| Gyvenimą
paskyrusi lietuvybei
Apie JAV Lietuvių bendruomenės
Kultūros tarybos pirmininkę Mariją Remienę
|
Marija Remienė
Ričardo ŠAKNIO nuotrauka
|
|
Marija Remienė ir jos mama
su poetu Bernardu Brazdžioniu 1998 m. gegužės 22 d. |
|
Marija Remienė (dešinėje)
Putnamo seselių rėmėjų organizuotoje dailininko Adomo Galdiko
parodoje 1974 metais |
Tautos, neturinčios instinktyvaus
tautinio siekio (kurio net nebūtina aiškiai suformuluoti), negali
sukurti didžių valstybių.
Tiktai tos tampa visa galva pranašesnės už kitas, kurių kultūroje
spontaniškai išsiveržia stiprus, atkaklus atradimų ir pergalių troškimas.
Šis troškimas atspindi paslaptingą misijos jausmą, pasireiškiantį
nuoširdžiu daugybės individų pasišventimu ir bendru įsipareigojimu
pelnyti didingos tautos šlovę, - taip apie tautų ir valstybių ateitį
rašė vienas žymiausių pasaulio politologų Zbignevas Bžezinskis knygoje
Nebevaldomas pasaulis.
Marija Remienė - viena iš nedaugelio žmonių, jaučiančių tą paslaptingą
misijos jausmą, kuriuo siekia, kad jos tautos dvasia gyvuotų ir
jos tėvynė Lietuva amžiams liktų laisva ir nepriklausoma.
Materialėjančiame, idealus, patriotizmą, dorą ir gailestingumą niekinančiame
pasaulyje ši savybė ilgametėje pasiaukojamoje veikloje yra reta,
nuostabą kelianti, daranti gyvenimą žygdarbiu.
Marija Bareikaitė-Remienė gimė Ukmergės aps. Musninkų miestelyje,
dorų katalikų šeimoje. Musninkuose baigė ir pradžios mokyklą. 1944
m. birželio 28 d. Bareikų šeima, bijodama sugrįžtančio, pagarsėjusio
žiaurumu 1941 metais, raudonojo okupanto, bėgo nuo jo ir atsidūrė
Vokietijoje. Atrodė, tik keliems mėnesiams. Tačiau, kaip pasirodė,
visam gyvenimui. Iki 1949 metų gyveno Vokietijoje, Hanau stovykloje.
Čia mokėsi lietuviškoje mokykloje. Su seserimi Irena įsitraukė į
jaunimo visuomeninę veiklą: Irena įstojo į ateitininkų organizaciją,
Marija - į skautų. Skautų kredo - meilė Dievui, Tėvynei ir artimui
- tapo ir jos gyvenimo švyturiais. Marija Vokietijoje tapo skaučių
vadovės dr. Dominikos Kasiūnaitės dešiniąja ranka. Hanau mokykloje
ji baigė aštuonias klases. Deja, patyrė ir didelę kančią - mirė
jos jaunesnis broliukas Jonas.
1949 m. balandžio 5-ąją Bareikų šeima emigravo į JAV. Tėvai įsidarbino
Ilinojaus valstijoje pas ūkininką. Darbštūs lietuviai buvo jo gerbiami
ir tausojami. Sesuo Irena įstojo į vienuolyną, pasirinkdama vienuolišką
Margaritos vardą. O Marija pasiryžo susikauti su tada ją rūsčiai
pasitikusiu gyvenimu. Kaip rašė viena pirmųjų jos biografių dr.
Aldona Vasiliauskienė, Marija tada mąstė: Ne tam atėjau į pasaulį,
kad išnykčiau, o sąlygas susikurti turiu pati. Pasiryžau vergiškai
nesuklupti prieš aplinką, o išlaikyti dvasinę vertę. Maža tik lietuviškai
kalbėti, reikia būti lietuviškai nusistačiusiai įsilieti į lietuvių
bendruomenę ir dirbti joje
(A.Vasiliauskienė. Reikšmingi darbai
lietuviams ir Lietuvai // Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys.
V., 2000. - P.279-289).
Įsidarbinusi fabrike, viename, kitame, dirbo sunkų fizinį darbą,
kol susirgo. Tėvai įkalbėjo mokytis. Pasirinko verslo administravimo
specialybę kolegijoje. Mokėsi ir dirbo kasdien keturias valandas,
kad tik tėvams nebūtų našta. Baigusi kolegiją gavo tarnybą draudimo
įstaigoje. Čia dirbo net 35 metus.
