| Istorinės
reminiscencijos ir šių dienų alchemija
|
Katedros restauratoriai
(iš kairės): Gintaras Palemonas Janonis, Nijolė Būraitė ir
Česlovas Polonskis |
|
Jono Mackevičiaus tapybos
kompozicijos
Polocko mūšis fragmentas |
|
Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedra
Broniaus VERTELKOS nuotraukos
|
Ne per seniausiai Panevėžio
balse (2003 m. gegužės 3 d.) tarp kitų naujienų ir aktualijų skaitytojai
galėjo rasti publikaciją, jog vakar miesto meras V.Matuzas kartu
su Katedros klebonu Rimantu Gudeliu nepabijojo pastoliais užlipti
iki restauruotojų įrengtos aikštelės ir iš arti apžiūrėjo freską
Stebuklas ties Polocku
Cituoju dar vieną tam tikrai visuomenės
daliai svarbų sakinį: Katedros klebonas miesto merą patikino, kad
restauruotojai darbus baigs iki miesto 500 metų jubiliejaus renginių,
kurie vyks rugsėjo mėnesį. Ir reziumė: Visi restauracijos darbai
kainuos apie 240 tūkst. litų. Lėšų skyrė miesto Savivaldybė, aukojo
parapijos bendruomenė ir Kultūros ministerija
Aš gi šiuo kukliu
straipsniu laikraštyje susidomėjau paskatintas prisiminimo savo
reakcijos į beveik lygiai prieš metus neįvykusį raštišką paviešinimą
minčių apie kai kuriuos akivaizdžių faktų inspiruotus, tačiau merkantilizuotai
publikai beverčius dalykus.
Taigi 2002-ųjų liepą, kai Aukštaitijos
sostinę palyginti švelniai kliudė lietūs griaustiniai škvalai,
kuomet slėgė trisdešimties laipsnių karščiai ir daugumos panevėžiečių
dėmesį traukė Europos akrobatinio skraidymo čempionatas priemiestinės
Paįstrio gyvenvietės aerodrome ar iki antros rugpjūčio savaitės
užsitęsęs tarptautinis keramikos simpoziumas, Kristaus Karaliaus
Katedroje tyliai, be bruzdesio, išsilaipino keturių restauratorių
desantas iš Vilniaus. Tiksliau, ne išsilaipino, o užlipo dešimties
metrų aukščio pastoliais į svarbiausios vyskupijos bažnyčios palubę
prie puskupulio virš pagrindinio altoriaus. Jeigu dėl Seimo nario,
Panevėžio lakūno Vytauto Lapėno rengtos ir kuruotos sporto šventės
kultūrinės reikšmės ką nors plačiau šnekėti beveik naivu, tai apie
Jolantos Lebednykienės organizuotą keramikos simpoziumą atgarsiai,
sklidę iš žymiai aukštesnio dvasingumo šaltinio, yra neabejotinai
vertingesni. Šių abiejų skirtingų renginių, kūrybiniam ir fiziniam
pasirodymui sukvietusių keliasdešimt keliolikos valstybių dalyvių,
šešėlyje pasilikę Katedros interjero dekoracijų atnaujinimo darbai,
įsivaizduoju, - nė kiek ne menkesnės svarbos įvykis tiek miesto,
tiek visos apskrities lygmeniu. Kodėl? Ogi pirmiausia todėl, kad
kaip tik tokiomis progomis būname apdovanoti unikalia galimybe tapti
istorinio akto liudytojais.
Bet kuo čia dėta alchemija, nusistebėtų kai kas, žvilgtelėjęs į
rašinio pavadinimą. Na, tokia, apie kurią kaip viduramžių pseudomokslą
savo laiku mums aiškino sovietiniai dialektinio, istorinio ir kitokių
materializmų žinovai, tikrai niekuo. Šį kažkiek magišką žodį atsiminiau
bandydamas apibrėžti ypatingos meno žmonių kategorijos restauratorių
profesinės veiklos esmę. Iš tiesų juk laiko ir erozijos veikiamų
architektūros bei dailės šedevrų atkūrimo specialistai pakenktus
darbus priverčia suspinduliuoti jeigu ne pirmykšte šviesa, tai bent
atnaujina ir pajaunina keleriopai. Argi toks kokybės grąžinimo
procesas nėra tai, ką galėtume įvardyti būtent alchemija? Alchemija,
atsijota nuo iliuzijų staigaus rezultato efektų ir bet kokios šarlataniškos
mistikos. Svarbiausia, kad filosofinio akmens, t.y. pagrindinio
transformuojančio reagento, katalizatoriaus vaidmenį čia atlieka
meilės, kantrybės, pasiaukojimo energija, žmogaus rankų ir širdies
šiluma.
