| Svarbiausia,
kad jis buvo enkavėdistas
Atviras laiškas Chaimui Bargmanui
(Atsiliepiant į XXI amžiaus, 2003 07 18, Nr. 56 straipsnius
Vieni jį niekino..., Vėl grįžtant prie straipsnio ir Tęsiant
pokalbį)
Su dideliu susidomėjimu perskaičiau
paminėtus straipsnius ir labai pasipiktinau Chaim Bargman noru bet
kuriuo būdu nuplauti nekaltų Lietuvos žmonių kraują nuo sovietinio
enkavėdisto Eusiejaus Rozausko (Ovsiej Rozovskij, kaip rašo Ch.Bargman)
munduro bei padaryti jį angeliuku, išgelbėjusiu kun. Antaną Ylių
nuo mirties. Net jeigu taip ir buvo (nors tai neįtikėtina), ką patvirtina
archyvuose rasti dokumentai bei kiti šaltiniai, tai yra tik Ch.Bargman
fantazija. Enkavėdistas E.Rozauskas angelu niekuomet netaps. Jis
buvo mūsų tautos budelis ir toks visuomet liks. Ch.Bargman net siūlo
sandorį - per Valstybinį Lietuvos žydų muziejų siūlyti (o kaip jis
rašo, tą ir padarė) pristatyti po mirties kun.A. Ylių apdovanoti
Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Kas tai? Gal tai atpildas už tai,
kad nebus viešai skelbiama tikroji enkavėdisto E.Rozausko veikla?
Mat, E.Rozauskas žydas. Štai todėl Ch.Bargman, puikiai žinodamas
dabartinę situaciją, kuomet mūsų valstybė ir tautiečiai nepagrįstai
kaltinami masiniu žydų holokaustu (atskiri atvejai neginčijami -
J.J.) vokiečių okupacijos metais, eskaluoja šį klausimą, tikėdamasis,
jog lietuviai nedrįs tam prieštarauti ir tuo būdu dar vienas sadistas
bei žmogžudys bus išteisintas arba bent jau pamirštas.
Jūs labai apsirikote, Ch.Bargman. Ir visai ne todėl, kad enkavėdistas
E.Rozauskas buvo žydas. Svarbiausia, kad jis buvo enkavėdistas -
geležinio Felikso gvardietis, o ar jis buvo lietuvis, rusas, lenkas
ar žydas, tai jau ne taip ir svarbu.
Bet tegul kalba faktai.
Perskaitęs šiuos straipsnius labai susidomėjau enkavėdisto E.Rozausko
asmeniu. Juolab kad tyrinėjant NKGB-NKVD-MGB siautėjimą Lietuvoje
1940-1953 metais, enkavėdisto E.Rozausko pavardė minima labai dažnai.
Tokie yra faktai, Ch.Bargman, ir niekur nuo to nedingsi, net jei
ir labai norisi.
Kad istorijoje neįžvelgtume vien juodos spalvos, kaip teigia Ch.Bargman,
pažvelgiau ir į kitą - baltąją. Štai kas rašoma leidinyje Mažoji
lietuviškoji tarybinė enciklopedija: Rozauskas Eusiejus gimė 1907
07 25 Kijeve - revoliucinio judėjimo dalyvis. 1921 atvykęs su motina
į Kauną mokėsi rusų gimnazijoje. 1926-1934 m. studijavo Kauno universitete.
Nuo 1931 m. - Lietuvos Raudonosios pagalbos narys. 1932-1934 m.
savo bute spausdino nelegalius komunistinius laikraščius ir atsišaukimus.
Nuo 1935 m. Lietuvos komunistų partijos narys. 1935-1936 m. daugino
LKP CK atsišaukimus. Už revoliucinę veiklą 1936 m. suimtas ir 1937
m. nuteistas septynerius metus kalėti. 1940-1946 m. dirbo administracinį
darbą (taip sovietai vadino tarnybą NKVD ar kituose represiniuose
organuose, J.J.) Kaune, Gorkyje, Krasnodare, Maskvoje, Vilniuje.
1946 m. neteisėtai represuotas (kodėl, paaiškinsime toliau, J.J.).
1956 m. reabilituotas, tačiau jau 1953-1954 m. LSSR Kultūros ministerijos
Respublikinio metodinio kabineto darbuotojas (tai yra iš įkalinimo
vietos buvo grąžintas po tautų vado J.Stalino mirties ir tapo
kultūros fronto darbuotoju. Labai geras darbas buvusiam enkavėdistui).
Ir t.t., ir t.t. (MLTE, III t., V., 1971, p. 104).