Amerikoje Marija susipažino su prieškario Lietuvos šviesuole Marija
Galdikiene, Nepriklausomos Lietuvos Atkuriamojo Seimo nare, Katalikių
moterų organizacijos įkūrėja ir pirmininke, sėmėsi iš jos patirties
ir išminties, klausė patarimų. Jos paakinta Marija įsitraukė į Amerikos
lietuvių bendruomenės veiklą.
Kai 1963 metais buvo sumanyta Putname įsteigti Jurgio Matulaičio
vardo namus seneliams, į tą darbą entuziastingai įsitraukė Marija.
Ji talkino Aldonai Prapuolenytei organizuojant madų parodas, pati
organizavo daugybę koncertų, meno parodų, labdaros vakarų - visos
surinktos lėšos buvo skirtos Putnamo senelių namams statyti. Svajonė
virto realybe. J.Matulaičio vardo senelių namuose savo gyvenimo
saulėlydį pasitiko ne vienas likęs vienišas lietuvis. Manau, kada
nors bus išleista monografija apie Putnamo garsiuosius lietuvius,
nusipelniusius mokslui kultūrai. Šių namų istorijoje, neabejoju,
bus įrašytas ir M.Remienės vardas (Ona Venclovienė. Mūsų Marytė
// Draugas. - 2002 11 23, p.4).
Viename savo straipsnių Sibiro gulagų kankinys, dabar Lietuvos partizanų
kapelionas mons. Alfonsas Svarinskas, už tikėjimą ir tėvynę 22 metus
kalėjęs sovietiniuose lageriuose, nepalūžęs dvasia, kaip apie didžiausią
talentingo žmogaus įvertinimą rašė:
Kruviniausiais bolševikinės
okupacijos metais daugelis mūsų kunigų beveik per kiekvieną pamokslą
minėjo Bernardo Brazdžionio ir filosofo Antano Maceinos vardus,
pridėdami žodžius mūsų poetas, mūsų filosofas
Ko gero, neapsiriksime sakydami, kad Amerikos lietuvių bendruomenėje
nebuvo nė vieno reikšmingesnio kultūros renginio, kur nebūtų sakoma
mūsų Marytė. Kas ji? Visiems buvo aišku, kad tai - Marija Remienė
(O.Venclovienė. Ten pat).
1972 metais M.Remienė buvo išrinkta į Lietuvių fondo valdybą bei
Tarybą. Jai teko dirbti ir Lietuvių fondo, ir Lietuvių fondo valdybos
pirmininke, vėliau Pelno skirstymo komisijos pirmininke, nuo 1997
metų - Tarybos pirmininke. Šiuo metu ji - JAV Lietuvių bendruomenės
Kultūros tarybos pirmininkė, einanti šias pareigas antrą kadenciją.
Nuo 1983 metų M.Remienė - Lietuvių katalikų spaudos draugijos narė,
vėliau - tos draugijos tarybos narė. Šiuo metu ji yra Lietuvių katalikų
spaudos draugijos tarybos pirmininkė. Ši taryba yra oficialioji
Draugo leidėja, lietuvių radijo Margutis globėja.
M.Remienė viską daro labai nuoširdžiai, išradingai, entuziastingai
ir rezultatyviai. Suvokusi, kad tautos gyvybė yra jos kultūroje,
ji kaip Dievo dovaną, kaip savo tikrąjį pašaukimą priėmė šią savo
lemtį ir gyvenimo vingį. Visa širdimi pasinėrė į kultūros žiniją,
rašė straipsnius į Draugą, sėmėsi dvasios stiprybės ir žinių iš
kultūros aruodų - lankė koncertus, meno parodas, poezijos vakarus,
sekė naujausią literatūrą, dažnai ir užmigdavo su naujausiu prozos
ar poezijos tomeliu. Savo žiniomis mielai ir dosniai dalijosi su
savo tautiečiais.
Jos didžiulį meninį išprusimą rodė gebėjimas tarp menininkų atrasti
pačius geriausius, kultūros padangėje ryškiausiai švytinčius brangakmenius.
Jos žvilgsnis krypo į Lietuvą. Pirmiausia todėl, kad Lietuva - dainų
šalis, garsėjusi sovietų pasaulyje, o vėliau ir atvirame pasaulyje
savo menininkais. Antra, ji nuoširdžiai norėjo padėti Lietuvos menininkams
atskleisti savo talentus pasauliui. Ji pakvietė iš Lietuvos ir padovanojo
savo tautiečiams Amerikoje nuostabiausias akimirkas Irenos Milkevičiūtės,
Vaclovo Daunoro, Editos Leitaitės, Virgilijaus Noreikos, Gražinos
Ručytės-Landsbergienės, Vladimiro Prudnikovo, Giedrės Kaukaitės
koncertuose. Amerikos ir Kanados lietuvius džiugino Ąžuoliukas,
jaunuolių choras iš Lietuvos, surengęs savo tautiečiams net šešiolika
koncertų.