Kad intuicija smarkiai neapgavo su palyginimais apie restauratorių
darbo pobūdį, įsitikinau Katedroje triūsiančios grandies vyresniojo
Gintaro Palemono Janonio palydėtas į pastolių viršuje esančią aikštelę.
Ten, be įrankių ir kitų smulkesnių daiktų, poros stumdomų medinių
konstrukcijų pasilipimui, ant stalo bei kartonu išklotų pagrindo
lentų buvo sustatyta maišelių, dėžučių, stiklainių, butelių, kibirų
su skirtingų spalvų ir kvapų milteliais, kitaip tariant chemikalai.
Greta to, netradicinės apdailos meistrų retai kada padedami į šalį
miniatiūriniai jų darbo instrumentai: skalpeliai, teptukai
Atsidūręs
apsidės viršutinėje dalyje, gali pasidairyti po visą bažnyčią. Nesimato
tik pastolių grindų užstojamo, didįjį altorių grakščiai sergstinčio
baldakimo. Panevėžio Katedra, reikia pastebėti, yra vidutinio dydžio,
netgi mažesnė už kai kurias kitas vyskupijos bažnyčias 55 m ilgio,
27 m pločio ir 16 m aukščio, o jos kvadratinis bokštas iškilęs virš
žemės taip pat pusšimtį ir penketą metrų. Tarp kitko, vyskupo rezidencinės
bažnyčios statyba, 1908 metais prasidėjusi ir užsibaigusi vien pamatais,
buvo pratęsta vėliau, bet po truputį ėmusios augti mūro sienos,
1914-aisiais tepasiekusios langų apačią, vėl nustojo judėti, kol
tik 1927-1929 metais tapo galutinai suskliaustos. Visiško įrengimo
bei vidaus dekoro naujoji bažnyčia gavo laukti dar dešimt metų.
Pastarąjį darbą 1938-1939 metais su krikščionišku pasiaukojimu gražiai
atliko Povilas Puzinas, padedant kitiems dailininkams, tapytojams,
skulptoriams, dekoratoriams. Iš garsesnių interjero kūrėjų, be abejo,
paminėtinas ir Juozas Zikaras kaip Katedros titulinės Kristaus
Karaliaus skulptūros autorius. Beje, nuo apsidės aukštumų žiūrint,
po kojomis esantis Didysis altorius tai asmeniška vyskupo Kazimiero
Paltaroko dovana šventovei. Vyskupas K.Paltarokas, daug prisidėjęs
prie aplinkinių dekanatų centrą papuošusių meno brangenybių atsiradimo
ir išsaugojimo, Panevėžio vyskupiją valdė 1926-1957 metais.
Kad ir kokiu laisvamaniu, kitatikiu, reformatu ar netgi ateistu
save laikytum, patekęs į skaidrinančią maldos namų erdvę, anksčiau
ar vėliau, tačiau būtinai kilstelėsi akis į lubas kur tavo prietaringo,
smalsaus ar ieškančio žvilgsnio galbūt jau seniai laukė sparnuotais
vaikeliais pasivertę angelai. Netikėčiausia, jog laikinojoje stebėjimo
pozicijoje dangus prie horizonto tiesiog ranka pasiekiamas. Dangus
jį vaizduojančio paveikslo fragmente. O tų fragmentų visuma, negali
nepamatyti, žiūrovui iš apačios šiuo atveju atskleidžia tikrai spalvingą
kovų, vargo, heroizmo kupinų laikų Lietuvos metraščio istorinį puslapį.