Dabartiniai Lietuvos istorikai pateikia kiek kitokią (pagal Ch.Bargman
- juodąją) enkavėdisto E.Rozausko charakteristiką. Istorikai L.Truska,
A.Anušauskas ir I.Petravičiūtė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos
tyrimo centro išleistame leidinyje Sovietinis saugumas Lietuvoje
1940-1953 metais rašo: Rozauskas Eusiejus gimė 1907 m. Kijeve.
V/s papulkininkis, žydas, nebaigtas aukštasis išsimokslinimas. LKP
narys nuo 1935 m. iki 1940 m. birželio mėnesio: nuo 1931 m.- MOPRo
narys; 1936-1940 m. kalėjo. Nuo 1940 m. birželio iki 1940 m. rugpjūčio
- VSD Kvotų skyriaus viršininkas ir Valstybės saugumo policijos
viršininko padėjėjas; 1940 m. liepos pradžioje prisidėjo rengiant
pirmąjį masinį Lietuvos Respublikos politikos veikėjų suėmimo planą
(paryškinta mano - J.J.); nuo 1940 m. rugsėjo iki 1941 m. kovo -
LSSR NKVD Tardymo skyriaus viršininkas; 1941 m. balandžio iki 1941
m. birželio - NKGB Tardymo skyriaus viršininkas; 1941 m. birželio
22 d. labiau už kitus stengėsi, kad būtų evakuoti Kauno kalėjimo
politiniai kaliniai. Aš pasiūliau (LSSR valstybės saugumo liaudies
komisaro pavaduotojui D.Bykovui.- (L.T.)), kad tuo atveju, jeigu
nebūtų galimybės suimtuosius evakuoti, išskirti iš jų pavojingiausius
ir prieš išvykstant juos sušaudyti. Tokių, mano skaičiavimais, buvo
400 žmonių. Tačiau drg.Bykovas nedavė man jokių nurodymų (iš E.Rozausko
1941 09 07 rašto A.Sniečkui (vėliau pamatysim, kuo visa tai baigėsi
ir koks vaidmuo teko E.Rozauskui - J.J.); 1941 07-1942 - NKGB Gorkio
sr. valdybos operatyvinės-tardymo grupės viršininkas; 1942-1943
- SSRS NKGB Maskvos aukštosios m-klos kursantas, paskui - dėstytojas;
1943-1944 07 - SSRS NKGB ypač svarbių bylų tardytojas (Maskva);
1944 07-1946 08 - LSSR NKGB Tardymo skyriaus viršininkas. 1946 10
pašalintas iš MGB kaip netinkamas, 1946 m. buvo represuotas (o už
ką - šiek tiek vėliau - J.J.); nuo 1954 m. - LSSR bibliotekų kolektoriaus
direktorius; 1957-1973 m. - Archyvų skyriaus (nuo 1960 m. - valdybos)
viršininkas (L.Truska., A.Anušauskas, I.Petravičiūtė. Sovietinis
saugumas Lietuvoje 1940-1953 metais,V., 1999, p. 337). Taigi, Ch.Bargman,
abi - balta ir juoda enkavėdisto E.Rozausko charakteristikos ne
taip jau ir skiriasi. Ypač jeigu iš sovietinės kalbos išverstume
į žmonišką, suprantamą visiems, ne tik gyvenusiems sovietiniame
rojuje.
Pateiksiu kai kurių E.Rozausko buvusių aukų prisiminimus. Galiu
nuraminti Ch.Bargman - dar yra likusių gyvų ir, esant reikalui,
galinčių tai paliudyti net teisme.
Visiems mums, dar gyviems tų siaubingų 1940-1941 metų įvykių liudininkams,
iki šiurpulio prisimena išlaisvintojų kariuomenės, nuskurdusios,
alkanos ir apiplyšusios įžengimas į Kauną ir kas bei kaip juos sutiko
Laisvės alėjoje. Vėlau prasidėję masiniai liaudies priešų suėmimai,
o ypač trėmimas į Sibirą 1941 m. birželio 14-15 d. visiems, kas
tą išgyveno, išliko iki šių dienų. Aš esu tų dienų ir įvykių liudininkas
ir galiu tai paliudyti bet kuriame tarptautiniame teisme. Dokumentai
rodo, kad enkavėdistas E. Rozauskas aktyviai dalyvavo šiose akcijose.
