|
Netolygus atgautosios lietuviškos
spaudos šimtmetis
Nepriklausomybę atkūrusi tauta mini svarbią savo istorinio gyvenimo datą lygiai prieš šimtą metų, 1904 m. gegužės 7-ąją, buvo teisiškai panaikintas iki tol keturiasdešimt metų tęsęsis spaudos lietuviškais rašmenimis draudimas, įvestas po 1863 metų nesėkmingo sukilimo prieš mūsų valstybės ir tautos nuolatinę grėsmę Rusijos imperiją. Nors spaudos draudimo laikotarpis iškėlė pasaulyje ir Europoje unikalų reiškinį lietuviškąją knygnešystę (kuo mes ir dabar, ir net anksčiau, sovietinės okupacijos metais, teisėtai didžiavomės ir didžiuojamės), tačiau būtina pasakyti dažnai nutylimą tiesą, kad tas brutalios priespaudos prieš lietuviškąją raštiją keturiasdešimtmetis nubloškė mus atgal į praeitį, tauta patyrė didelių dvasinių (nuskurdo prieš kelis dešimtmečius bręsti pradėjusi lietuvių literatūra, taip žymiai atsilikdama nuo kaimyninių tautų) ir fizinių (daug pasiaukojusių knygnešių buvo ištremti į Sibirą ar turėjo bėgti į juos priglaudusius kraštus) nuostolių. Jokie knygnešių pasiaukojimo, didvyriškumo, bebaimiškumo pavyzdžiai negalėjo kompensuoti patirtų nuostolių, ir tautos gyvenimas, jos augimas buvo pristabdytas. Todėl šalia knygnešystės žygdarbių juridinis spaudos atgavimas kartu reiškė ir tautos atbudimą, tautos pasirengimą būsimam laisvam gyvenimui. Džiugu, kad atkurtoji valstybė, kai kurios valstybinės ir visuomeninės institucijos, suprasdamos šio įvykio reikšmę nepriklausomam tautos gyvenimui, paskelbė šiuos, 2004-uosius, metus Kalbos ir knygos metais ir net pasistengė įprasminti tai pasauliniu lygiu lietuviškos spaudos atgavimo 100-metis įtrauktas į 2004-2005 metų UNESCO minimų datų sąrašą.
Tačiau minint tautai reikšmingą įvykį bei į tą įvykį pasiaukojamai vedusius žmones, pamirštami ar net sąmoningai nuslepiami ne mažiau svarbūs kiti mūsų tautos gyvenimo įvykiai, irgi susiję su mums taip svarbiu lietuviškos spaudos klausimu. Čia kalbame ne apie tuos mūsų tautiečius, kurie pamiršta ar išvis nevertina savo tautinės tapatybės. Kalbame apie dar ilgesnį priespaudos laikotarpį, kurį išgyveno dabar esanti didžioji tautos dalis ir kurį daugelis dar nesunkiai prisimename, bei vengimą įvardyti jį būtent tokį, ypač minint spaudos atgavimo šimtmetį. Ši penkiasdešimt metų besitęsusi priespauda vėlgi draudė lietuvišką spaudą, draudė lietuvišką tautinį ir krikščionišką žodį. Nors lietuviški rašmenys nebuvo uždrausti, bet jais buvo tik leidžiama nuodyti tautos sąmonę, juodinant ir neigiant tautai reikšmingus įvykius ir žmones, žeminant religines ir tautines vertybes, keliant į padanges okupantų misiją, sėjant netikėjimo sėklą. Tos okupacijos metu tauta vėl, kaip knygnešystės metais, ėmėsi kovoti spausdintu žodžiu. Laisva lietuviška spauda pirmaisiais sovietinės priespaudos metais buvo platinama miškuose pasislėpusių partizanų, pasiryžusių kovoti už laisvą tėvynę ne tik ginklu, bet ir spauda. Dirbdami neįsivaizduojamai sunkiomis sąlygomis, partizanai bei kiti tautinio pasipriešinimo dalyviai savo leidžiamais lapeliais, mažesnės ar didesnės apimties leidiniais kėlė pasipriešinimo dvasią, žadino ir savo, ir visos tautos viltį sulaukti laisvos tėvynės dienų. Deja, priešas buvo nuožmus ir negailestingas, jis sugebėjo didelėmis ir klastingomis pastangomis palaužti mūsų drąsios tautos kūną ir dvasią (o tautos aukos išties buvo didžiulės), įlieti nevilties ir pasidavimo jausmą. Krauju nuslopinus partizanų sąjūdį, įsigalėjus lietuvio sąmonei nepriimtinai kolūkinei santvarkai, sustiprėjus kitokioms priespaudos formoms, o ypač ateistiniam genocidui, tauta vis dėlto surado savyje jėgų vėl imtis jai reikšmingo laisvo spausdinto žodžio, vėl sužadinti viltį, kad priespauda nėra nei visagalė, nei visaamžė. Atsiradusi Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, netrukus ją sekę Aušra, Vytis, Laisvės šauklys, Pastogė, Rūpintojėlis, Viltis, Lietuvos ateitis, Tiesos kelias, Alma Mater bei kiti periodiniai tautiniai ir katalikiški pogrindžio (tarp jų ir spaustuvės ab) leidiniai gąsdino okupacinę kolaborantų valdžią, vedė ją į pyktį, neapykantą, kerštą. Aišku, tuometinis režimas turėjo pakankamai represinių jėgų, tad totalaus sekimo bei užkonspiruotų agentų padedamas nesunkiai susidorojo su pogrindžio spaudos leidėjais bei platintojais. Tačiau beveik dvidešimt metų tęsęsis neginkluotos pogrindžio kovos laikotarpis davė savo vaisių demokratėjant imperijai sudarė prielaidas atsirasti ir sustiprėti nepriklausomai, patriotinei spaudai, kuri kartu su Sąjūdžio keliamomis idėjomis kvietė tautą į kovą už nepriklausomybę.