Stebuklas ties Polocku įvardytą, vidinį apsidės puskupolio 300
kv.m paviršių padengusią kompoziciją 1932 metais temperos technika
sukūrė dailininkas Jonas Mackevičius. Jam talkino tuomet dar jauni
kolegos Vytautas Palaima ir Domicelė Tarabildienė. Šis nuo prieškario
gan gerai išsilaikęs sieninės tapybos darbas, pasak gydyti jo
atvykusių restauratorių, esąs bene didžiausias tokios paskirties
paveikslas šalyje, todėl jau vien tuo yra nepaprastai įdomus ir
vertingas. Kokio konkrečiai stebuklo meninę viziją ateinančioms
kartoms nutarė pateikti J.Mackevičius? Aiškintis pradėkime, kaip
sakoma, iš toliau. 1440 metais Jogailos sūnus Kazimieras tapo Lietuvos
didžiuoju kunigaikščiu, o netrukus ir Lenkijos karaliumi. Vienas
jo sūnų, tėvo garbei taip pat pakrikštytas Kazimieru, nuo pat vaikystės
sirgo džiova. Mirė jis Gardine, nesulaukęs nė dvidešimt šešerių.
Tėvas nurodė, kad sūnaus mirties dieną Vilniuje kasmet būtų aukojamos
šv. Mišios už velionio vėlę
Po keliolikos metų į Vilnių atvykęs
popiežiaus įgaliotinis vyskupas Fereris, pasirinkęs tinkamų žinių
ir prisiklausęs dvariškių pasakojimų, lotyniškai parašė knygelę,
kurioje pasakojo apie karalaičio nepaprastą dievobaimingumą ir skaistumą,
jis net pasižadėjęs Mergelei Marijai. Knygelėje rašyta ir apie Kazimiero
stebuklus. Pavyzdžiui, pasakojama, kad 1518-aisiais, kai Maskvos
pajėgos buvo beužimančios Polocką, miesto ginti skubėjusi Lietuvos
Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė. Jai reikėję persikelti per
Dauguvos upę. Karalius Žygimantas Senasis meldęsis ir prašęs mirusį
brolį padėti. Tada ant balto žirgo debesyse pasirodęs baltu apsiaustu
apsisiautęs karalaitis. Jis nusileidęs žemėn, pirmasis įjojęs į
upę, ir vanduo prasiskyręs. Tada kariuomenė perjojusi į kitą krantą
ir užėmusi Polocką
Ieškodamas Panevėžyje esančio, kartais freska truputį klaidingai
vadinamo, J.Mackevičiaus kūrinio raštiškų prezentacijų, ir kitokiuose,
nesovietizuotuose leidiniuose, kažkuriame jų aptikau dar labiau
mano galvoje šią temą sujaukusį komentarą. Antai tame pačiame knygos
skyriuje vienu atveju apie paveikslą Stebuklas ties Plocku rašoma,
cituoju: šv. Kazimiero pasirodymas Lietuvos ir Rusijos kariuomenėms,
jų kovos metu, kitu pavaizduota Lietuvos kariuomenė, atmušanti
rusus nuo Polocko tvirtovės, šv. Kazimierui pasirodžius debesyse.
Tuo tarpu Katedros piešinyje batalinių scenų niekur nematyti: marga
tautine sudėtimi ir ginkluote Lietuvos kariuomenė spiečiasi prie
neįveikiamos kliūties Dauguvos, o iš staiga prašvitusių ir išsisklaidžiusių
debesų, sukeldamas, atrodytų, šiurkščių, surambėjusiomis sielomis
karių baimę, pagarbą ir viltį, apsireiškia tiktai po daugiau nei
aštuoniasdešimties metų popiežiaus Klemenso VIII į šventuosius oficialiai
įrašyti pažadėtas Kazimieras be jokio žirgo. Užtat, iš visa ko sprendžiant,
tučtuojau atgysiantis ir parodysiantis saviškiams brastą upėje
Kita vertus, čia pateikti neaiškumai ir painiava iš tikrųjų gali
būti mažai svarbūs. Nes meninė tiesa neužgina, kad, pavyzdžiui,
šv. Kazimieras, kaip dangiškasis lietuvių globėjas, simboliškai
vaidentųsi kad ir kiekvienoje kritiškoje jo globotiniams situacijoje;
jis moka ateiti į pagalbą bet kada, netgi dar neturėdamas pomirtinio
šventojo teisių ir įgaliojimų. Istorinėmis tiesomis šitaip, be abejo,
nepamanipuliuosi.