O kur dar teroras ir masinės žudynės 1941 m. birželio 22 d. prasidėjus
karui, Rainiuose, Pravieniškėse, Panevėžyje, Minske, o dar vėliau
buvo vykdomas žvėriškas kalinių sušaudymas Červenėje. Tai vis tokių
kaip E.Rozauskas, P.Raslanas, N.Dušanskis, E.Jacovskis, D.Todesas
ir panašių išgamų darbai. Juos net žmonėmis negalima pavadinti.
Išlikęs gyvas po enkavėdistų sušaudymo Červenėje Lietuvos kariuomenės
savanoris plk. J.Petruitis visa tai 1942 metais išsamiai aprašė
savo atsiminimuose Kaip jie mus sušaudė. Čia enkavėdistas E.Rozauskas
minimas ne vieną kartą. Tiesa, plk. J.Petruitis nemini, kad E.Rozauskas
jį būtų mušęs, bet kad jis grasino ir visokiais būdais vertė prisipažinti,
norėjus nuversti sovietų valdžią, tas knygoje akcentuojama.
Įdomus yra šioje knygoje antrojo leidimo, išleisto 1990 m. liepos
15 d. išspausdintas Broniaus Juršės komentaras visai Červenės istorijai,
pavadintas Červenės dangum užsikloję. Jame rašoma: Perskaičiau
Lietuvos kariuomenės pulkininko Jono Petruičio (1891-1943) atsiminimus
Kaip jie mus sušaudė, išleistus 1942 metais, ir pradėjau eiti
knygos pėdsakais. Toliau B.Juršė teigia: ...1941 m. birželio 23-iosios
naktis lietuviškoje bastilijoje Kauno sunkiųjų darbų kalėjime
A.Mickevičiaus gatvėje, pačiame miesto centre, politiniai kaliniai
iš IV ir V skyrių su šūksmais sodinami į automašinas. Kokios 80-tys
žmonių - inteligentų, Lietuvos kariuomenės karininkų, dvasininkų,
ūkininkų, studentų, pro Jonavą, Ukmergę, Vilnių vežami į Minską.
Toliau B.Juršė rašo archyvuose aptikęs įdomų pranešimą: Lietuvos
KP (b) CK pirmajam sekretoriui drg. Sniečkui (toliau visas tekstas
pranešimo, kurio esmę jau esu pateikęs, tačiau kai ką dar reikėtų
paminėti - J.J.)...Išlaukus dvi valandas, pagaliau pavyko tiesioginiu
telefonu pasikalbėti su Vilniuje buvusiu drg.Čečevu (Aleksandras
Čečevas - LSSR NKVD kalėjimų skyriaus viršininko pavaduotojas, 1940
m. rugpjūtį atsiųstas iš Maskvos - J.J.), tačiau pastarasis pareiškė,
kad jis dėl to yra užklausęs Maskvą ir, kol bus gautas atsakymas
ir atitinkami nurodymai, jis nieko negali daryti. Į mano pareiškimą,
kad viso to negalima atidėlioti ir kad paskui gali būti per vėlu,
drg.Čečevas pareiškė, kad dabar jokių potvarkių dėl kalinių išvežimo
negali būti... (tuomet E.Rozauskas skambina LSSR VS liaudies komisaro
pavaduotojui, Lietuvos žmonių trėmimo respublikinio štabo viršininkui,
1940 m. birželio pabaigoje iš Maskvos atsiųstam kitam enkavėdistui
Davidui Bykovui atkakliai prašydamas įsikišti į šį reikalą ir jį
pajudinti iš mirties taško. Taigi enkavėdistas E.Rozauskas atkakliai
prašo, net reikalauja, kiek tai leidžia subordinacija, leisti jam
čia pat Kaune sušaudyti labiausiai pavojingus kalinius, kurių,
jo paskaičiavimu, buvo apie 400. O kas tie pavojingiausi, tai
enkavėdistas E.Rozauskas sugebės nustatyti. Taip, kaip sugebėjo
nustatyti pavojingiausius kitas enkavėdistas ir Rainių budelis
Petras Raslanas. Tik tie enkavėdistai iš Maskvos nesiryžta to jam
leisti. Jiems dabar ne tas rūpi. Jie dabar labiau susirūpinę, kaip
išnešti sveiką kailį iš Lietuvos. Taigi, jeigu tokį leidimą E.Rozauskas
būtų gavęs, tai Kaune neabejotinai dar būtų buvę papildomai 400
lavonų. Tiesa, jie vis tiek buvo sušaudyti, bet ne Kaune, o Minsko
kalėjime ir Červenėje. Ir sušaudė juos ne E.Rozausko vadovaujami
enkavėdistai, o kiti. Ch.Bargman, gal tai ir yra tas didysis enkavėdisto
E.Rozausko nuopelnas?). Minimą dokumentą A.Sniečkui pasirašė: E.Rozauskas,
LSSR NKVD tardymo dalies viršininkas, 1941 m. rugsėjo 7 d.