Deja, netrukus po nepriklausomybės atkūrimo visi idealieji pogrindžio spaudos principai ir reikalavimai buvo ne tik užmiršti, bet ir paminti. Tampame keista šalimi, kurioje tauta, taip vertinusi laisvą, bet kartu ir padorų spausdintą žodį, pasimeta tarp naudos ir hedonizmo. Tiesiog mūsų akyse įsigali bulvarinė spauda. Dejuoja kultūrininkai, dejuoja politikai, dejuoja kunigai, kad visus užplūdo bulvarinis skaitalas, kad nėra geros spaudos, bet vėl visi susidomėję skaito... bulvarinę spaudą. Skandalais, nešvankybėmis ir nuogybėmis besišvaistąs vakaro laikraštis giriasi, kad jį jau skaito 1,2 mln. skaitytojų Lietuvoje, t.y. faktiškai beveik kiekvieną šeimą pasiekia nešvaraus laikraščio nuodai, niekuo nepanašaus į knygnešystės ar prieškario metų spaudą. Tie, kas valdo pinigus, žino, ką jie daro jiems tautiška, katalikiška spauda yra didelė rakštis. O pinigus valdo arba sąžinės nevaržomi biznieriai, kurių rankose esanti spauda nesieks jokių idealų, arba valstybės pinigus paimti mokantys įvairių fondų tvarkytojai, kuriems suteikta teisė remti tik kosmopolitinę, konformistinę, jokiu patriotizmu net nekvepiančią spaudą. O po to mūsų inteligentai ir intelektualai bei kunigai stebisi, iš kur tautoje tiek daug blogybių.
Katalikiška spauda, ypač toji, kuri siekia ir tautinių vertybių, yra pastatyta ant išlikimo ribos. Jeigu prieškario Lietuvoje ėjo kelios dešimtys katalikiškų leidinių bendru kelių šimtų tūkstančių egzempliorių tiražu, tai dabar tik vos keleto, ant vienos rankos pirštų suskaičiuojamų katalikiškos krypties leidinių tiražai siekia vos vieną kitą tūkstantį egzempliorių. Pagal kai kurias viešosios nuomonės apklausas, katalikišką spaudą skaito tik trys procentai Lietuvos gyventojų. Tiesa, yra skaitoma kita krikščioniška spauda ir literatūra, ir ją skaito net 17 proc. Lietuvos gyventojų, bet tai yra, kaip pasirodo, įvairių sektų, užplūdusių Lietuvą po nepriklausomybės atkūrimo, paslaugiai siūloma katalikams nepriimtina spauda. Štai kokiais rezultatais gali pasigirti katalikiška Lietuva, sovietinės okupacijos metais daugiausia iš visų leidusi katalikiško pogrindžio leidinių. Visas sukauptas sunkiose okupacijos sąlygose uždirbtas kapitalas pradingo kaip gražus sapnas. Ir, kas keisčiausia, niekas dėl to nesisieloja. Kai kiekviena visuomenės struktūra, kiekviena bendruomenė siekia, kad jos keliami principai ir vertybės būtų kuo plačiau paskleisti tarp žmonių, katalikai nesutaria tarpusavyje, ar Lietuvoje reikalingas katalikiškas dienraštis, ir nieko nedaroma tuo klausimu.
Tad pagrįstai galime kelti klausimą, ar reikia tikėtis tautiškos ir katalikiškos spaudos Lietuvoje renesanso. Ir norėtųsi į jį atsakyti teigiamai.
© 2004 "XXI amžius"
|