Vytautas Landsbergis. Apie tai jis kalbėjo Europos liaudies partijos konferencijoje, įvykusioje Kopenhagoje dar birželio 25-ąją (žr. „XXI amžius“, 2003 07 02, Nr. 51, priedas „Horizontai“).

Kai kurie abejotini preambulės bruožai

Neatrodytų, kad Dievo arba krikščionybės paveldo nepaminėjimas Europos Konstitucijos projekte būtų paprasčiausiai atsitiktinio neapsižiūrėjimo ar abejingumo pasekmė. Tai daugiau nuosekli žemyne labai įtakingo ir karingai nusiteikusio laicistinio visuomenės „elito“ politika, kuris siekia, kad Europos Sąjungos teisinė plotmė būtų atribota nuo bet kokių nuostatų, kurios remtųsi religinėmis vertybėmis. Tada Europos Parlamente bus lengviau prastumti įstatymus, įteisinančius abortus, eutanaziją, klonavimą ir kitus eksperimentus su embrionais, homoseksualų santuokų pripažinimą, o perspektyvoje – ir religinių pažiūrų (kaip „netolerantiškų“) viešo reiškimo apribojimą.
Įdomu pastebėti, kad nors Konstitucijos projekte nėra įvardyta pagarba Dievui, kaip Aukščiausiajam Gėriui, tačiau „pagarba protui“ užfiksuota. Tai vėl turbūt aidas krauju pasruvusios Prancūzų revoliucijos, kurios viršūne galima laikyti Notre Dame katedros desakraciją, kai ant šios šventovės altoriaus buvo pastatyta vyriausios „proto dievybės“ statula. Panašios asociacijos kyla ir preambulėje perskaičius žodį žemė, su pamaldžia pagarba užrašytą iš didžiosios raidės, nors visose kalbose ji apibrėžiama kaip įprastas daiktavardis. Kaip žinoma, žemės personifikacija yra būdinga New Age, sektantiško dvasinio sąjūdžio, kuris stengiasi plėtoti savo įtaką Vakarų intelektualų sluoksniuose, ideologijai.
Pagaliau ne visai teisinga kalbėti apie Europos „kultūrinį, religinį ir humanistinį paveldus“ tarsi visiškai atskiras ir tarpusavyje nesusijusias sroves, kaip tai daroma Europos Konstitucijos projekto preambulėje. Mūsų žemyno istorijoje faktiškai pasireiškė jų visų trijų vieningumas ir sintezė, iš kurios susiformavo krikščioniškojo humanizmo kultūra. Abstraktus, nuo tikėjimo atsietas humanizmo supratimas sąlygoja neišvengiamą jo ideologizaciją ir supriešinimą su Bažnyčios mokymu. Juk sovietmečiu taip pat buvo daug kalbama apie humanizmą, kurio idealus galima įgyvendinti tik komunistinės sistemos sąlygomis. Ir dabar po taip siaurai suprasto humanizmo vėliava susibūrę įvairūs socialistiniai, feministiniai bei masoniški sąjūdžiai stengiasi izoliuoti Bažnyčią nuo visuomenės gyvenimo sferų.