Dėl M.Remienės nenuilstamos energijos Amerikoje lietuvybės yra daugiau
negu pačioje Lietuvoje. Kasmet iškilmingai minimos Vasario 16-oji,
Kovo 11-oji, Sausio 13-oji, garbingiausių mūsų tautos šviesuolių
Vinco Kudirkos, dr. Jono Basanavičiaus, Stasio Šalkauskio, Antano
Maceinos, Motiejaus Valančiaus, J.Tumo-Vaižganto, Maironio, rašytojų,
dailininkų iš Lietuvos ir Amerikos jubiliejai. Amerikoje plazda
gyva tautos dvasia.
Ji, kaip geroji kūrybos fėja, skatina jaunųjų lietuviukų Amerikoje
kūrybingumą, ieško ir puoselėja jų talentus, nuolat organizuoja
jaunųjų talentų konkursus. Pasitelkusi talentingas menininkes -
L.Tautkuvienę ir D.Gedvilienę, Meno mokyklos ir Jaunimo centro vadoves,
- ji skatino įsteigti jaunųjų atlikėjų ansamblį Lakštutė, visada
dalyvauja jaunųjų atlikėjų koncertuose, nuoširdžiai pasidžiaugdama
ir sakydama, kad kol gyva lietuviška daina, tol bus gyva ir tautos
dvasia.
M.Remienė daug jėgų ir dėmesio skiria tam, kad būtų nutiesti tiltai
tarp antrosios tautos emigrantų bangos ir trečiabangininkų lietuvių,
po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo atvykusių į Ameriką ieškoti
ekonominės gerovės.
Skirtingai nuo bendro Amerikos lietuvių balso, peikiančio trečiabangininkus,
M.Remienė moka džiaugtis jų pastangomis - vaduotis ir vaduoti savo
artimuosius iš dvasinės pelkės, išgirsti Motiną Lietuvą, pažadinti
jos dainą, uždegti sieloje žiburius ir vesti savo tautiečius šviesos
kryptimi, sugrąžinti lietuviams jų buvusią šlovę, kaip darbščių
ir kūrybingų žmonių, pageidautinų visur ir visados.
Viename Draugo numerių buvo džiaugtasi besikuriančiu nauju lietuvybės
židiniu, įkurtu trečiabangininkų Willow Springse, bei Broniaus
Abručio ir jo žmonos Sandros įsteigtu naujuoju lietuvišku savaitraščiu
Amerikos lietuvis, kuris savo ruožtu ieško dvasinių ryšių su Amerikos
lietuviais senbuviais (B.Nainys.Džiaukimės - yra kuo! // Draugas.
- 2002 05 15, p. 3).
Nenurimstanti M.Remienės siela įkūnyta lietuvių teatre Žaltvykslė
Čikagoje. Surengti pirmieji spektakliai, džiuginę ir jaudinę, sukėlę
daug emocijų ir diskusijų spaudoje. Surengtas net ir išeivijos teatrų
festivalis. Jame dalyvavo keturi Amerikos ir Kanados lietuvių teatrai
- jau minėtas M.Remienės Žaltvykslė, Los Andželo dramos sambūris,
Toronto ir Hamiltono teatrai. Ir ne šiaip sau jie dalyvavo teatrų
festivalyje, bet ir pelnė oskarus - netikėtą dovaną, organizuotą
didelėmis M.Remienės pastangomis (S.Semėnienė.Viskas Lietuvai ir
lietuvybei // Draugas. - 2002 02 02, p.3).
Dar sovietinės okupacijos metais M.Remienei teko lankytis Lietuvoje.
Ji daug ką pamatė ir daug ką suprato. Moteriška intuicija jai pašnibždėjo,
kad ne viskas taip anuometėje Lietuvoje sklandu ir gera, kaip jai
bandė įteigti jos viešnagę kuravę Lietuvoje politrukai.
Ji tada skaudžiai suvokė, kad nė vienai tautai svetimos idėjos ir
svetimi žmonės laimės suteikti negali. Ji suprato, kaip okupantai
Lietuvoje gudriai ir rafinuotai stengėsi naikinti lietuvybę, menkindami
ir niekindami tautos kultūrą, papročius ir tradicijas, primygtinai
piršdami tobuliausią didžiosios tautos kultūrą.