Atkreipkit dėmesį: rugsėjo 7-oji - nuo žudynių Červenėje jau praėjo
73 dienos, - rašo toliau B.Juršė,- ir 34 metų revoliucinio judėjimo
Lietuvoje dalyvis, kilęs iš Kijevo, dar tik rašo laišką LKP CK
sekretoriui A.Sniečkui. Šiandien (1990 metais - J.J.) šis žmogus
iškyla man kaip vaiduoklis, apsigobęs juoda krauju permirkusia skraiste.
Už vidutinio ūgio vyriškio pečių (šitokį jį prisimena buvęs garsus
bėgikas Alfonsas Vietrinas, pas kurį Panemunėje 1945 metų vasarą
per kratą E.Rozauskas dar pasirodė ir kaip kolekcionierius, negrąžinamai
pasiėmęs šeimininko niekučius, parsivežtus iš užsienyje vykusių
sportinių varžybų) slėpėsi nuožmus lietuviškai kalbantis enkavėdistas...O
dabar žodis - 70-mečiui šiauliečiui gydytojui M.Garmui: Berods
apie 1949-uosius metus lietuvių stovykloje (sovietiniame lageryje
Vorkutoje, kur kalėjo M.Garmus - J.J.) pasklido neįtikėtina žinia:
Vorkutoje - Rozauskas...Pats savo akimis aš jo nemačiau. Ir negalėjau
matyti, nes jis zonoje pasišvaistė tik kelias dienas, bematant buvo
perkeltas už zonos, nes daug kas norėjo su juo pasikalbėti. Ėjo
žinia, jog Rozauskas buvęs nuteistas 10 metų za prevyšenije vlasti...
Kuo gi pats E.Rozauskas nusikalto Tarybų valdžiai,- toliau samprotauja
B.Juršė, rodos, taip uoliai tarnaudamas? Pokalbyje su manim (su
B.Jurše - J.J.) Povilas Štaras, buvęs Partijos istorijos instituto
prie LKP CK mokslinis bendradarbis, prasitarė: Berods Eusiejus
Rozauskas persistengė, suiminėdamas žmones...(Ką turėjo padaryti
enkavėdistas E.Rozauskas, koks jis turėjo būti sadistas, kad jo
bičiuliai, Stalino sistemos išugdyti kiti enkavėdistai patupdytų
jį už grotų už tarnybinių įgaliojimų viršijimą. Tiesa neilgam,
tik šešeriems metams, kai tuo tarpu niekuo nekalti žmonės ten ir
numirdavo, arba būdavo numarinami).... B.Juršė toliau tęsia liūdną
pasakojimą apie enkavėdistą E.Rozauską: Pradėjau ieškoti E.Rozausko,
kuris, būdamas cituoto dokumento (A. Sniečkui - J.J.) autorius,
dar neturėtų būti praradęs atminties... Vilnius, Algirdo gatvė,
Nr.18-2, gražus sostinės kampelis. Puikus butas seno namo antrajame
aukšte. Iki 1983 metų čia gyveno E.Rozauskas. Šitaip man paaiškino
naujoji buto šeimininkė, jauna moteris, dar nesenai buvusi maskvietė.
Ji išsikeitė kambarį šalies sostinėje į vilniškį butą. Neturiu
supratimo, koks dabartinis Rozausko adresas. Girdėjau, kad jis keitėsi
butu... - išgirdau atsakymą. Tokie žmonės sugeba mėtyti pėdas.
Tad kas man parodys archyvą, kur galėtų būti nusipelniusio kultūros
švietimo darbuotojo E.Rozausko byla? Tačiau nesiruošiu ieškoti šio
žmogaus Rozausko pavarde. Maskva jį jau priglobė (Pulk.J.Petruitis,
Kaip jie mus sušaudė. K., 1990, p. 262-265).