Gaivinti krikščioniškąsias šaknis

Liepos 20-osios susitikime su maldininkais popiežius Jonas Paulius II priminė, kad Europos Konstitucijos projektas toliau bus svarstomas ir tobulinamas spalio mėnesį darbą pradėsiančioje ES tarpvyriausybinėje komisijoje. (Galutinai ši Konstitucija turėtų būti patvirtinta 2004 metų pavasarį, galbūt ją siūlant ratifikuoti visose Europos Sąjungos šalyse.) Šventasis Tėvas taip pat dar kartą pažymėjo, jog Bažnyčia suinteresuota, kad šiame pagrindiniame dokumente būtų pripažintos žemyno krikščioniškosios šaknys. Šalia visų etninių bei kultūrinių srovių „sudėtingos kontinento istorijos eigoje krikščionybė liko centrinis ir charakteringiausias elementas“. Krikščioniškasis tikėjimas formavo Europos kultūrą ir, nepaisant skausmingo Vakarų ir Rytų pasidalijimo, krikščionybė liko „europiečių religija“, priminė Popiežius. Jos įtaka liko stipri ir šių dienų epochai, nepaisant išsiplėtojusio sekuliarizacijos fenomeno.
Jonas Paulius II pabrėžė Bažnyčios užduotį besivienijančioje Europoje - padėti Europai atgaivinti krikščioniškąsias šaknis, kurios yra jos civilizacijos ištakose. Bažnyčios, kaip Evangelijos vertybių saugotojos, pasiuntinybė yra šias vertybes vėl įtvirtinti žemyno tautų gyvenime, kad jis tokiu būdu atgautų savo pasaulinę kultūrinę reikšmę ir visuotinį vertinimą. Pratęsdamas šią mintį, po savaitės, liepos 27 dieną, vykusiame susirinkime su maldininkais Kastelgandolfe Šventasis Tėvas pabrėžė, jog yra svarbu, kad visi Europos tikintieji iš naujo atrastų Evangelijos skelbimo ir liudijimo entuziazmą.
Tačiau pastaruoju metu yra išryškėjusios kitos tendencijos: nors daugumai europiečių krikščionybė yra savaime suprantamas dalykas, tačiau iš tikrųjų vis rečiau skaitomas Šventasis Raštas, nesistengiama pagilinti katekizmo žinių, taip pat blėsta ir sakramentų priėmimo praktikavimas. „Tokiomis aplinkybėmis vietoje tikrojo tikėjimo plinta tik miglotas ir mažai įpareigojantis religinis jausmas, kuris lengvai gali virsti praktiniu agnosticizmu ir ateizmu“, - perspėjo Popiežius. Štai kodėl Bažnyčia Europoje turi stiprinti naujosios evangelizacijos pastangas, išlaikydama kuo didesnę vienybę ir bendrumą.
Bažnyčia turi stengtis, kad Evangelijos šviesa nušviestų visą Europos visuomeninio gyvenimo plotmę: „nuo šeimos iki kultūros, nuo mokyklos iki universiteto, nuo jaunimo ir žiniasklaidos iki ekonomikos ir politikos… Kristus artinasi prie žmogaus, kad ir kur jis gyventų, siūlydamas jo egzistencijai gilesnę prasmę“.
Europa, krikščioniškosios civilizacijos lopšys, daugiau nei bet kuris kitas pasaulio žemynas per du tūkstančius metų buvo Kristaus mokslo veikiamas. Rugpjūčio 3 dieną, susitikime su maldininkais tęsdamas pašnekesių ciklą apie religinę situaciją senajame žemyne, Šventasis Tėvas pažymėjo, kad per visą krikščioniškąją istoriją tikėjimo praktika – sakramentai, šventadienio šv. Mišios, įvairios liaudies pamaldumo tradicijos – šimtmečiais dvasiškai formavo ir stiprino ištisas europiečių kartas. Nors dabartiniu metu ši ilgaamžė krikščioniškojo tikėjimo praktika nėra prarasta, tačiau sekuliarizacija neišvengiamai tikinčiųjų gyvenimui pateikia naujus iššūkius ir kelia savus reikalavimus.

Sekmadienio šventimo reikšmė

Ta proga popiežius Jonas Paulius II ypač pabrėžė sekmadienio, kaip „Dies Domini“ („Viešpaties dienos“), svarbą, įskaitant tikintiesiems privalomą dalyvavimą šv. Mišiose. Kaip žinoma, pastaraisiais dešimtmečiais daugelyje Europos šalių bažnyčios lankymas sekmadieniais yra gerokai smukęs; į pamaldas ateina daugiausia tik pagyvenę žmonės. Dažnai tikėjimo praktika apsiriboja dalyvavimu šv. Mišiose per pagrindines liturgines šventes – Kalėdas, Velykas ir reikšmingesnius asmeninius įvykius (krikšto, Pirmosios Komunijos, vestuvių, laidotuvių). Svarbu pažymėti, kad, kaip rodo įvairiose šalyse atlikti sociologiniai tyrimai, daugelis dabartinių krikščionių net nelabai supranta, kodėl Bažnyčia tokią didelę prasmę teikia sekmadienio šv. Mišioms. Ir tai yra tiek tikinčiųjų, tiek jų ganytojų problema, nes, aiškiai ir įtikinamai tai išaiškinus, dalyvavimas „Viešpaties dienos“ pamaldose tampa ne tik Bažnyčios išorinio įsakymo vykdymu, bet ir vidiniu sielos poreikiu.
„Sekmadienis, kaip reikšmingiausias krikščionybės simbolis, Europai ir visam pasauliui buvo ir liko iki šių dienų: nepaliaujamu Gerosios Naujienos skelbimu apie Jėzaus prisikėlimą, pergalės prieš nuodėmę ir mirtį šventimu, atsidėjimu dėl visiško žmogaus išlaisvinimo“, – kalbėjo Popiežius maldininkams, susirinkusiems į Kastelgandolfą. Jis pažymėjo, kad, išsaugojant sekmadienio krikščioniškąją prasmę, kartu yra ginamas didysis Europos dvasinis ir kultūrinis paveldas.
Savo mokymuose Europos krikščionims popiežius Jonas Paulius II kartu su dvasinio pobūdžio uždaviniais pabrėžė ir socialinių problemų sprendimų reikšmę. Naujojoje vieningoje Europoje turi įsivyrauti tikroji „solidarumo kultūra“, apie kurią per visą istoriją kalba Bažnyčios socialinė doktrina. Šių dienų krikščionims ypatingą iššūkį kelia vadinamieji naujieji vargšai iš įvairių visuomenės sluoksnių: gausūs bedarbiai, sunkūs ligoniai ir neįgalieji, vieniši seni žmonės, našlaičiai, marginalizuotas jaunimas, o taip pat migrantai bei pabėgėliai, kurių skaičius Europos šalyse nuolat auga. Jiems tarnauti, reiškia tarnauti pačiam Kristui, pabrėžė Šventasis Tėvas.
Be kita ko, jis priminė, jog Bažnyčiai rūpi daugelis žmones varginančių problemų, kurioms spręsti ji šaukiasi Dievo pagalbos. Štai ši vasara visoje Europoje, bet ypač pietinėje jos dalyje, buvo labai karšta, dėl lietaus stygiaus nukentėjo žemės ūkis, Portugalijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Kroatijoje buvo kilę didžiuliai miško gaisrai, pareikalavę ir žmonių aukų. Popiežius kvietė tikinčiuosius prisijungti prie jo maldose už gaisrų ir karšto klimato aukas bei ragino visus „karštai melsti Viešpatį, kad Jis suteiktų išdžiūvusiai žemei lietaus atgaivą“.