Ji jau tada pajuto, kad didelė tautos dalis, ypač jaunosios kartos,
ta naująja kultūra žavisi, pasiduoda jos įtakai, o savąją, ko
ir buvo valdžios siekiama, pradeda peikti ir niekinti. Ją tarsi
persekiojo R.H.Francko mintis: Mažai vertinant tėvynę, pamirštant
ir paniekinant savo tautos stebuklingąją galią, visuomet prasideda
išsigimimas, ir tik sąmonėjant amžinuose gamtos dėsniuose ir vėl
suradus tėvynės mintį, tauta pasveiksta ir žengia pirmyn.
Jau nuo tada jos žvilgsnis ir mintis krypo į sąmoningiausią tautos
dalį Lietuvoje - išlikusius buvusius partizanus, politinius kalinius
ir tremtinius, Lietuvos laisvės kovotojus. Ji pamatė, kad tik jie
dar išlaikė tėvynės šviesą ir tautos dvasią.
Grįžusi į Ameriką, ji pradėjo organizuoti ir labdaros vakarus, kad
surinktų lėšų partizanams remti. Ji tapo viena partizanų globos
komiteto organizatorių. Daug padarė jų labui.
1998 metais Lietuvos Laisvės Kovos sąjūdis M.Remienę už nuopelnus
Lietuvai apdovanojo Pasipriešinimo dalyvio kryžiumi. Tai aukščiausias
apdovanojimas dar anoje didvyrių idealistų Lietuvoje.
Dabar M.Remienė su širdgėla apgailestauja, kad Lietuva pasidarė
kosmopolitinė tauta, mažai rūpinasi dvasiniais reikalais (Vasiliauskienė
A. Ten pat, p.288).
M.Remienės pastangomis jos tėviškėje Musninkuose suremontuota buvusi
labai apleista Švč. Trejybės bažnyčia: pastatytas naujas altorius,
sudėtos grindys, stogas, lauko durys. Tam prireikė ne vienos dešimties
tūkstančių litų.
Marija Lietuvoje įdukrino dvi mokyklas - Musninkų (Širvintų r.)
ir Bijutiškių (Molėtų r.), - remia jas finansiškai, knygomis, kitais
mokslui reikalingais reikmenimis.
Supratusi, kad Lietuvoje jos tautiečių dvasia skursta, siekia nors
šiek tiek palengvinti tą naštą, prablaškyti susikaupusius tamsos
debesis virš tautiečių galvų: ji kasmet apdovanoja XXI amžiaus
prenumeratomis apie dvidešimt Lietuvos šeimų.
Už katalikišką veiklą ir darbą savo tautai M.Remienę įvertino Šventasis
Tėvas, 1996 metais apdovanojęs ją medaliu Pro Ecclesis at Pontifice
(Už Bažnyčią ir Popiežių). 2002 metais Lietuvos prezidentas Valdas
Adamkus M.Remienei už jos nuopelnus lietuvai įteikė Didžiojo Lietuvos
kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžių.
M.Remienės ir jos sesers Margaritos pastangomis bei lėšomis jų gimtuosiuose
Musninkuose pastatytas ir birželio 25 dieną atidengtas Šv. Mykolo
arkangelo paminklas (skulptorius Antanas Kmieliauskas), tikra akmens
simfonija, išraižiusi akmenyje Tėvynės ilgesį, jos Tėvynės, kurioje
gėris nugalėtų blogį ir kurioje gyventume saugiai, kaip savo dvasios
namuose. Talentingas skulptorius apie savo kūrinį sakė: Šv. Mykolo
arkangelo paminklas - tai lyg Tautos išlikimo, negandų nugalėjimo
simbolis
Norėjau, kad, pažvelgęs į šią skulptūrą, žmogus pakiltų
dvasia (L.Klusaitė. Musninkuose nusileido šv. Mykolas arkangelas
// XXI amžius. - 2003 07 09, p.1).
Kaip tik to labiausiai dabar ir reikia Lietuvai.
Tai atitinka ir šviesaus atminimo poeto Kęstučio Genio mintis:
Palaimink, Dieve, tuos, kas
šiandien dvasioje atgimę,
Už tiesą grumiasi ir žengia Lietuvos keliais.
Kas neša sunkų Laisvės Kryžių - į Prisikėlimą.
Palaiminki teisiuosius, nusidėjėliams atleisk.
Prof. Ona VOVERIENĖ
© 2003 "XXI amžius"
|