Stebuklas ties Polocku. Ko gero, daugiau stebuklas yra pati lietuvių
ginklo pergalė ties slaviškuoju miestu, o ne šventojo karalaičio
pasirodymas. Gal tuo metu materializavęsis begalinis ryžtas, neapykanta,
drąsa karių akyse nejučiom ir sukūrė tą dar didesnei narsai ir stiprybei
įkvepiantį vaizdinį debesyse kaip TIKĖJIMO simbolį, kaip pergalės
ženklą ir garantą? Argi ne stebuklas Lietuvos etmono kunigaikščio
Ostrogiškio vadovaujamos kariuomenės žygdarbis prie Oršos, kur 80
tūkst. rusų armija patyrė triuškinantį pralaimėjimą nuo 30 tūkst.
vakarinių kaimynų ir amžinų priešininkų antrajame LDK kare su Maskva
(1512-1520 m)? Argi menkesniu stebuklu laikytinas dar gėdingesnis
rusams Maskvos valdovo Ivano IV (Ivano Rūsčiojo, arba Žiauriojo,
pirmutinio ėmusio save tituluoti caru) Lietuvon pasiųsto beveik
30 tūkst. maskviečių korpuso sunaikinimas? Tada, 1564 metų pradžioje
(karas dėl Livonijos), jį sunaikino etmonas Mikalojus Radvila Rudasis
ties Ūla tiktai su keturiais tūkstančiais lietuvių! O prisiminę
kitą tų laikų karvedį Joną Karolį Katkevičių, taip pat rastume
ne vieną su jo vardu sietiną fenomenalų įvykį kovų laukuose. Turbūt
žinomiausias jų 1605 metų Salaspilio mūšis, kuriame saujelės (apie
3800) vyrų priešakyje Žemaičių seniūnas ir didysis etmonas sugebėjo
sumušti to meto pavyzdinę 14 tūkst. švedų armiją. Tiesiog negalima
nepaminėti dar vieno J.Katkevičiaus karinio genialumo epizodo, kai
1621 metais į Lenkiją įsiveržė milžiniška 300 tūkst. turkų orda.
Dniestro paupyje, ties Chosimu (Chocimu), jiems kelią pastojo nors
ir septynis ar aštuonis kartus mažesnio lenkų ir lietuvių karių
skaičiaus, bet to paties talentingojo vado gerai organizuota ir
priešų niekaip neįveikta gynyba
Kas šiandien pasakys, ar tose žūtbūtinėse
grumtynėse, tose neįtikėtinose pergalėse Lietuvos kariuomenės iš
viršaus nelaimino, nedrąsino kartais matomas, kartais neregimas
šventasis karalaitis Kazimieras? Taip, greta šių pamąstymų, jokiu
būdu negali užmiršti, kad bažnyčioje esantis paveikslas vis dėlto
šlovina ne kažkada buvusią militarinę mūsų valstybės galią, o aukština
tikėjimą, kaip saugančią, kaip teigiančią, kaip viską įveikiančią
jėgą. Todėl šia prasme šventasis Kazimieras yra viso kūrinio ašis
ir dominantė, o kitkas tai sąlygiškas, į istorijos rūbą įvilktas,
kūrybinę idėją vizualiai iliustruojančių papildomų detalių fonas.
Pasąmonėje teberaibuliuojant Didžiosios Kunigaikštystės miražams,
akys praeitin per dangų iškeliavusiuose vaizdiniuose ilgainiui ima
atpažinti šių laikų dekoracijas. O šventąjį Kazimierą lydintys efemeriški,
baltai pilkšvų debesų formų, gal tik sujaudintos vaizduotės fiksuojami
angelai nužengia ant pastolių grindų tikrų žmonių figūromis. Taigi
po užsimiršimo valandėlės vėl sugrįžtu į 2002 metų liepos ir rugpjūčio
karščių prislėgtą Panevėžį, į apside vadinamos išsišokusios pusapvalės,
frontinei priešingos kulto pastato dalies palubio vėsą Kristaus
Karaliaus Katedroje prie ten labai proziškai alchemija užsiimančių
restauratorių.