Reikalinga atsinaujinanti vertybių darna

Vienas svarbiųjų Europos krikščionių socialinių „meilės tarnystės“ uždavinių yra ištikimai liudyti tiesą apie santuoką ir šeimą, ginti tradicines jos vertybes. Reikia auklėti jaunimą, kad jis gyventų pagal „Gyvybės Evangeliją“ ir skleistų ją, tuo pačiu atkakliai kovodamas prieš išsiplėtojusią „mirties kultūrą“, sakė Šventasis Tėvas. Tai tuo labiau svarbu, nes, kaip jis pripažino rugpjūčio 18 dienos susitikime su maldininkais, „niekas negali paneigti, kad Europa šiuo metu patiria vertybių krizę“, kuri kelia grėsmę jos „dvasiniam pašaukimui“.
Iš tikrųjų ši vertybių krizė Europoje ypač ryški šeimos gyvenimo srityje: kaip rodo pernai rudenį paskelbta statistika, nuo 1980-ųjų iki 2000 metų Europos Sąjungoje santuokų skaičius sumažėjo 15 proc., tačiau skyrybų skaičius išaugo 40 proc. Didžiausias ištuokų skaičius yra Belgijoje, kur praėjusį birželį įteisinta homoseksualių asmenų „santuoka“, kurios, kaip amoralaus reiškinio, pripažinimui kategoriškai prieštarauja Bažnyčia. Vis daugiau vaikų Europos šalyse gimsta ne santuokoje (nors gimstamumas labai sumažėjęs). Šiuo atžvilgiu tvirtai „pirmauja“ Švedija, kurioje 2001 metais net 55 proc. vaikų gimė ne santuokoje ir kur nuo praėjusių metų netgi homoseksualų sąjungoms leidžiama įsivaikinti vaikus, tuo pasmerkiant juos gyventi ir bręsti žmogaus prigimčiai netinkamoje aplinkoje.
Tokiomis aplinkybėmis, kai Europa kenčia dėl minėtos vertybių krizės, Bažnyčiai reikia dėti pastangas, kad žemynas vėl atgautų savo tikrąjį identitetą, kalbėjo Jonas Paulius II maldininkams. Jis pažymėjo, kad į Europos Sąjungos plėtrą negalima žiūrėti tik per „geografinius ir ekonominius aspektus“, nes Europa – tai visų pirma kultūrinė ir istorinė tikrovė. Todėl yra svarbu, kad žemyno vienijimosi procesas vyktų „atsinaujinančioje vertybių darnoje tiek įstatymuose, tiek pačiame žmonių gyvenime“. Popiežius vėl priminė, kad šiuo atžvilgiu unikalų vaidmenį vaidina krikščionių tikėjimas, kurio pagrindinėmis vertybėmis remiasi šiuolaikinės Europos demokratijos idealai ir esminė žmogaus teisių koncepcija. Krikščionybė taip pat padeda integruoti skirtingas tautines kultūras ir tradicijas, neprarandant kiekvienos jų savitumo harmoningame ir taikiame sambūvyje.

Mindaugas BUIKA

© 2003 "XXI amžius"