Pradėdamas savo rašinį apie šį Lietuvai daug nusipelniusį žmogų,
minėjau, kad Lietuvoje dar yra gyvų liudininkų, kurie prisimena,
jog enkavėdistas E.Rozauskas, tardydamas suimtuosius, be kitų poveikio
tardomajam priemonių, juos dar ir mušdavo asmeniškai. Apgailestauju,
kad Ch.Bargman to neteko surasti, o siūlyčiau. Taigi cituoju Lietuvos
pasipriešinimo sovietiniams okupantams dalyvio, buvusio 1946-1955
metais sovietinių lagerių kalinio, lakūno, dim. leitenanto Viktoro
Ašmensko prisiminimus apie gerą enkavėdistą E.Rozauską, su kuriuo
jam teko ne kartą susitikti liūdnai pagarsėjusiuose NKVD rūmuose
Vilniuje. Savo prisiminimus V.Ašmenskas aprašė knygoje Generolas
Vėtra, kurią 1997 metais išleido Lietuvos gyventojų genocido ir
rezistencijos tyrimo centras. V.Ašmenskas prisimena, kad po pokalbio
su NKGB komisaru gen.Dmitrijumi Jefimovu ir jo pavaduotoju papulk.Leonardu
Martavičiumi jis pateko į papulk.Eusiejaus Rozausko rankas. Tai
prasidėjo 1946 m. kovo 19 d. apie 23-24 val. V.Ašmenskas prisimena:
Rozauskas sukomandavo: Pas mane! Į mano kabinetą! Paėmę mane
už pažastų, šie žaliūkai (sargybiniai, J.J.) taip skubiai tempė,
kad aš nespėjau net savo kojų pavilkti, ir įtempė į Rozausko kabinetą.
Kareiviai grįžo atgal į koridorių, o aš likau su Rozausku dviese...
Rozauskas vėl įsakė man atsisėsti priešais jo stalą. Kai atsisėdau,
Rozauskas priėjo prie manęs ir klausia: Na, gal su manim dar pakalbėsim
atvirai apie tai, ko nenorėjai pasakoti generolui, juk ne viską
pasakei, ką žinojai? Aš atrėžiau, kad daugiau pasakyti jam neturiu
ko. Viską jau esu pasakęs generolui, o kartoti, kas pasakyta, nėra
prasmės...
- Pažiūrėsim, - sako Rozauskas ir, išsitraukęs iš stalčiaus tokią
pat guminę lazdą, artėdamas vis kartojo: - Ar kalbėsi? - Ne, daugiau
pasakyti neturiu ko. - Na, tai gulk kniūbsčias ant kėdės - supykęs
spiegė falcetu Rozauskas. Guluosiu kniūbsčias, kaip išmokė generolas,
ir laukiu. Pajutęs smūgius, mintyse nusišypsau, vos nesusijuokiu:
tai - ne įsipenėjusio generolo smūgiai, o tik kepštelėjimai. Aš
aprimau. Kenčiu, manau, kada nors pavargs, atsibos ir jam peckiotis
su manimi. Kai nustoja plakti mane, aš vis kartoju: Daugiau pasakyti
neturiu ko. Jau nebesikeliu nuo kėdės ir vis laukiu, kada jis pavargs?...
Jo smūgiai lėtėja. Pagaliau jaučiu, kad jis pavargo. Matydamas,
kad nieko naujo neišpeš, po valandinės mankštos Rozauskas leidžia
man atsisėsti. Perduodamas mane kareiviams, sukomanduoja: Į 36-ąją
kamerą (p. 234-235).
Suteikiau Ch.Bargman progą sužinoti apie enkavėdisto Eusiejaus Rozausko
kitokią gyvenimo pusę, taip pat ir jo tardyto V.Ašmensko liudijimus
apie šio sadisto mėlynai raudona uniforma tardymo metodus. Drįstu
paklausti Ch.Bargman, kas tai? Ar tai ne asmeniškas kankinimas
savo tardomųjų, apie kurį jums neteko skaityti, ar tai ne sadizmas?
O gal jūs, Ch.Bargman, norite pats asmeniškai susitikti su enkavėdisto
E.Rozausko auka V.Ašmensku ir tuo įsitiktinti? Galima jums tokią
galimybę sudaryti. Žinoma, jeigu pats V.Ašmenskas panorės susitikti
su enkavėdisto E.Rozausko advokatu.
Manęs asmeniškai visai nedomina tolimesnis enkavėdisto E.Rozausko
likimas. Juo labiau kad jį jau priglaudė motina Rusija, teisingiau,
Maskvos žemė. Tik gaila, kad jis nesulaukė pelnyto atpildo - bausmės
už savo sadistinius-enkavėdistinius žygdarbius 1940-1946 metais,
siautėjant NKGB-NKVD rūmuose Lietuvoje. Tikiuosi, jog šio ypač
nusipelniusio enkavėdisto žygdarbiai Lietuvoje niekuomet nebus
pamiršti, nors ir kaip norėtų kai kurie advokatai.
Doc. dr. Juozas JANKAUSKAS
© 2003 "XXI amžius"
|