Asmuo, leidęs iš arti pačiupinėti viduramžišką panoramą, ko gero,
pats tipiškiausias dailininkas: komunikabilus, be kompleksų, nerūpestingai
užsiželdinęs barzdą, ilgokus juodus plaukus susirišęs į kasą. G.P.Janonis
ne tik restauratorius, jis dar ir žinomas tapytojas, Vilniaus
dailės akademijos (VDA) dėstytojas. Jau vien šitie sausi faktai
iškalbingai byloja, kokio meistriškumo žmogus paskirtas senosios
sieninės tapybos meno gelbėtojų ekipažo vairininku. G.P.Janonio
kolega, taip pat UAB Vilniaus restauratorius darbuotojas Česlovas
Polonskis įgudęs savo srities subtilybių mokovas, pasirinktai
veiklai atidavęs daugiau nei ketvirtį amžiaus.
(nukelta į 16 p.)
(atkelta iš 6 p.)
Yra stažavęsis Rusijoje atnaujinant įžymiausius tenykščių garsiausių
autorių dailės ir architektūros paminklus Suzdalės, Vladimiro, Rostov
Velykij ir kitų miestų soboruose bei cerkvėse
Tuo pačiu, kaip ir
vyrai iš sostinės, jau dvi dešimtis metų gyvena kaunietė Nijolė
Būraitė. Ši labiau intravertiško būdo meniškos prigimties moteris,
turėjusi (ar tebeturinti) aistrą tekstilei (gobelenams), prasitarė,
jog vardan kultūros išsaugojimo dažnai tenka aukoti savąjį kūrybiškumą.
Gal būtų kitaip, jei į restauratoriaus pareigas žiūrėtų atsainiai,
be meilės, tačiau kruopštiems, kantriems, sąžiningiems ir doriems
žmonėms, kokia, be abejo, yra Nijolė, toks dvilypumas ne tik nėra
būdingas, bet ir visiškai neįmanomas. Juo sunkiau, nes paplušėti
neretai tenka vos ne kaip statybų juodadarbiams
Ir ketvirtoji desantininkė
Aistė Petravičiūtė. Nors ji jauniausia, nors tik pernai baigė
mokslus, formaliai ją vienintelę galima būtų vadinti profesionale.
Anksčiau Lietuvoje apskritai nebuvo sienų tapybos restauravimo specialybės,
ir Aistė yra pirmutinė, kuri VDA magistratūroje ją įsigijo. Jaunatviškų
maksimalistinių intencijų ir kol kas daugiau teorinės patirties
kupina magistrė prisipažįsta sąmoningai pasiekusi, ko norėjo. Beje,
A.Petravičiūtė vienu klausimu griežtai kategoriška. Restauracijoje
jokios kūrybos būti negali, - sako ji. Greit įsitikinau tai esant
ne idealistine ar vien knygine nuostata
Bendraudamas su keturių ryškių individualybių kolektyvu tiesiog
negalėjau nepajausti šių žmonių didžiulės pagarbos savo darbui.
Jeigu restauruojant neišvengiami kokie nors pataisymai, tai jie
atliekami ypač delikačiai, kad, iškilus reikalui, juos būtų įmanoma
panaikinti ar kitaip perdaryti. Negalima, kad pašalinė intervencija
nustelbtų autorinę autentiką, reikia tik papildyti detales, užbaigti
trūkstamus fragmentus stengtis kuo daugiau išsaugoti originalo,
o ne perkūrinėti savaip. Dabartinis, pirmutinis darbų etapas valymas
ir konservacija; restauruojama bus vėliau, greičiausiai jau kitais
metais. Tokia primityvi, manytum, valymo operacija, pasirodo, yra
bene pati sunkiausia iš visų užduočių. Nepamataruosi it jūreivis
ar gaisrininkas vandens žarna su stipria čiurkšle apnašoms nuplauti,
nepasinaudosi šiuolaikišku dulkių siurbliu, prikibusius nešvarumus
reikia šalinti rankiniu būdu nedideliais sausais ir palyginti minkštais
teptukais. Taip, ant sienos kabantį paveikslą, kad ir kokio dydžio
jis būtų, šveisti tegul primityviausiom priemonėm kodėl gi ne?
Bet kai šitokia technologija žaisti reikia su trijų šimtų kvadratinių
metrų skliautų sienomis ir bent trečdalis to ploto įsisavinama
kažkuria virš galvos iškelta ranka!.. Nieko, maždaug per mėnesį
nuvalėm, - sako Gintaras. Teptukais nušlavinėjant dulkes, tuo
pačiu nusivalė beveik po visą paviršių chaotiškai išsimėčiusių pelėsinių
židinių išorinis sluoksnis. Tada, lyg kokias įsisiurbusias erkes,
tas piktybines dėmeles tekdavo krapštyti skalpeliu. Tiesa, kur dažų
sluoksnis geriau išsilaikęs, valyti galėdavo tamponu su antiseptikais,
bet nors efektyvumas tokiu atveju žymiai išaugdavo, atsargumo prireikdavo
taip pat gerokai didesnio. Mat sieninė tapyba tempera tuo ir pasižymi,
kad dažai, užtepti ant sauso tinko, sudaro prilipusią apyplonę ir
labiau pažeidžiamą luobelę, priešingą freskai, kuomet ant šlapio
tinko tapoma akvarele, ir vandeniniai dažai įsigeria į tinką jau
labai ilgai nenusitrindami. Skalpeliais panaikintų taškinių pelėsių
vietos antiseptikuojamos, siekiant chemikalais sunaikinti organinės
kilmės užkratą. Tai anaiptol ne viskas, ką laisvo klausytojo teisėmis
per spontanišką paskaitą sužinojau iš geranoriškai nusiteikusio
būsimų kalpokų, žmuidzinavičių sekėjų dėstytojo Gintaro ir jo
draugų. Šnekant apie restauratorių akiratyje atsidūrusios kompozicijos
Stebuklas ties Polocku senatvės bėdas, galbūt paminėtini ir tinko
įtrūkimai bei įvairaus pločio ir gylio plyšiai. Jie taip pat kruopščiai
išplaunami, dezinfekuojami, po to užglaistomi vienos dalies gesintų
kalkių ir dviejų dalių kvarcinio smėlio skiediniu, įamžinant truputį
antiseptiko. Gilesniems tinko išbyrėjimams užlipdyti, pavyzdžiui,
naudojamas destiliuotame vandenyje užmerkiamų ir jame ištirpusių
skaldytos raudonosios plytos gabalėlių betonas, o ten, kur tapybinė
dažų luobelė silpnai laikosi, ją reikia sutvirtinti specialiai paruoštais
surišikliais, savo sudėtyje turinčiais kazeino klijų ir pan. Paveikslo
apatinėje dalyje tapyba keliose vietose pažeista į paviršių iš giliau
prasisunkusios ir susikristalizavusios druskos balkšvais lopais.
Nudruskinama klijuojant kur reikia destiliuotame vandenyje įmirkytus
vatos bei lignino tamponus.
Na, apytikris vaizdas, manau, aiškus. Žinoma, buvo galima paminėti
Lietuvos kultūros vertybių apsaugos departamento vaidmenį Katedros
restauracinių darbų projekte, galima pasidžiaugti vietos savivaldybės
administracijos ir paminklosaugos specialistų dėmesiu šiam reikalui
(juk užsakovas - SP UAB Lietuvos paminklai), galima net pavardyti,
kiek ir kieno visame užsakymui numatyta lėšų
Bet galiausiai tą
daugiau informacinį darbą sėkmingai nudirba į lyrinius nukrypimus
nesileidžianti operatyvioji periodinė spauda. Juolab kad šis rašinys
ne mokslinė studija, ne reportažas ar apybraiža, o tiktai subjektyvi
improvizacija objektyvių reiškinių kontekste.
Jonas VARZA
Panevėžys
© 2003 "XXI amžius"
|
